Nunešė jis savo planą pirmininkui. Buvo toks patenkintas, džiugus... Tikėjosi — pritars jam| iš karto. Bet laikas eina, o pirmininkas vis užsiėmęs ir užsiėmęs. „Nėra kada,— sako,— palauk”.
Antonas ėmė nervintis, nors ir stengėsi neišsiduoti. Bet ką padarysi, laukiam.
Sykį vakare automobilis suburzgė po langu. Beldžiasi. Atidarau — pats pirmihinkas teikėsi atvykti. O jam iš paskos Tichonas Chochriakovas, jo vairuotojas, kažkokį sunkų daiktą tempia.
— Sveikas, Antonai Dmitrijevičiau,— sako pirmininkas.— Štai nusprendžiau aplankyti tave tavo pirkioje. Kaip tu čia pas mus kurdinies. Priimsi svečią?
Na Antonas, žinoma:
— Prašom užeiti!
— O čia tau, kad judu su jauna žmona nenuobodžiautumėte. Statyk jį, Tiša, ir važiuok sau, ilsėkis. Aš iš čia savu keliu namo pareisiu.
Žiūrime, Tichonas ant stalo radijo aparatą stato.
— Čia mes nusprendėme tau mūsiškį iš valdybos atgabenti. Ten vis tiek nėra laiko jo klausytis. O tau, galimas daiktas, bus linksmiau su juo.
Nusivelka kailinius, iš jų du butelius traukia. -
— Na, ką jūs, Ivanai Matvejičiaul
— O kas? Juk aš pas jus kaip ir į įkurtuves atvažiavau, nors ir pavėluotai. Baisiai gėda. Gyveni pas mus pusę metų, o aš į tavo namus nebuvau užsukęs... Gal iškeptum mudviem su agronomu kiaušinienės? — klausia mane.
O pats iš švarko kišenės Antono planą traukia:
— Ir apie reikalus pasišnekėti reikėtų.
Matau, Antonas susijaudinęs, bet pats nieko neklausia, o pirmininkas irgi delsia. Kol aš stalą padengiau, jie vis apie šį bei tą šnekučiavo, o kai atsisėdo ir Ivanas Matvejičius išlenkė pirmą taurelę (o vyras jis tvirtas, litrą išgeria — tiktai paraudonuoja), tada ir prabilo:
— Perskaičiau aš tavo projektą atidžiai ir matau, jei nepabėgsi iš mūsų, tai kolūkiui su tokiu agronomu pasisekė. Žmogus tu, tiesiai pasakysiu, galvotas. O jei taip — tai turėtum teisingai suprasti, ką tau dabar pasakysiu. Į savo planą, vyruti, per daug vilčių nedėk!
Antonui taurelė rankoje virptelėjo.
— Tu, žinoma, paklausi — kodėl? Gal visko ir paaiškinti nepajėgsiu, bet paprastai pasakysiu šitaip: mūsų mintys — tai viena, o gyvenimas eįna savu keliu. Čia bendrais bruožais. O konkrečiai: niekas mums neleis savavaliauti, nes rajonas savo planą turi, sritis — savo, o dar yra valstybės politika, ir dabar ji nukreipta į kukurūzus.
— Vadinasi, ir mes turime geriausias žemes atiduoti kukurūzams?
— Vadinasi, taip.
— Betgi mes niekada negausime jose gausių derlių.
— O kas tau taip pasakė? Amerikiečiai juk gauna! Savo Ajo-voje.
— Betgi Ajovoje klimatas visai kitas. Drėgmės ten apsčiai. O pas mus...
— Kaip pas mus, aš geriau už tave žinau. Man ir senis Jev-sejus šitaip aiškino. Ar pažįsti senį Jevsejų, kuris Kriaušingoje raguvoje gyvena?
— Pažįstu.
— Tai va. Jis man pasakojo, kad dar kai mūsų žemė dvarininkui Kuznecovui priklausė, tasai irgi bandė kukurūzus auginti.
— Na ir kas?
— Neišėjo. Sausra pakenkė, o paskui ankstyvos šalnos... Betgi tai dvarininkui, o. dabar Tarybų valdžia — technika, visokiausi hibridai, vėlgi chemija. Trumpiau šnekant, kaip sakoma, nėra tokių tvirtovių, kurių nepaimtų bolševikai.
— Na kam mums tą tvirtovę imti, kai turime po kojomis aukso kasyklą? Puikius kviečius nuimtume, palei upelį daržovių išsiaugintume, mūsų pievos.labai gražios — gyvulininkystę pastūmėtume į priekį,— štai jums ir kultūringas pirmaujantis daugiašakis ūkis be jokių kukurūzų. Ir duona, ir mėsa, ir daržovės! Ar žinote, po kiek mieste ankstyvosios daržovės? O kukurūzai su visa chemija kiek atsieis?
Pirmininkas atsiduso:
— Tu, Antonai, samprotauji ribotai, kaip koks buožė. Savo naudą matai, o valstybės masto nepastebi.
— O kurgi tas mastas?
— Ogi kukurūzai. Jie mums visą ūkininkavimo būdą turės pakeisti, jeigu juos aklimatizuosime.
— Tas ir yra, jei aklimatizuosime.
— O kodėl gi ne? Va mums srityje per pasitarimą pateikė faktą iš istorijos. Kai Petras Pirmasis pradėjo bulves propaguoti, tai daug kas irgi prieštaravo, sakė, kad jos neaugs. O dabar, pasižiūrėk! Prapultume be bulvių. Taip ir kukurūzai.
— Vadinasi, mano projektą į krosnį?
Pirmininkas išgėrė dar taurelę, su malonumu užkando:
— Kam į krosnį?, į stalčių jį padėk. Kol kas į gilesnį, kur retai bepažvelgi. Tegul paguli. Gyvenimas juk kukurūzais nesi-bajgs.
— Paguodėte! O jei aš jį vis dėlto pateiksiu valdybai ar visuotiniam susirinkimui?
— Atvirai pasakyt?
— O kam gudrauti.
— Ir negudrausiu. Pirmutinis prieš tave stosiu.
— Bet ar jūs pats bent suprantate, kad mano plane esama racionalaus grūdo?
— Kaip nesuprasi! Bet naudos tu tikiesi po dvejų trejų metų. O nuo ko pradėti?
— Betgi kukurūzams daugiau prireiks!
— Kukurūzams duos. Visko duos: ir sėklų; ir trąšų, padės ir mašinomis, ir žmonėmis, ypač nuimant derlių. Juk tai valstybės planas, o ne Antono Tichomirovo. Be to, vyruti, tiesiai tau pasakysiu, jei mes dabar su tavo popieriumi išlįstume, tai žinai, kaip pažiūrėtų?
Čia Antonas ir užsiplieskė:
— Bijote? •
Aš išsigandau, vos keptuvės neišrhečiau. Juk mūsų pirmininkas kietas. Kad radijo aparatą atvežė — nieko nereiškia. Manau, trinktelės kumščiu į stalą, kaip darydavo valdyboje. O jo kumščiai — po puspūdį kiekvienas.
Bet netrinktelėjo. Tiktai plutelę pauostė, šyptelėjo:
— Vadinasi, vaišinti vaišinkis, o tiesos neslėpk? Gerai, pasakysiu tiesą. Nenoriu aš iš šito kolūkio išeiti. Savo gyvenimą jam atidaviau. Supratai? Tau kas? Pakilai ir nuskridai. Tavo visa šalis. Nuo Vladivostoko ligi Belostoko, kaip sakydavo mums prieš karą tankistų mokykloje, o mano šalis — antai ji, pro langelį kone visa matyti. Aš ją va šituo sprandu po karo ariau. Čia mano prakaito daugiau nei herbicidų. Kurgi aš iš čia eisiu, a?
Antonas pasidavė:
— Tiek to, jūsų viršus. Verčiau išgerkim.
— Nagi išgerkim. Užsigauti čia nėra ko. Va išbandysim kukurūzus, tada ir pasakysim.
Juodu dar pasėdėjo, baigė, gerti degtinę, gražiai atsisveikino. O kai pirmininkas išėjo, Antonas paėmė savo popierių, brūkštelėjo degtuką ir uždegė.
— Kam tu? — klausiu.— Tegul pagulli.
— Giliai stalčiuje?
O pats žiūri į jį, nejunta, kaip jam pirštai svyla.
— Protingas,— sako,— žmogus mūsų pirmininkas, viską su-pranta, tik mato ne toliau kaip pro langelį, šitai jis teisingai pasakė.
— Vadinasi, nesutarė jie su pirmininku? — paklausė Mazinas.
— Ne, priešingai, net labai susidraugavo,— netikėtai atsakė Irina.— Iš pradžių Antonas jį plūdo, prisitaikėliu vadino, bailiu. Teisybė, nors doras bailys, sakė, ir tai gerai.
Bet tuoj pavasaris atėjo, pykti nebuvo kada, iš lauko neišeidavo nuo tamsos lig tamsos. Ir vis prie tų kukurūzų. Aš jo nesupratau:
— Antonai, juk tu buvai pikčiausias kukurūzų priešininkas, o dabar, be jų, nieko kolūkyje nematai.
Jis juokavo:
— Su tokiais žmonėmis reikia kovoti faktais. Aš noriu įrodyti, kad pačiomis geriausiomis sąlygomis kukurūzai pas mus neaugs. Viskas bus padarytą, kad niekas nieko man negalėtų prikišti, apkaltinti, jog per mažai dirbome. Tegul patys pamatys.
Ir pamatė. Bet visai ne tai. Metai pasitaikė kaip reta. Kartą per dešimt metų tokie būna. Pavasaris šiltas, orai pastovūs, vasara drėgna, karšta, o ruduo dar gražesnis — saulėtas, sausas. Trumpiau sakant, ne kukurūzai pas mus išaugo, o žalias miškas — aukštumo sulig žmogum. Burbuolės — tiesiog kaip aukso luitai.
Antonas sutriko. O pirmininkas tyli. Nei gerai, nei blogai jam nesako. Bet pats sugalvojo savo planą. Atvyko iš srities korespondentas, jis jam ir išplepėjo: tikrasis pergalės organizatorius — jaunas mūsų agronomas Antonas Tichomirovas. Antonas nieko nežinojo. Staiga užsuka pas mus Ivanas Matvejičius.