— O kuo gi jam aš užkliuvau?
— Niekuo. Tiesiog iš kalbos išėjo. O apie ką, tiesą sakant, aš kalbėjau?
— Apie mano charakterį?
— Taip, būtent. Beje, ne visai. Greičiau apie tai, kokią aš jus vaizdavausi. Tai va, kai kurias savo pažiūras man teko pakeisti.
— O būtent kokias?
— Aš maniau, kad jūs nuoširdesnė. -
Dabar ji sėdėjo ne koketiškai, parietusi kojas, bet labai tiesiai. O Mazinas vėl atsisėdo ant kėdės, laisvai, sunkokai, atsilošęs į apvalainą atramą.
— Pasak jūsų, aš meluoju?
— Na, tokių žodžių nenorėčiau vartoti.
— Geriau sakykit atvirai. Juk ne į pasimatymą čionai atėjote. Jis^ nusijuokė:
— Man atrodė, kad per pasimatymus žmonės būna atviri.
— Jūs visą laiką juokaujate.
— Siek tiek.
— Tai kodėl jūs manote, kad aš meluoju?
— Ne, tokia forma kalbėti aš atsisakau.
— Tai kalbėkite, kaip jums patinka.
— Ačiū! Aš turiu šiokio tokio pagrindo manyti, kad jūs vis dėlto matėtės su Tichomirovu po gynimo.
— Kodėl?
— Jūs pasakėt, kad jis skambino jums iš restorano ir kvietė atvažiuoti pas jį. Taip?
— Taip, teisingai.
— Bet jūs atsisakėte?
— Atsisakiau.
— Ir daugiau jis jūsų nematė?
Mazinui pasirodė, kad ji suabejojo prieš atsakydama, bet atsakymas nuskambėjo tvirtai:
— Ne, nematė. Jis manęs nematė.
— Tačiau po skambučio jūs išėjote iš bendrabučio.
— Kodėl taip manote?
Jis nusprendė pasakyti tiesą:
— Budinti sargė pasakė.
— Ta ilgaliežuvė?
— Norite pasakyti, kad ja negalima tikėti?
— Verčiau pasisaugotų.
— Turbūt aš irgi. Bet ne ji viena jumis domėjosi tą vakarą.
— O kas dar, jei ne paslaptis?
— Pasakysiu, nors mane ir prašė nepasakoti. Olegas. Tas pats vaikinas, kuriam jūs nustojote rašyti. Kaip matot, jis nenusiramino.
— Gaila.
Svetlana žiūrėjo piktai.
— Žinoma, gaila vaikino.
— Ką gi iš jo sužinojote?
— Su juo aš kol kas nekalbėjau. Tik žinau, kad buvo atėjęs. Buvo užlipęs pas jus kartu su sarge, bet jūsų nerado.
— Ir jūs nusprendėte, kad aš nuvažiavau pas Antoną?
— Tai viena iš prielaidų. Jūs, pavyzdžiui, galėjot nueiti duonos į budinčią parduotuvę. Arba nuvykti pas tetą. Arba, blogiausiu atveju, tiesiog neatidaryti durų. Kas jums labiau patinka?
— Man nepatinka, kad su manim kalbate kaip su nusikaltėle. Jūe neturite teisės.
— Žinoma, neturiu.
Ji nutilo. Niekaip nejstengė jo suprasti.
— Bet žinote, čia kaip tas savaiminis televizoriaus susire-guliavimas. Vyksta mechaniškai. Kai netiki žmogumi — ir atsiranda tam tikras tonas.
Mazinas kalbėjo konfidencialiai, tarytum dalijosi kažkuo, kas neturi nieko bendra su jų pašnekesiu.
— Dėl ko gi jūs manimi netikite? — pakartojo Svetlana, įsmeigusi dideles pilkas akis su ilgomis, visai nedažytomis blakstienomis.
— Man regis, kad jūs tą naktį buvote pas Tichomirovą.
— O jeigu aš buvau pas tetą?
— Ne, pas tetą jūsų nebuvo.
— O šitos žinios iš kur?
— Irgi iš Olego.
— Juk jūs jo nematėte!
— Nemačiau. Bet apie tai jis sakė budinčiai sargei. Ji pamanė, kad jūs išvažiavusi čionai. O jis atsakė, kad į bendrabutį
atėjęs tiesiai iš Jekaterinos Kondratjevnos ir ten jūsų nėra.
— Va jau nesitikėjau, kad jis būtų toks vikruolis.
— Juk sakiau, kad jis nenusiramino.
— Vadinasi, aš apsirikau.
— Ne tik dėl šito.
— Negi jūs manote, 'kad aš galėjau nužudyti Antoną?
Jos blakstienos suvirpėjo. Dabar ji vėl buvo panaši į tą Svetlaną, kokią jis įsiminė iš pat pradžių. Jis nejučiomis žvilgtelėjo į apvalius jos keliukus, paskui į suglumusį veidą ir pamanė, kad šiai dienai pakaks.
— Nejaugi... nejaugi jūsjnanot, kad aš... kad aš... nužudžiau Antoną?
— Vargu. Bet aš manau, kad jūs daugiau turėtumėte žinoti apie jo mirtį.
Mazinas atsistojo:
— Keista, bet prieš gaudamas šitą raštelį aš maniau, jog visa, kas įvyko, yra labai paprasta, o dabar matau, kad ne taip jau paprasta... Beje, kad Tichomirovas pasinaudojo Krotovo darbu, jūs galėjot nė nežinoti...
— Kaip pasinaudojo?
— Nelabai dorai. Nemalonu sakyti, bet ką padarysi.
— Negali būti. Jis visada taip gerbė Krotovą! Tai jinai jį apšmeižė. Jinai. Iš keršto. O jis buvo puikus.
— Taip... Jūs galėjot nė nežinoti. O galėjot ir sužinoti... Sakysim, atsitiktinai.
— Kam jūs tyčiojatės?
Dabar ji buvo negraži, kažkokia papilkėjusi, nors skruostai tebebuvo skaistūs.
„Pakaks4*,— nusprendė Mazinas.
— Atleiskite. Aš, regis, šiek tiek išmušiau jus iš vėžių. Bet norėjau susilaukti jūsų paramos. Aš juk turiu sužinoti teisybę. Vadinasi, jūs nebuvote pas Tichomirovą?
Ji pradėjo mirkčioti.
— Žinoma, galėjot ir prasilenkti su Olegu. Atleiskite. Viską padarė šitas raštelis. Jei nebūtų jo, aš jau būčiau pamiršęs Tichomirovo bylą. Mes turime tiek daug darbo.
Jis paėmė už durų rankenos.
— Jeigu reikės, aš jus sutrukdysiu.
Stotyje, j kurią Mazinas inusigavo traukiniu, jam buvo pasakyta, kad iki Krasno eina autobusas, kad plentu į ten vienuolika kilometrų, bet yra ir lauko keliukas — gal keturiais kilometrais trumpesnis, ir dabar, pradžiūvus, juo dažnai, laksto automašinos.
Beveik netikėtai pačiam sau jis pasirinko trečią sprendimą. Patraukė pėsčias lauko keliuku. Buvo giedra rudens diena. Saulė jau nebešildė, bet apšvietė stepę tokia ryškia džiuginančia šviesa, kad Mazinui kilo noras pabūti vienam su šia stepe, šia šviesa ir pačiu savimi.
Jis perėjo geležinkelio liniją, pražingsniavo pro mažytį turgelį, kur vietiniai žmonės prekiav^00M)ais, rūgusiu pienu molinėse puddynėse, kietais pūstašoniais raugintais agurkais, ir patraukė plačia negrįsta gatve ten, kur baigėsi tarp sodų iškrikę namukai ir prasidėjo kelias — gerai juodžemyje suplūkta, blykčiojanti juosta, kuri vingiavo per suartus laukus ir parudavusiu» miško sodinius, leisdamasi į krūmais apaugusias raguvas ir kopdama nuolaidžiomis kalvelėmis, tarsi plonytė ilga virvutė, išraižiusi rudeninės saulės užlietą žemę.
Mazinas ėjo lengvai ir, užuot galvojęs apie būsimą pokalbį, iš viso nieko negalvojo, tik traukė į plaučius gryną, automobilių smarvės neužterštą orą ir dairėsi į šalis, įsivaizduodamas, kad nuo didžiulės saulėtos aukštumos jis atrodo lyg koks mažytis taškas, vos šliaužiantis bekrašte žeme.
Jis visas atsidavė šitam jėgų teikiančiam erdvės jautimui, ir staiga tiesiog už nugaros išgirdo arklio prunkštimą ir išgąstingą moters balsą:
273
17. N. Oganesovas
— Tp-rr-ruu!
O paskui su juo susigretino dviratis vežimas, ir moteris, sėdinti jame, priekaištingai tarė:
— Ar galima eiti viduriu kelio? Ir dar nieko negirdite. Aš jums rėkiu, rėkiu...
Ji buvo su skarele ir vatinuku, bet Mazinas matė, kad tai ne ikolūkietė, nors jos rankos laikė vadžias įprastai ir laisvai. Moteris ilga šmaikščia vytele, atstojančia jai botagą, kepštelėjo lygią juodą arklio nugarą, ir tas, paklusdamas raginimui, vėl leidosi ristele. Vežimas pravažiavo pro Mažiną, bet netolimais. Moteris