Jis vaikščiojo su pūkuotu megztiniu ir visada nesusišukavęs. Šaipėsi iš manęs:
— Sudaryk, Irka, mano perauklėjimo grafiką su tiksliais terminais, kad galėčiau pagal jį orientuotis. Kitaip dar pirma laiko pasitaisysiu.
Paskui vėclass="underline"
— Nesudarei?
Ir pats atitempė vatmano lapą: jame ašys, koordinatės, skaičiai, visokios kitokios kvailystės. Pareinu į bendrabutį: ant sienos grafikas kabo, įvairiaspalviais pieštukais išliniuotas. Merginos juokiasi:
— Čia Antonas atvilko ir pakabino. Iš juoko gali mirt!
O man nors verk. Sakau jam:
— Kodėl tu toks nesąmoningas? Juk visai grupei darai gėdą!
O jis:
— Kuo gi jau aš darau gėdą tai grupei? Įsikalėt tokią nesąmonę į galvą! Na, sakyk, kuo tau asmeniškai blogai, kad aš nepasiruošiau seminarui?
— Bet juk man tave patikėjo.
— O tau reikėjo atsisakyti — ir baigtas kriukis. Pati sau naštą užsikorei ant sprando, o aš kaltas? Žmogus turi gyventi taip, kaip jis sukurtas, o ne taip, kaip Ana Sitnikova — tai mūsų kom-sorgė — jam nurodo. Gal jai ir naudinga, kad aš būčiau pavyzdingas, ją tada į komitetą išrinktų, o man kuriam galui jos karjera? Ir kuo čia dėta grupė?
Aš jam, žinoma, prieštaravau:
— Tau ne visi "namie, Antonai. Jeigu grupė tau nerūpi, tai nors apie save pagalvotum. Kam gi mokaisi? Juk tu tinginys!
— Ne,— sako,— aš ne tinginys. Tai, kas man patinka, aš mokausi. O kad Lysenka — didis mbkslininkas, tuo niekada nepatikėsiu.
— Betgi jis akademikas! Negi, tavo manymu, tai atsitiktinumas?
— Tamsuolė tu, Iriną* ir naivi. Nieko nesupranti!
Tai jo mėgstamas ž®elis — tamsuolė! Jei ko neįstengia įrodyti, mosteli ranka ir pasako: „Tamsuoliškumas!“
Va taip juokavo, juokavo, o prieš įskaitą ateina ir, tarsi pokštaudamas, sako:
— Ar nori, Irka, mano auklėjimo planą įvykdyti?
— Apie ką tu čia?
' — Duokš konspektėlį pasiskaityti. Juk žinai, savojo neturiu, žiurkės bendrabuty suėdė.
Manau, tegul jau.verčiau iš manojo išmoks, negu visai nesimokys. Daviau. Paėmė ir lyg nusistebėjo.
— O aš maniau, kad neduosi. Vadinasi, geros širdies esi. Ne viskas prarasta.
Ir sako tai lyg juokais, lyg rimtai.
Išlaikė, o po įskaitos susistabdė mane koridoriuje, rankose bilietus į kiną varto, tokius mėlynučius.
— Zinai, Iročka, kad geri darbai turi susilaukti atpildo? Va aš bilietus paėmiau j labai įdomų filmą.
— Nereikia man,— sakau,— tavo bilietų.
— Ką, varžaisi eiti su manim? Bijai, 'kad Anka nepritars?
— Nieko aš nebijau!
Ir nuėjau...
— Bet ko gi jūs nevalgote? — staiga ji pastebėjo tuščią Mažino lėkštę.— Tuoj kiaušinienės iškepsiu.
— Nereikia. Aš sotus.
— Alkano pasakomis nepasotinsi!
Irina nuėjo j virutvę. Netrukus iš ten pakvipo spirgintais lašiniais.
— Va taip viskas ir prasidėjo,— tarė ji, dėdama priešais Mažiną keptuvę su leistine kiaušiniene.— Tai visuomęninis įpareigojimas, tai juokeliai pokšteliai, o išėjo viskas rimtai ir skaudžiai. Mudu visai vienas kito nesupratom, kiekvienas norėjom į savo tikėjimą atversti, bet argi taip bųna? Aš vis maniau, kad jis pasikeis, pasidarys kaip visi. Jis net pradėjo lyg ir keistis. Surimtėjo. Grupėje vis juokavo, o su manim elgėsi rimčiau. į mūs visi gerai žiūrėjo. Jį taip pat mylėjo, nors ir kritikavo. Juk protingas vyras buvo... Aš ne iš karto ryžausi už jo tekėti. Draugavome ilgai. Elgėsi jis gerai, nelindo be reikalo. Būdavo, visada į skaityklą užeina, iki bendrabučio palydi. Per paskaitas šalia atsisėda. O va konspektų niekada nerašė. Neracionalu dvigubą darbą dirbti, sakydavo.
— Kodėl — dvigubą? Sau rašyk.
— O kam, jeigu tu rašai?
— Betgi aš neįpareigota tau rašyti.
— Tarp mūsų, Iročka, negali būti jokių pareigų. Tarp mūsų meilė iki grabo. O meilė — tai lyg svaigus sapnas.
— Irgi pasakei, „meilė”! Mudu draugaujame.
Bet, tiesą sakant, aš jį, žinoma, mylėjau. Tai atsitiko nepastebimai. Tik jaučiu, kad jau nebegaliu be jo. Neateina kurį vakarą — vietos nerandu. O ateina — taip gera ir ramu darosi.
Susituokėme trečiamle kurse. Mums vestuves iškėlė. Buvo labai linksma. Pridovanojo visko — ir ko reikia, ir ko nereikia. Ligi pat ryto linksminomės. O kai visi išėjo .ir likome dviese, jis apkabino mane ir sako:
— Ar tąu nebaisu?
— Apie ką tu?
— Ar gyventi nebaisu?
— Nesuprantu tavęs.
— Juk dabar mums tiek daug reikės ištverti, tiek daug įveikti.
— O ką įveikti?
— Viską. Galbūt karą, galbūt ligas, nelaimes, o gal pačius save.
— Na ir radai laiką filosofuoti.
— Vadinasi, nebijai?
Ir nusijuokė.
Nesupratau aš jo, o jis save geriau pažinojo ir bijojo. Nors ir norėjo, kad viskas būtų gerai. Savo būsimą gyvenimą mes tada vaizdavomės vienodai. Rengėmės vykti pagal paskyrimą — ir viskas. į aspirantūrą mums niekas nesiūlė. Aš mokslinio darbo nedirbau, o jis nors būtų galėjęs, bet nenorėjo. Nepatiko janį kad genetika nevertinama. Dažnai man sakydavo:
— Tu net neįsivaizduoji, kiek šis mokslas gali.
Bet apskritai apie mokslą tuo metu jis mažai svajojo. Netrukus aš Volodkos pradėjau lauktis. Antonas labai būgštavo dėl manęs. Padėdavo visur, bėgiodavo papildomai uždarbiauti, kad galėtų nupirkti kokį kilogramą obuolių ar porą mandarinų. Parneša, būdavo, ir taip džiaugiasi, tiesiog pats mane valgydina:
— Vitaminai sūnuil — šaukia.
— Na iš kur žinai, kad sūnus, o ne dukra?
— Dukros nenoriu, visos dukros atsigimsta į tėvus, Taigi būtų kvaila. O sūnus į mamą — protingas vyras.
Vis juokavo, nes savęs kvailiu niekada nelaikė. Bet atspėjo. Gimė berniukas.
Tai buvo jau prieš pat skirstymą. Dėl darbo nesiginčijome. Aš kaime buvau užaugus ir čia gyventi nebijau. Žinoma, asfalto nėra, teatro nėra, o televizorius jau yra, pagaliau ir gyventi laisviau, oro daugiau, o uždarbiai ne blogesni nei mieste. Nors ir sunku būna. Na, bet juk aš visa tai žinojau, kas čia ko vertas.
O Antonas kaime gyveno tiktai būdamas berniūkštis, karo metu. Sakė man, kad jį traukia į kaimą, kad vyks su malonumu, dirbs lauke, miestą koneveikė: ten, sakė, vien tik biurokratai. Tiek katedrose, tiek kontorose. O tikrasis mokslas kuriamas ant žemės.
Irina atsiduso:
— Jis pats savęs nepažinojo. Kalbėjo viską iš širdies, bet mudviejų gyvenimą vaizdavosi vaikiškai, daugiau rūpėjo gamta, o ne darbas. Manė nustebinsiąs visus savo žiniomis. Betgi stebėtis čia nėra kada, tik spėk suktis.
Sutiko mus žmonės gerai. Padėjo visur kur. Jį agronomu paskyrė, o aš į mokyklą nuėjau. Teisybė, nenorėjau, o dabar štai pripratau. Mokykloje irgi daug kas įdomu ir naudinga.
Antonas iš pradžių užsidegė. Iš lauko neišeidavo. Dirvas ištyrinėjo, visų metų klimatą išstudijavo, su senais žmonėmis tarėsi. Trumpai sakant, pateikė pirmininkui visą projektą, kur ką reikėtų sėti, norint nuimti kuo didžiausius derlius ir pajamas padidinti.
Jis taip man ir kalbėjo:
— Jeigu imtume ūkininkauti teisingai, tai po dvejų trejų metų auksu pajėgtume apipilti kolūkį.