— Skaitei? — klausia ir nauju laikraščių mosuoj.a.
Antonas dar nebuvo jo matęs. Paėmė, atsivertė, pasižiūrėjo.
— Ar jūs organizavote? — klausia.
— Aš. Puikiai išėjo, a?
— Blogai.
— O kodėl?
— Netiesa.
— Na, žinai, vyruti! Kitas šokinėtų iš džiaugsmo, o tu... Pasakyk man, kas čia netiesa? Derlius neteisingai nurodytas? Na? .
— Teisingai.
— Taigi! Be apgaulės. Iš tų kukurūzų nebuvai išlindęs visą vasarą. Teisingai?
— Teisingai. Bet...
— Kas „bet“?
— Jei su orais būtų nenusisekę...
— Va apie tai tu liaukis! Bene pas mus vienus buvo tokie orai? Argi pas kaimynus kitoks klimatas? O derlius — dvigubai mažesnis. Štai tau ir orai. Svarbiausia žmonės. Nėra tokių tvirtovių...
— Žinau.
— Taigi! Tai va, jokios apgaulės čia nėra. Viskas pelnytai.
Į zoninį pasitarimą važiuosi. Papasakosi apie auksines mūsų burbuoles.
— Tikrai, kad auksinės. Kiekviena po rublį.
— O tu tų rublių neskaičiuok. Jie į didžiąją politiką investuoti ir savo ruožtu duos naudos. Ir šitas straipsnis taip pat duos.
— Straipsnis?
— Straipsnis. Tau duos!
— Ką duos? Išpūstą šlovę?
Čia pirmininkas pasisuko į mane:
— Na ir vyrą turi, Irina, su galva, bet nesupratingą! — Ir Antonui: — Ko tau dabar reikia? Galvą turi, žinių taip pat. O ko trūksta? Autoriteto? Va turėsi autoritetą, tada visai gerai bus. Tada ir su tavo planais visi skaitysis. Suvokei, koks reikalas?
Sėdo į automobilį ir nuvažiavo...
Palydėjo jį Antonas žvilgsniu, atsisėdo už stalo, perskaitė straipsnį.
— Gal ir teisus senas vilkas. Norint už savo tikslą kovoti, reikia turėti autoritetą, populiarumą. O tą ne visada tiesiu keliu pasieksi.
Bet vis dėlto prieš zoninį pasitarimą jis nusprendė kitaip. Naktį matau: nemiega.
— Kas tau, Antonai?
— Svarstau, Ira. Supranti, viską apskaičiavau, viską ligi kapeikos sumečiau ir dabar visiškai tiksliai žinau, kad net tokiam gausiam derliui esant kukurūzai pas mus — nepelninga kultūra. Pernelyg didelė savikaina. Kaip manai, kas būtų, jei pasitarime apie lai pasakyčiau?
— Iš proto išėjai!
— Kodėl? Gal ten niekas apie tokį dalyką nepagalvojo.
Visą naktį nemiegojome.
Kitą dieną išvažiavo.
Laukiau jo, nė valandėlės ramybės neturėjau.
Parvažiavo paniuręs. Tik peržengė slenkstį ir sako:
— Pabūgau.
Nusivilko. Iškėlė Volodką virš galvos:
— Matai, koks skystas pasirodė esąs tavo tėvas.
Ir pasodino jį ant lovos.
Atsisėdo pietauti, papasakojo:
— Liežuvis neapsivertė. Išrinko mane į prezidiumą, pradėjo būgnyti. Matvejičius sėdi salėje, pirmosiose eilėse, j mjane žiūri, šypsosi kaip dienos didvyris. Kažkokie vadovai susipažino su manim, pranešime pavyzdžiu kėlė. Trumpiau sakant, kai suteikė žodį, mane pradėjo nešti pats nežinau kur. Kaip „Dvylikos kėdžių" inžinierių, kuris per tramvajaus atidarymą prakalbą sakė. Nenorėjo apie tarptautinę padėtį kalbėti, bet kai įsismagino, tai ir nusivažiavo apie Čemberleną. Taip ir aš. Pradėjau: na, manau, dabar viską išdėsiu, о įsiklausiau į save — ir savo balso neatpažįstu. Toks svetimas, žvalutis: mūsų pasiekimai, draugai, akivaizdžiai rodo, kad kukurūzai laimėjo visišką pergalę ir srities sąlygomis gali būti laikomi kaip labai produktyvi, kiekvienam ūkiui reikalinga kultūra. Šitaip ir leptelėjau. Ar kažką panašaus. Žodžiu, nusiploviau.
Kelionė paliko labai bjaurų įspūdį. Tik viena malonu. Per pertrauką prie manęs priėjo profesorius Roždestvenskis. Gyrė, žinoma. Bet ne tai svarbiausia. Jis pasakė,,kad situacija pas juos pasikeitė ir grupė mokslinių darbuotojų iškėlė klausimą,dėl Krotovo kūrybos reabilitavimo. Prisiminė, kad buvau domėjęsis Krotovo darbais. Beje, klausė, ar nesirengiu į aspirantūrą. Jei, sako, susigalvosi, kreipkis tiesiai į mane. Mums, sako, dabar reikia tokių žmonių, pažangių, energingų, kurie galėtų teorinį darbą derinti su praktika.
Nuo to laiko jis ir ėmė galvoti apie aspirantūrą.
Na, o bendras mūsų gyvenimas ėjo vis blogyn ir blogyn. Kų kaltinti — nežinau. Jis kaltino mane, aš — jį, bet visa tai praėjo...
Antono autoritetas iš tiesų kolūkyje pakilo, ir ne tik kolūkyje. Pas jj jau važiavo kai kas semtis patyrimo, jis buvo kviečiamas j įvairias konferencijas. Ir jis važinėjo, iš pradžių šaipėsi, paskui priprato. Pirmininkas irgi buvo patenkintas. Juk ir kolūkis garsėjo. Bet aš mačiau, kad Antonas nors ir priprato, tačiau čia ne tai, ko jam reikėtų.
Klausiu:
— O kaipgi tavo planas?
Numojo ranka:
— Matai, ir be mano plano žmonės gyvena, o kai kurie net patenkinti. Planas — tai šiaip sau, jaunystės svajonė. Dabar aš daug ką supratau, reikia už tikrąjį planą kovoti. Savo vietos gyvenime ieškoti.
Iš Tichomirovo užrašų knygelės:
„Paprastai kalbame apie organizmo prisitaikymą prie aplinkos (žmogaus atžvilgiu kartais tai skamba kaip prisitaikėliškumas). Bet argi tikrai taip? Galbūt proceso esmė gilesnė, ir organizmas prisitaiko prie paties savęs, prie savo galimybių, atskleidžia jas ir panaudoja labiausiai palankiomis sąlygomis, optimaliais režimais? Aš pats visada stengiausi pirmiausia įveikti save. Bet suprasti savo poreikius ir galimybes nepaprastai sunku. Ypač trukdo įprastiniai standartai. Jie kuriami atsižvelgiant į vidutinį žmogų ir palengvina jam gyvenimą, bet daug žalos padaro tam, kuris netelpa į etaloną. Pavyzdžiui, formulė „iš aukštosios mokyklos — į periferiją4* teisinga iš esmės, tai yra devyniasdešimt penkiais procentais. Juk negali visi likti* aspirantūroje! Bet penkiems procentams ji žalinga. Aš, pavyzdžiui, maniau, kad ji teisinga, ir atsidūriau keblioje padėtyje. Ar aš turėjau prisitaikyti prie sąlygų ir prieš savo valią pasilikti vietoje? Pabandžiau ir įsitikinau, jog tai neįmanoma. Aš turiu prisitaikyti prie paties savęs, tai yra sudaryti optimalias sąlygas savajam „aš44 atsiskleisti. Taip elgtis man teko, įveikiant vidinę ir išorinę inerciją. Daugelio požiūriu aš — antivisuomeniškas.
Gal bandymas prisitaikyti prie savęs ir yra prisitaikėliškumas? Ne, svarbiausia yra ne tai, kad galėtum eiti nuo vienos rodyklės prie kitos. Pasaulį atrado tie, kurie skynė kelią pagal žvaigždes, o ne pagal radijo švyturį44.
— Jis, žinoma, rengėsi ieškoti savęs mieste. Aš jam neprieštaravau, bet mane visa tai baugino. Juk aš jaučiau, kad mano
vieta šičia, o kaip mieste gyventume, jsivaizduoti negalėjau. Tad ir pradėjo šlyti mūsų santykiai.
— Tu žmogus be svajonės. Ką darai — tuo ir esi patenkin
ta,— jis dažnai man taip sakydavo. Bet aš mačiau, kad ne tik šitai jam kliūva, kad tame naujame gyvenime, kurį jis susiplanavo, man nebėra kas veikti. Jis tai suprato ir pyko, nes mudu su Volodka mylėjo, tačiau nepajėgė įveikti savo charakterio. Toks jau buvo žmogus. Jį pagavo naujas įkvėpimas, o senasis dingo. Ir ne kukurūzai čia kalti. Antonas nebegalėjo būti kitoks. Visą gyvenimą veržėsi kažkur, o kur — niekada negalėjau suprasti.
— O kaip jūs manote, ar galėjo jis tapti dideliu mokslinin
ku? — paklausė Mazinas.
— Nežinau. Gabus buvo — tikrai. Bet, man rodos, mokslininkui to per maža. Štai jis mėgdavo Krotovą prisiminti. Bet juk tas visai kitas žmogus. Nieko, be savo mokslo, nematė. O Antonas visada darė priešingai. Ne todėl, kad patinka, o todėl, kad nepatinka. Nepatiko mieste — į kaimą išvažiavo, nusivylė mūsų gyvenimu — pasinešė į mokslą. Taip ir blaškėsi. Bet kaip gyveno paskutiniaisiais metais, aš nieko nežinau.