nesustodama staigiai atsisuko ir pasižiūrėjo į jį:
— Klausykit, ar jūs ne tardytojas būsit?
— Tas pats,— atsakė Mazinas, .prieidamas arčiau ir apgailestaudamas, kad taip gerai pradėtas pasivaikščiojimas tuoj bus nutrauktas.
Moteris laukė, ranka suėmusi vadžias:
— O aš į stotį buvau nuvažiavusi jūsų pasitikti. Juk mūsų Krasne telegrafo nėra, tad kol praneša...
Ir Mazinas suprato, kad ji pavėluotai gavo jo telegramą ir nespėjo į stotį, o dabar skuba namo pasitikti jo iš autobuso.
— Vadinasi, ryžotės pėsčiomis? — šypsojosi Tichomirovą, patenkinta, kad vis dėlto jį pasitiko.— Dabar smagu pasivaikščioti, oras puikus, bet vis dėlto toloka, septyni varstai...
Ji pasakė „varstai1*, o ne „kilometrai**, nes čia, matyt, ir dabar
žmonės kalba taip, kaip buvo įpratę jų protėviai.
— Sėskitės!
Mazinas nusitvėrė ^L^angos ir. negrabiai slystelėjęs nuo rato koja, dribtelėjo g^eMBlnt medinės pasostės.
— Įsitaisėt? — Ji pasislinko, padariusi jam daugiau vietos.— Nū, važiuojam!
Ir ratai ėmė šokčioti nelygiose vėžėse.
— Vadinasi, jūs ir esate Irina Vasiljevna?
— Aš ir esu Irina Vasiljevna,— įprastai, kaip mokytoja, pridurdama tėvavardį, atsakė ji — O ką jūs, po teisybei, norite sužinoti iš manęs?
’ — Aš norėjau pasišnekėti su jumis apie Antoną Tichomirovą.
— Argi jis ne atsitiktinai užsimušė?
— Bet kokią mirtį reikia ištirti, net ligoninės lovoje. Juk jūs žinote. Taigi nesibaiminkite.
— Ko man baimintis? Kuo galėsiu — padėsiu jums. Betgi mes seniai išsiskyrę.
— Žinau.
Jis būtų galėjęs 'pasakyti, kad vis dėlto ji matėsi su Antonu Tichomirovu mirties dieną arba, šiaip ar taip, norėjo pasimatyti, bet nusprendė pradėti nuo kitko, nuo to, kas buvo jam ne .mažiau svarbu.
— Žinau. Aš ir norėjau pasikalbėti su jumis apie praeitį. Matote, norint teisingai suprasti žmogų, reikia daug ką apie jį žinoti, ir praeitis gali būti ne mažiau svarbi negu dabartis.
— Jeigu taip giliai rausiatės, vadinasi, abejojate,— tarė Irina, žiūrėdama tiesiai prieš save. Kelias bėgo žemyn, raguvos šlaitu, seklaus upokšnio link. Upokšnis tekėjo plaudamas gelsvą molingą krantą.
Irina pristabdė arklį, ir tas ėmė leistis lėčiau, prilaikydamas vežimą. Prie pat vandens, nesraunaus ir žalsvoko, pro kurį gerai buvo matyti ratų išvagotas dugnas, jis visai sustojo, trūkčiodamas galvą, pasilenkė ir prisilietė tamsiomis švelniomis lūpomis prie paviršiaus.
— Gerti nori,— paaiškino trina ir, nušokusi žemėn, atpalaidavo arklio snukį nuo geležinių žąslų. Tasai ėmė gerti, sulig kiekvienu gurkšniu kilsčiodamas galvą, varvindamas į upę per lūpas riedančius lašus. Virš kelio karojo dygliuoti krūmai, tarp šakų su paskutiniais susisukusiais standžiai lapais buvo matyti į nedideles slyvas panašūs vaisiai.
— Kas čia? — pasidomėjo Mazinas, rodydamas į krūmą.
Irina paėjėjo nuo kelio ir nuskynė keletą slyvų. Laikydama
jas ant delno, panardino tiesiai į vandenį, nukratė ir pasiūlė Ma-zinui.
— Ragaukite.
Jis atsargiai prakando melsvafl^l^^ žievelę. Viduje slyva buvo tamsesnė, labai saldi, šalta. Mazinas su malonumu įsidėjo ją į burną.
— Tai kryklė,— paaiškino Irina.— Baisus rūgštumas, o va kai spusteli šaltukas — pasidaro skani.
Ir, užsiropštusi ant vežimo, timptelėjo arklį.
Tas atsargiai žengė į vandenį — nuo kanopų pakilo molio drumzlės — ir ėjo tolyn lėtai, apdairiai statydamas kojas ant nematomo dugno. Vanduo siekė kone iki pusės ratų, Mazinui pasirodė, kad dabar bus dar giliau, jis įtempė kojas, ketindamas pariesti po savimi, bet to neprireikė, nes dugnas ėmė kilti, arklys žengė drąsiau ir sparčiau, ir štai jau ratai, drabstydami prilipusius šlapius gurvuolius, ėmė riedėti greičiau, ir jie vėl važiavo stepe palei miško juostą, pro kovus, aptūpusius pusplikes medžių šakas ir įtariai dirsčiojančius į važiuojančius žmones.
— Antonas mėgo šaldytas krykles,— tarė Irina.
Bet Mazinas vėl negalvojo apie Tichomirovą, o žiūrėjo j mažytį traktorių, toli lauke šliaužiantį didžiulio juodo kvadrato pakraščiu, ir netikėjo, kad tokį milžinišką kvadratą galėtų suarti tokia mažytė mašina. Paskui ir šis laukas pasislinko į dešinę ir atgal, o priekyje, žemum'pje, pasirodė kaimas — vienur dengtas šiferiu, o kai kur šiaudais. Ir tarp tų baltų, iš tolo, rodos, labai švarių pirkių Mazinas išvydo raudoną plytinį namą, apsuptą eilėmis susodintų dar jaunų, bet gerai prižiūrimų, storų ir šakotų medžių.
— Ten mūsų mokykla,-— mostelėjo Irina vytele į raudoną pastatą.
— Sodas jūsų veistas?
— Mano,— atsakė ji pasididžiuodama.— Dykynėje išauginome. Tiėk darbo įdėta! Antonas vis barė mane. Kai kas sako, kad aš ir savo laimę čia praradau.
Ji tai pasakė ironiškai ir pridūrė, norėdama paaiškinti:
— O aš manau, kad jos iš pat pradžių nebuvo.
Ir sustojo prie vieno šiferiu dengto namelio:
— Štai čia ir gyvenu.
— Iš pat pradžių?
Ji suprato:
— Taip, mes kartu čia gyvenome.
Priebutyje Mazinas su malonumu pramiklino nutirpusias kojas.
— Užeikite. Nusivilkite. Štai prausyklė, rankšluostis... Plau-kitės rankas. Tuoj pietądk^ta^
— Bet aš nealkanas.
— Na, čia jūs kaip mieste varžotės. O pas mus viskas paprasčiau. Ypatingų skanėstų, teisybė, neturime, bet po kelionės reikia pasistiprinti. Kokia kalba, kai skrandis alkanas! Piktas būsite, o man tai pavojinga.
Ji pajuokavo pirmąkart, matyt, drąsiau jausdamasi po savo stogu. Ir tuoj pat suskato tiesti ant stalo švarią staltiesę.
Mazinas nusiplovė po geležine prausyklė rankas, iš lėto nusišluostė jas, šiek tiek sumišęs, kad buvo taip sutiktas, ir galvodamas, ar nebūtų buvę teisingiau atvykti oficialiai ir apsistoti atvykėlių namuose. Tačiau bėgti buvo per vėlu, ir toks bėgimas jau nebegalėjo duoti naudos, o galėjo tik nutraukti tą kontaktą, kuris, nors ir per tokią trumpą pažintį, regis, spėjo tarp jų užsimegzti.
Ant stalo tuo tarpu atsirado aukštas baltos naminės duonos kepalas, kiaulienos dešros, supjaustytos dideliais gabalais, mažai įrūgusių agurkų, vėlyvų rusvokų pomidorų ir butelis „Moskov-skajos“.
Mazinas papurtė galvą. Bet Irina pripylė ir sau kaip ir jam sklidiną taurelę, nors išgėrė ne visą, o tik pusę. Nusišluostė lūpas prijuostės krašteliu ir rimtai tarė:
— Vis dėlto negaliu suprasti, ką jūs norite iš manęs sužinoti.
Ir Mazinas matė, kad ši moteris yra iš tų, kurios gyvena aiškiame, konkrečiame pasaulyje, ir turi žinoti, ko iš jos reikalaujama.
Jis atsikando traškančio, labai skanaus agurko ir atsakė:
— Antonas žuvo. Veikiausiai — tai nelaimingas atsitikimas. Bet mirties aplinkybės iki galo neaiškios. Galima manyti, kad gal tai savižudybė, ir net blogiau — smurtinė mirtis. Bet norint sužinoti tiesą, man reikia kuo daugiau išsiteirauti apie patį Tichomirovą: 'kas jis buvo per žmogus, ko iš jo galima tikėtis. Tokios žinios galėtų atverti duris į tai, ko kol kas nežinome... Todėl papasakokit apie jį, ką žinote, kas įstrigo atmintin, kas jis, jūsų manymu, buvo per žmogus. Jeigu jums visa tai nesunku.
— Sunku, žinoma. Juk tai mano gyvenimas... nenusisekęs, kaip matote. Bet kam jąu dabar kalbėti. Juk ne be reikalo čionai važiavote...
Ji pasidėjo rankas ant kelių:
— Aš turbūt gerai jo niekada nesupratau, kitaip nebūtų buvę šitos mūsų klaidos. Jis buvo žmogus, na, kaip čia jums pasakius, protingas, bet pasitikintis savimi. Peęn^yg pasitikintis. Jeigu ką padarys — baigta. Teisus — ir viskas. Nepamenu, kad jis nors kartą būtų prisipažinęs esąs kaltas. Buvo labai užsispyręs. Grupė, būdavo, jį pliekia, gėdija, o jis sėdi ir tyli, pro langą žiūri: girdi, visa tai girdėjau dešimtį kartų. Niekas jo negalėjo perauklėti. Ir aš taip pat... nepajėgiau, tik susipainiojau. Nuo to viskas ir prasidėjo. Gavau aš visuomeninį įpareigojimĮą — atsakyti už jį. Juokinga, žinoma. Dabar jau suprantu, kad taip paprastai žmogaus nepakeisi, o tada, kas?, įpareigojo — apsiėmiau.