— To betrūko!
Ji norėjo kažką pridurti, bet koridoriuje pasigirdo žingsniai. Atsidarė durys, ir įėjo Svetlana.
— O va ir ji pati.
Svetlana šiek tiek prisimerkė, ir Mazinas suprato, kad ji trumparegė, bet nenori nešioti akinių. Iš tiesų jie nebūtų tikę prie ramaus, sveiko jos veido.
— Sveiki, Igori- Nikolajevičiau. Kaip jūs mane suradote?
— Man pasakė bendrabutyje jūsų adresą.
— Taip, dabar gyvenu pas tetą. Aš jums reikalinga?
— Man norėtųsi pasikalbėti su jumis. Bet bijau, kad trukdysime Jekaterinai Kondratjevnai.
— Na, tai nieko. Ji pas kaimynę gali pasėdėti.
Teta nepatenkinta nusliuogė nuo patalo tiesiai į išavėtas šlepetes ir, užsisiautusi skara, patraukė iš kambario. Svetlana išėmė iš krepšelio duoną ir butelius pieno.
— Sėskite ant tachtos,— tarė ji.— Ten patogiau.
— Ačiū. Aš pratęs kiečiau.
Svetlana primygtinai neprašė. Pati atsisėdo patogiai, kaip namie, parietusi kojas ir užtraukusi ant kelių trumpo sijono kraštą. Virš jos galvos tarp lentynos ir tachtos kabėjo iš/žurnalo iškirpta Cibulskio nuotrauka. Zbyšekas žvilgčiojo į Mažiną pro tamsius akinius.
— Klausau jūsų. Nejaugi byla dar nebaigta?
— Deja. Tiesą sakant, faktiškai ji baigta, bet kai ką dar norėčiau patikslinti.
— Argi yra pagrindo manyti... kad kažkas kita... ne nelaimingas atsitikimas?
— To aš nesakiau.
— Bet juk byla keliama tiktai tuo atveju, jeigu manoma, kad tai nusikaltimas.
— Oho! Jūs retas žmogus. Nedaug kas turi tokių juridinių žinių,— juokais išsisuko nuo atsakymo Mazinas.— Tačiau jeigu jau domėjotės šita problema, tai turėtumėte žinoti, kad į ją yra daug požiūrių.
— Aš kalbu apie įstatymą.
Mazinas pakeitė toną:
— Tada priminsiu, kad pagal įstatymą žmogus gali būti pripažintas kaltu tik teismo sprendimu, o tardymas yra tik tardymas ir toli gražu ne visada baigiasi bylos perdavimu į teismą.
Ji atlyžo:
— Tai yra aš turiu vilties išsiteisinti?
Atmosfera praskaidrėjo.
— Taip, jeigu sumaniai ginsitės.
— Aš pasiruošusi.
— Ir be reikalo. Aš atėjau kitokiu tikslu. Norėčiau, kad pa-pasakotumėt apie Tichomirovą kaip apie žmogų. Kokį jj vaizda-votės.
Dabar Svetlana atrodė ne tokia kaip per pirmąjį susitikimą. Ji nekūkčiojo ir laikėsi ramiai, tačiau buvo jaučiama ir įtampa, tai buvo sukauptas ramumas. Ir norėdamas patvirtinti ar paneigti savo įspūdį, Mazinas pakartojo:
— Kokį jūs jį pažinojote...
— Manote, tai lengva? Netekti artimo žmogaus... Mane visi guodžia. Prisimena karą. Bet tada žudė daug ką, o dabar nepasisekė man vienai.
Šitą „nepasisekė1* ji ištarė ne ciniškai, o su nuolankumu neišvengiamybei.
*- Tai ką gi jums papasakoti?
— Viską. Kaip susipažinote... Na ir toliau. Žinoma, ko ne-•norit, nesakykite.
— Aš neprisimenu, kaip susipažinom. Bet mums net nereikėjo susipažinti. Antonas vadovavo mūsų grupėje praktikos darbams. Na, kažkaip pamažu ir atkreipė į mane dėmesį.
— Jūs susitikinėjote su kuo nors tuo metu?
— Rimtai ne, bet kaip ir kiekviena mergiotė... Turėjau vieną vaikiną. Kartu mokėmės. Jis baigė aviacijos mokyklą. Mes susirašinėjome. Pas mane ant stalelio stovėjo jo nuotrauka. Kai Antonas užėjo pas mane pirmą kartą — dekanato pavedimu jis tikrino studentų gyvenimo sąlygas,— paklausė, kas tai. Aš taip kvailai atsakiau, kaip mes visada atsakome: pusbrolis. Nebežinau, net kodėl.
— Ir daugiau jis apie jūsų lakūną neklausinėjo?
— Ne. O kam? Olegas jam niekuo negrėsė.
— Jūs su juo seniai nutraukėte santykius?
— Aš tik lioviausi jam rašyti.
— O jis?
— Nagi pažįstate vyrus... Jiems savimeilė tiek daug reiškia. Skambino, prašė pasakyti teisybę... Kuo čia dėta teisybė? Aš jo nemylėjau — čia ir buvo teisybė.
— Bet jis išgyveno viską daug skaudžiau?
— Nieko. Olegas — labai simpatiškas vaikinas ir patinka merginoms. Senberniu neliks.
— Gerai, sakysime, kad jis nusiramino.
Svetlana pasitaisė ant kelių sijoną:
— Jeigu aš ir pridariau jam nemalonumų, tai už juos susilaukiau atpildo.
— Ar nesigailit, kad nutraukėte santykius su juo?
— Ne,— atsakė ji nesvyruodama.— Antonas žuvo netikėtai, o su Olegu man būtų tekę laukti to kasdien. Žinote, kas yra reak-tyvininkas?
— Maždaug. Bet, tarp kitko, motociklu važinėti irgi nesaugu. Aš turiu draugą Gatvių eismo reguliavimo skyriuje. Jis tikina, kad dar nė vienas motociklininkas nenugyveno savo amžiaus su sveikais kaulais.-
— Na, aš mažai važinėju. Juk nuosavo neturiu.
— O jūs norėtumėte turėti motociklą?
— Aš norėčiau turėti „Moskvičių“.
— O gal „Volgą“?
— „Moskvičius“ labiau šiuolaikinis.
— Jūs ir automobilj vairuojate?
— Ne. Bet jūs teiravotės apie Antoną.
— Aišku. Aš atitraukiau jus nuo temos. Koks jis jums atrodė nuo pat pradžios?
— Nežinau, iš pradžių aš negalvojau apie tai. Bet paskui pamačiau, kad mes turime daug ką bendra. Mums patiems teko skintis kelią. Niekas nepadėjo. Manot, kad tai lengva — [stoti į universitetą?
— Sunku?
— Aš stojau du kartus. Dirbau laborante botanikos sode.
— Puiki vieta.
— Vasarą. O žiemą, žinote? Rankos šąla, panagės visada žemėtos.
— Bet jūs, regis, iš kaimo?
— Tėvai dėsto fiziką ir matematiką rajono dešimtmetėje.
— O jums šis darbas ne prie širdies?
— Atspėjot... Antonas irgi nemėgo kaimo. Žinojo, kas ten per pyragai. Ne iš laikraščių. Jums keista tai girdėti? O aš teisybę kalbu.
— Jis paliko ten žmoną,— tarė Mazinas, nepriimdamas iššūkio.
— Jūs samprotaujate kaip mano teta. Sako, kad mane Dievas nubaudė už vedusį vyrą.
— Jį nubaudė labiau.
#
— Niekas nieko nebaudė! Antono nebuvo už ką bausti. Jam tiesiog nesisekė. Jis visada jautė, kad jam nesiseka.
— Jis kalbėdavo apie tai?
— Taip, jis dažnai kalbėdavo apie tai.
— O apie ką dar kalbėdavotės?
Ji gūžtelėjo pečiais:
— Apie viską. Jis daug ką norėjo pasiekti. Bet jam reikėjo artimo žmogaus.
— Ir jūs galėjote būti tokiu žmogumi?
— Taip,— tarė ji tvirtai.— Su manim jam buvo gera.
— Papasakokite, kaip klostėsi jūsų santykiai. Iškart sėkmingai ar sunkiai? Ar buvo komplikacijų?
— Komplikavo tiktai Krotova.
— Kokiu būdu?
— Jis manė esąs jai skolingas. Tarsi mylėti būtų galima iš dėkingumo!
— Ar j is šitaip jums kalbėjo?
-• Ne. Aš jam kalbėjau.
— Jūs manot, kad supratote jj? Juk su Tichomirovu turbūt buvo sunku? Su dviem moterimis gyvenimas nesusiklostė.
— Dėl to jis nekaltas. Jis buvo.geros širdies. Jam tik nesisekė,— pakartojo Svetlana.— Jam reikėjo ne tokios moters kaip jos...
Iš Antono Tichomirovo užrašų knygelės:
„Stebėtina, kaip greit pamiršau Ir. Net apie sūnų beveik negalvoju. O juk kai susituokėme, buvau tikras, kad tai visam gyvenimui. Žinoma, Ir. pasirodė esanti man tolimas žmogus, be jokio polėkio, bet man ji nepadarė nieko bloga. Aš niekada nejutau jai priešiškumo, ir vis dėlto ji man daugiau neegzistuoja. Tai skaudu. Skaudu todėl, kad, išbraukęs ją iš gyvenimo, aš praradau ir tą savo gyvenimo dalį, kuri buvo nueita kartu.
Bet svarbiausia — mintys, kurios ateina j galvą apie meilę apskritai. Kodėl tai, kas atrodė brangu, nebetenka jokios vertės? Ar tai reiškia, kad visokiausių Romeo ir Džuljetų žygdarbiai — vien tik nenormalūs nukrypimai? Ima veikti giminės pratęsimo mechanizmas ir atjungia protą? Bet „tęsti giminę** tiesiogine ir vulgaria prasme galime ir nepriklausomai nuo meilės. Kam gi tų psichozių ir iliuzijų?