Kaip toli mes esame iki šiol nuo sudėtingiausių žmoguje vykstančių procesų supratimo. Kalbama apie didžiules genetikos perspektyvas, bet man gyvam esant vargu ar pažengsime toliau už mokėjimą apsisaugoti nuo debilų gimdymo. Giluminius procesus, formuojančius asmenybę, o ne plokščiapadžius, geriausiu atveju suvoks anūkai. O mums kaip ir anksčiau vietoj mokslo belieka filosofija. Ir niekas man nepasakys, kaip susiklostys mano santykiai su Ina po metų. O beje, jei tai būtų galima sužinoti, aš pabijočiau žvilgtelėti j ateitį. Kai tampiau tripūdžius maišus, norėdamas užsidirbti apelsinams nėščiai Ir., aš nebūčiau patikėjęs jokia mašina, galinčia atspėti tiesą. Gerai, kad tokios mašinos nėra ir šiandien. Bet antra vertus, ar mes turime slėptis nuo faktų kaip stručiai? Žmonės išstumia iš savo širdies vienas kitą ne todėl, kad nesutapo charakteriai. Kam veidmainiauti, verčiant kaltę neseniai mylėtam žmogui? Arba kad ir sau pačiam?41
— Jam reikėjo ne tokios moters kaip jos.
— O ką jūs žinote apie jas?
— Tai, ką jis pasakojo. Su žmona juodu mokėsi vienoje grupėje. Ji buvo seniūnė, ir vadovybė ją priskyrė Antonui, nes jis buvo laikomas pasyviu — nelankė susirinkimų, nesportavo. O ji aktyvistė. Taip jis ir sakė: „Jinai pamilo šefavimo tvarka. Pernelyg rimtai vykdė komjaunimo įpareigojimus. Bet ištekėjusi nusprendė, kad dabar aš galutinai išgelbėtas, ir pamiršo mane. Ėmė traukti iš atsilikimo dar vieną objektą — mokyklinį sklypą44.
— Galbūt tai žiauru? — paklausė Mazinas.
— Ne, jis nekalbėjo apie ją blogai.
— O apie Iną Kr°tovą?
— Aš juk sakiau. Jis manė esąs skolingas...
— O jūs nepavyduliavote?
— Dėl ko? Man patiko, kad jis padorus žmogus. Jis man viską papasakojo, prisipažindamas mylįs. To net nereikėjo, .ir man nemalonu buvo girdėti. Bet jis iš pat pradžių nenorėjo jokių apgaulių. Ir aš tai supratau. Ir šiaipjau jis elgėsi labai gerai. Nelindo kaip dabar įprasta. Mudu buvome teatre, o paskui vaikštinėjom*, ir jis man viską pasisakė. Žiūrėjome pjesę apie mergiotę, kuri buvo pamilusi vedusį vyriškį. Kai išėjome, aš norėjau pasikalbėti apie tą pjesę, bet mačiau, kad jam reikia kažką pasakyti, ir laukiau, nenorėjau trukdyti.
Antonas pasakė šitaip, lyg ir juokaudamas:
— Matote, Svetlana, kaip pavojinga pamilti vyriškį su praeitimi.
Ji nieko- neatsakė.
— Bet, man 'rodos, ir bendrakursį taip pat ne geriau.
— Kodėl?
— Tokio amžiaus žmonės mažai nusimano apie gyvenimą ir dažniau klysta.
— Klysti galima bet kokio amžiaus.
Jis nežinojo, ką dar pasakyti. Svetlana nusprendė jam padėti.
— Man regis, nėra tokių žmonių, kurie neklystų.
— Taip,— apsidžiaugė Antonas.— Ar irgi esu... daug klydęs.
— Jūs kalbate kaip senis.
— O aš ir esu senis. Žilti pradedu.
— Vyrui tai nebaisu.
— Moterys visada guodžia.
— Ką padarysi, jei vyrams tai patinka.
— Vadinasi, jūs guodžiate nenuoširdžiai?
— Aš apskritai nemėgstu guosti. Guodi tuos, kuriems esi
abejinga. O ką myli — su tuo sielojiesi drauge.
— Svetlana, man rodos, kad jūs labai patikimas ir ištikimas žmogus. Jūsų vyrui labai pasiseks. Aš jam pavydžiu.
— Kol kas aš neketinu tekėti.
— Nieko nemylite?
— Argi apie tai būtina sakyti dėstytojui.
— Aš dabar ne dėstytojas, Svetlana. Sakykite...
— Ką sakyti, Antonai Nikolajevičiau?
— Ar jūs... ar jūs galėtumėte pamilti tokį žmogų kaip aš?
Jau nebejauną, kuris buvo padaręs daug klaidų.
Iš užrašų knygelės:
„Mano nuomone, vyras pereina tris meilės stadijas. Iš pradžių pirmoji. Organizmas dar nesureguliuotas, jam reikia moters, nors nežino, kas tai yra, jį neįveikiamai traukia priešingos lyties žmogus — ir tiek. Tuo galima paaiškinti ir jaunimo santuokas, atsitiktines, stichiškas ir beatodairiškas. Nesiskaitoma su niekuo — nei su materialiniais, nei su dvasiniais faktoriais, kartais net su didžiuliu amžiaus Skirtumu. Aš perėjau šitą stadiją. Galbūt man pasisekė su Ir. labiau nei kitiems, bet viskas baigėsi dėsningai ir neišvengiamai. Žmogus subręsta, perpranta save ir mato, kad padarė klaidą. Rezultatas aiškus. Antroji stadija sudėtingesnė. Ji priešinga pirmajai. Renkiesi tą moterį, kurios, regis, tau būtinai reikia. Atsitiktinumo negalėtų būti. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Protas iškrečia piktą pokštą. Trečiojoje stadijoje jis ima prieštarauti fiziniams stimulams. Organizmas jau išto-bulėjęs, jo neįtikinsi silogizmais, jis atmeta visa, kas vakar buvo pripažįstama svarbiausiu dalyku,— vienas kito supratimą, dvasinį poreikį. Moralė tiktai trukdo. Jaunumas ir įvairumas darosi brangesni už patį artimiausią supratimą. Beviltiškai stengiesi susb valdyti ir ritiesi į pakalnę kaip tas berniūkštis nuo ledo tvirtovės. Kova baigta — pasirinkta. Žmogus nugalėtas, beliko patinas, kuris dirsčioja po sijonu, tardamas išmoktas frazes apie meilę. Laimė, kad jas gerai įsiminė per dešimt—penkiolika metų“.
— Šitaip mudu prisipažinome mylį. Antonas buvo labai laimingas, net priskynė gėlių iš klombos parke. Visai kaip berniūkštis... Me^ dažnai kalbėdavome apie ateitį, kaip gyvenąime. Jis tikėjosi po gynimo gauti vietą Maskvoje. Ketinome įstoti į kooperatyvą, vykti į užsienį, kada nors automobilį nusipirkti. Ar maža ką ketinome! O va kuo baigėsi...
Mazinas matė, kad ji rami ne dėl to, jog yra abejinga, o dėl to, kad jai nestinga ištvermės. Bet šita ištvermė kažkodėl jam nepatiko:
— Jums dar viskas prieš akis.
— O Antonas?-
Mazinas pasijuto nejaukiai. Tada, praėjusį kartą, ši mergina pasirodė jam esanti paprastesnė.
— Jūs pažinojot Igorį Roždestvenskj? — paklausė jis, neatsakęs į klausimą.
— Taip, žinoma.
— Jis draugavo su Antonu?
— Buvo manoma, kad draugavo.
— O iš tikrųjų?
— Jis pavydėjo Antonui.
— Pavydėjo, ko?
— Antonas buvo talentingesnis už jį, ir jis tai žinojo.
— Jūs turėjot konfliktų su Roždestvenskiu?
— Ne, bet jis į mane žiūrėjo nepalankiai. Aš tai jaučiau.
— O su Ina Krotova jums tekdavo susitikti?
— Aš ją mačiau.
— Jus supažindino Tichomirovas?
— Na ką jūs! Aš pati buvau nuėjusi.
Mazinas pastebėjo, kad apie tai ji nenorėjo pasakoti. Ir Svetlana patvirtino:
— Žinoma, apie Krotovą nenorėčiau kalbėti... Bet jeigu jus domina viskas... Aš pasielgiau bobiškai. Žinojau apie ją ir apie Antoną, ir man norėjosi ją pamatyti. Ir aš nuėjau į muziejų. Turbūt tai buvo negerai.
— Tatai galima suprasti.
— Taip, bet nepamanykite, kad aš jos bijojau. Ji nebuvo man varžovė, nes Antonas jos nemylėjo. Man tik norėjosi pasižiūrėti, 'kad galėčiau žinoti apie jį viską. Aš norėjau žinoti apie jį viską. Ir jis taip pat norėjo, kad viską apie jį žinočiau. Jis daug pasakodavo apie save. Nuo pat vaikystės, kai jie visi dar gyveno viename name. Ir apie patį Krotovą. Jis laikė jį genialiu. Ir apie karą, ir apie vokiečius. Kiek baimės jis patyrė, nors buvo visai mažas! O paskui baigė mokyklą su medaliu, norėjo būtinai įstoti į universitetą.
— Taip, šitai, aš žinau. Sakykit, Svetlana, kaip buvo nusiteikęs Tichomirovas paskutiniu metu, prieš gynimą?
— Jaudinosi, žinoma. Juk tai buvo neįprastas gynimas. Disertacija galėjo būti pripažinta kaip daktarinė.
— Ar jis niekad jums nesakė, kad savo darbui naudoja nepaskelbtas Krotovo išvadas?
Svetlana atsakė ne iš karto:
— Jis sakė, kad stengiasi išvystyti jo idėjas.
— Jūs matėtės su juo gynimo dieną?
— Taip, jis buvo užvažiavęs į bendrabutį.
— Jūs tada gyvenote bendrabutyje?