— Ten man patogiau, arčiau universiteto.
— Ką jis jums kalbėjo?
— Pasakė, kad, rodos, viskas gerai ir tuoj po gynimo paskambinsiąs man.
— Bet paskambino ne tuoj?
— Antonas sakė, kad negalėjo prisiskambinti. Telefonas buvo užimtas. Dažnai taip būna.
— O kai prisiskambino, tai prašė atvažiuoti pas jį?
— Juk jau sakiau.
— Taip, mes kalbėjome apie tai. Ir, prisipažįstu, Cerberis patvirtino jūsų žodžius. Jūs neįsižeidusi?
— Dėl ko?
— Kad tikrinau jus.
Ji papurtė galvą.
— Juk tai jūsų darbas.
— Mano darbas,— pakartojo Mazinas Svetlanos žodžius.— Bet ne vien tik.
— O kas gi, hobis? — pajuokavo ji.
— Hobis? — pakartojo klausimą Mazinas.— Šiuo mažai suprantamu žodžiu, regis, vadinami visokiausi pomėgiai. Jeigu, pavyzdžiui, žmogus augina kaktusus.
— Arba renka .vyno butelių etiketes.
— Visai teisingai. Aš domiuosi etiketėmis. Vyną geriu darbe, o namie garais atšutinu etiketes. Beje, pasitaiko įdomių popieriukų.
— Nesuprantu jūsų.
— Ko čia nesuprasti? Kartais kyla noras sužinoti daugiau negu reikalinga bylos eigai. Štai ir dabar, nors atostogauju...
— Atostogaujate? — nustebo ji.
— Atostogauju. Ir byla nutraukta.
— Bet jūs sakėte...
— Kad ji nebaigta? Aš ne visai tiksliai pasakiau. Juridiškai ji nutraukta, tačiau man pačiam liko neaiškios kai kurios, galimas daiktas, neesminės detalės. Tarsi etiketės. Žinoma, etiketė — tai, tiesą sakant, menkniekis palyginti su pačiu butelio turiniu. Bet štai atsiranda žmonių, kuriems tas popierėlis netikėtai jgauna realią vertę. Taip ir man. Dabar suprantate?
Svetlana papurtė galvą:
— Ką jūs vis dėlto norite pasakyti?
— Pirmiausia, kad galite nekalbėti su manim, jeigu jums tai nepatinka.
Ji pirmąsyk žvilgtelėjo su nerimu:
— Bet jums šis pokalbis reikalingas?
— Taip, reikalingas.
— Kodėl?
Mazinas atsikėlė nuo kėdės ir priėjo prie lango. Apačioje mergina bolonės apsiaustu kalbėjosi'su vaikinu. Žodžių nebuvo girdėti. „Apie ką jie? Beje, viskas aišku... Bet ar aišku? Ar viską galima suprasti? įsivaizduoti, kad esi vietoj kito? Pavyzdžiui, vietoj šitos Svetlanos. Kiek ji nuoširdi? Ko tikėjosi iš ateities? Apie ką svajojo? Sako, kad mylėjusi... O kodėl gi ne? Tai labai paprasta ir natūralu jos amžiuje. O neapkęsti? Ar tai irgi paprasta? Kuo aš galėčiau ją įtarti?" /
Jis jkišo ranką j kišenę ir ištraukė voką su rašteliu, gautu paskutinę tardymo dieną.
— Todėl, 'kad po to, kai nutraukiau bylą, gavau va šitą raštelį.
Jis atkišo voką Svetlanai.
— Po to?
Jinai paėmė jį, tiksliau sakant, ištiesė ranką, bet žiūrėjo tiesiai Mazinui į akis, ir jam teko įdėti voką į ištiestą ranką.
Svetlana išėmė iš voko popierėlį ir ilgai jį apžiūrinėjo, tarsi nesuprasdama, apie ką kalbama, o gal svarstydama, ką pasakyti.
Jisai laukė. Pagaliau ji gūžtelėjo pečiais:
— Juk jūs tardytojast, geriau turėtumėte žinoti.
— Sprendžiant iš raštelio, tą vakarą Tichomirovui atsitiko kažkas nepaprasta, ir galbūt tai buvo priežastis arba turėjo įtakos jo mirčiai.
— Vadinasi, vis dėlto...
— Kol kas tai nieko nereiškia, faktų nėra.
Mazinas paėmė iš jos rankų voką ir raštelį, įdėjo raštelį į voką ir neskubėdamas paslėpė. Tylėdamas. Paskui vėl žvilgtelėjo į Svetlaną. Ramumo ir pasitikėjimo liko mažiau. Ji tampė pirštais sijono kraštą, matyt, nežinodama, ką sakyti, o Mazinas tylėjo ir laukė. Jis norėjo išgirsti, ką pasakys ji pati, be jo patarimo. Tai buvo labai svarbu, ir jis laukė.
Ko gi jūs... Ko jūs norite iš manęs?:
Mazinas atsiduso. Ko gero, buvo galima neabejoti, kad jis išgirs kaip tik šiuos žodžius.
— Raštelis kelia labai daug klausimų, bet pirmiausia norėtųsi atsakyti į du. Kas tasai I.? Ir kas galėjo persiųsti raštelį man?
— Argi nežinote, kas jį persiuntė?
— Ne,—atsakė Mazinas ir pats nusistebėjo savo balso tvirtumu.— Juk matėte, kad ant voko nėra siuntėjo adreso.
— Taip, teisingai.
— Galimas daiktas, tas žmogus norėjo padėti tardymo organams, o gal norėjo tik pakenkti I.
— O kodėl jis jo nenurodė?
— Turbūt bijojo demaskuoti save tokiomis smulkmenomis. Be to, man regis, kad su tuo žmogumi mums teko susitikti vykstant tardymui, ir jis nenorėjo demonstruoti savo rašysenos.
— Bet kam jūs visa tai sakote man?
— Jūs buvote labai artima su Tichomirovu. Gal pasakysite, kas tasai I.?
— Iš kur aš galiu žinoti?
Tai buvo pasakyta pernelyg greitai.
— Neskubėkite.
— Aš niekuo negaliu jums padėti.
— Nors ir pažįstate mažiausiai du I.?
— Du?
— Taip. Iną Krotovą ir Igorį Roždestvenskį.
— Betgi jūs irgi juos pažįstate?
— Mažiau negu jūs.
— Ne. Aš jų nepažinojau ir pažinoti nenoriu. Jie nieko gero nepadarė nei man, nei Antonui, tik žalos.
— Tuo labiau turėtumėte būti suinteresuota atskleisti tiesą.
Mazinas žengtelėjo j kitą kambario pusę ir priėjo prie nišos
sienoje, užtrauktos balta švaria užuolaidėle. Ji buvo prasiskleidusi. Nišoje ant pakišalo, uždengto išsiuvinėtu rankšluosčiu, stovėjo ikona be rėmelių. Pajuodavusioje lentoje liūdna moteris glaudė prie savęs kūdikėlį išvargusiomis suaugusio akimis. Prie ikonos gulėjo išdžiūvusių gluosnio šakelių ryšuliukas.
Svetlana stebėjo jį nuo tachtos.
— Čia tetos. Ji, patys suprantate, moteris sena.
— Suprantu. Tai kaip jūs manote, ar šitą raštelį galėjo parašyti Ina Krotova? — paklausė jis, vis dar apžiūrinėdamas sielvartingą motiną su kūdikiu.
— Kodėl būtent Krotova?
— Todėl, kad su Roždestvenskiu jie praleido kartu bemaž visą dieną, ir jam nebuvo reikalo šitaip įspėti Tichomirovą, jeigu jis ir būtų panorėjęs su juo pasikalbėti. Belieka Krotova.
Mazinas išgirdo abejingai ištartą:
— Galėjo.
Jis atsigręžė:
— Kodėl?
— Manot, kad ji dovanojo jam?
— Ir kur aš galiu žinoti.
— Esu tikra, kad ne.
* — Ko gi jinai siekė?
— Norėjo pakenkti jam. Gal tikėjosi, kad sugrįš.
— Vargu. Raštelyje parašyta: „Kalba čia ne apie mane“. Vadinasi, jeigu rašė ir Krotova, tai ne apie ją kalbama.
— Jūs nepažįstate moterų!
Mazinas nusišysojo:
— O kas jas pažįsta? Ar jos pačios pažįsta save? Pavyzdžiui, jūs?
— Pažįstu.
— Sakykime. Taigi, jūsų manymu, raštelį galėjo parašyti Krotova ir ją paskatino nedraugiška pažiūra į Tichomirovą.
— Taip.
— Bet jūs tvirtinate su įsitikinimu, o pirmiau lyg abejojote?
— Jūs mane įtikinote.
Mazinas pajuto priešiškumą.
— Atleiskite,— išsisuko jis,— kartais šitaip būna. Bet man neatrodė, kad jūs lengvai pasiduodate įtaigai.
— Įdomu, kokia aš jums atrodžiau?
Tai buvo pasakyta su iššūkiu ir dabar jį reikėjo priimti.
— Kadangi mudu šnekamės neoficialiai, aš neslėpsiu. Jūs pasirodėte man esanti rami, santūri, toks žmogus, kuris ištvermingai pakelia nelaimes ir daro tai, ką nori padaryti. Taip man pasirodė iš pradžių.
Žodžius „iš pradžių" jis pabrėžė, ir ji tai pastebėjo:
— Iš pradžių? O dabar?
„Ko gero, tai ne visai garbinga. Velnias ir kūdikis! Bet argi ir kūdikis? Tiek to, trinktelėsime iš patrankų j žvirblius".
— Matote, Svetlana, aš dirbu savo darbą — o tai kartu ir hobis— nebe pirmą dieną. Ir nebe pirmus metus. Ir, deja, reikia prisipažinti, net nebe pirmą dešimtj metų. Per tuos metus įgijau patyrimo, įgūdžių. Todėl, deja, retai klystu. Sakau — deja — nes anksčiau, kai pasitaikydavo klaidų, linksmiau būdavo gyventi. Bet tai lyrinis nukrypimas arba, jei norite, tardytojų metodas, norint atitraukti jus nuo svarbiausio dalyko. Kartais mes taip elgiamės.— Jis su malonumu stebėjo, kaip ji stengiasi nustatyti, kur jis juokauja, o kur kalba rimtai.— Kartais. Bet ne dabar. Dabar aš noriu pasakyti, kad jau seniai nebeklydau visu šimtu procentų. Todėl visiškai keisti savo nuomonę apie jus neketinu. Aš pasakiau, kad jūs darote tai, ką manote esant reikalinga, ir tai, man regis, yra teisinga. Nors dėl, to ir nesutinku su Igoriu Rož-destvenskiu, priskiriančiu jus prie tos kategorijos žmonių, kurie nežino, ką daro.