— Aišku,— sausai atkirto Nina, ir aš nuspėjau pražiopsojęs akimirką, kai jos nuotaika pastebimai pabjuro.— Man laikas.— Parodė j viryklę.— Pienas veikiai užvirs, nepamirškite, išjungti. Maistas šaldytuve.— Ir nuėjo į gretimą kambarį.
— Ar nebijote? — paklausiau, spėliodamas, kuo jai nepatiko mano istorija.
— O ko gi, jūsų manymu, turėčiau bijotis? — pasigirdo iš už durų.
— Ogi palikti mane vieną. Dar butą apšvarinsiu.
Nina įėjo nešina šviesiai rudu suknelės spalvos rankinuku.
— Nebijau,— ramiai atsakė ji ir netikėtai paklausė: — Beje, ar jūs nežiūrėjote j veidrodį?
— Ne, o kas?
— Šiaip sau. Bus laiko, pasižiūrėkite... Ir nepamirškite vaistų, tabletės ant stalo.
Prie slenksčio Nina atsigręžė:
— Gaila, bet jums nepavyko, Volodia Soprykinai. Neturiu nieko vagiamo.
Ir išėjo, trinktelėjusi durimis.
Ninos pastaba manęs visai neužgavo. Nesu iš tų vyrų, kuriems malonu žvalgytis j veidrodį, o tai, kad šis, Ninai išėjus, pirmas krito man į akis, paprasčiausias atsitiktinumas.
Veidrodis stovėjo ant spintelės, kur dėjau termometrą, todėl, matyt, atsitiktinai jį paėmiau ir pakėliau.
Užteko žvilgsnio, kad suvokčiau, kur taikė Nina.
Niekados nelaikiau savęs gražuoliu ir apskritai gana santūriai vertinu savo išorę, bet tai, ką pamačiau, mane pribloškė. Atrodė, lyg būčiau gerą mėnesį badavęs.
Iš veidrodžio žvelgė nukeipęs subjektas su įkritusiais žandais, sutinusiomis ir sukepusiomis lūpomis, su stangriais oda aptemptais smilkiniais, ant kurių stirksojo kuokšteliai rudų, mažumą rauzganų šerių. O ausys ausys — tokių galėjo pavydėti net įmetėjęs Afrikos dramblys. Apgailėtiną apsišaukėlio plėšiko portretą vainikavo susivėlę, į visas puses stirksantys suplėkusių šiaudų spalvos plaukai.
Apstulbintas reginio, pastačiau veidrodį iš kur paėmęs ir, vengdamas galvoti apie žmogų, kurį ką tik mačiau, pamėginau blaiviai įvertinti ligos pasekmes.
Temperatūra pakenčiama: trisdešimt septyni ir keturios, palyginti su vakarykšte — menkniekis, į kurį galima nekreipti dėmesio. Galva irgi pakankamai blaivi. Akys šviesios. Kas dar? įtempiau raumenis, jie kad ir ne iš karto, bet irgi pakluso. Vakarykštę negalę, nors ir keista, priminė tik bendras ištižimas ir į reumatą panašį sąnarių gėla.
Ką gi, neblogai. Antrą valandą paskirtas pasimatymas neatšaukiamas, o šito ypač bijojau.
Nubloškęs antklodę, pakilau nuo kanapos.
Truputį svaigo galva, tad orientacijos dėlei sutelkiau žvilgsnį į nuotrauką, įbruktą tarp stiklinių knygdėtės užstūmų. Sergejus Kuznecovas žiūrėjo į erdvę, nerūpestingai šypsodamasis, ničnieko nenutuokiantis apie gresiančias nelaimes. Knietė sužinoti, kokį pasaulį jis mato tokiomis akimis, kas jį džiugina ir kas liūdina?
Mano mintis nutraukė iš virtuvės atsklidęs šnypštesys. Pro kaistuvo kraštus dribo putos. Išjungiau dujas.
Pasvilusio pieno kvapas traukė skrandį ir vijo į gryną orą. Bet pasirodė, ne taip paprasta į gryną orą. Penkias minutes sugaišau maudamasis džinsus, tiek pat — vilkdamasis marškinius. Gerai, kad basutės be raištelių, būčiau sugaišęs dar pusvalandj. Pagaliau apsirengiau. Prausdamasis ir valydamasis dantis — šepetuko neturėjau — užtrukau ne maižiau, kaip rengdamasis, bet įveikiau ir tą procedūrą.
Dėl viso pikto, laikydamasis arčiau sienos, išėjau į lauką. Buvo apsiniaukę. Rūkas ne rūkas, viskas matyti, bet plačią padangę aptraukusi ištisa sidabrinė plėvelė, o virš galvos — ne saulė, o matinis plafonas su šimto žvakių lempa. Nežinau kodėl, bet viskas aplink, netgi medžių lapai, nuo tos šviesos atrodė neįprastai kontrastingi, iškilūs, o iš kiemo matomos kiparisų viršūnės dunksojo sodriu mėliu.
Uždariau duris, o raktą pakišau po kilimėliu. Žinoma,,geriau buvo jį pasiimti, bet aš palikau — staiga pareis Nina?
Siauru betono takučiu išėjau į gatvę.
Daugiaaukštis „Lotoso1* pastatas nuo apačios iki viršaus buvo nukabinėtas visų spalvų ir atspalvių vėliavomis. Netrukus turėjo prasidėti tarptautinis dainų festivalis, ir miestas prieš savaitę pradėjo puoštis šventiniais transparantais, afišomis, girliandomis. Vadinasi, atėjo eilė ir „Lotosui**...
[kišau ranką į užpakalinę kišenę. Ištraukiau saują smulkių. Kartu su monetomis užgriebiau ir popieriaus skiautelę — būsimo mano buto adresą. Sudraskiau jį ir sviedžiau į šiukšliadėžę.
Dabar neturėjau nieko nereikalinga.
2
Tofikui Šachmamedovui, su kuriuo pasimatyti rengiausi nuo vakar dienos, reikėjo skambinti lygiai antrą. Turėjau truputį laiko. Atsisėdau prie laisvo staliuko atviroje kavinės terasoje ir užsisakiau butelį „Fantos**.
Priežastis, vertusi mane susitikti su Sachmamedovu, buvo retas jo vardas. Pirmąkart tarp daugybės kitų vardų ir pavardžių užtikau jj, skaitydamas bylos medžiagą, ir jau tada jis įstrigo man į atmintį. Tas žmogus buvo nufotografuotas šalia Kuzneco-vo, per šio vestuves.
Devyniolikmetis taksistas Sachmamedovas, velionio bičiulis, byloje buvo liudininkas. Bet ne paprastas liudininkas jis buvo tarp įtariamųjų, kadangi neturėjo tvirto alibi nei rugsėjo 15-ąją, nei 17-ąją. Penkioliktąją Sachmamedovas dirbo antrą pamainą, važinėjo po visą miestą, faktiškai niekieno nekontroliuojamas, o septynioliktąją paprašė laisvadienio ir, jei tikėti jo žodžiais, nuo ryto ligi vakaro sėdėjo namie ir klijavo apmušalais sienas. To-fiko motina buvo išvažiavusi, kaimynai nelankė, niekas negalėjo patvirtinti jo žodžių. Tardytojas nustatė, kad jo butas tikrai buvo remontuojamas, bet tai, suprantama, nieko nereiškė. Žinoma, niekas nesirengė versti Sachmamedovą įrodinėti savo alibi — įstatymas yra įstatymas, ir tuo rūpinosi tie, kam pavesta. Ir rūpinosi iš esmės. Kaip tik todėl, aplankęs vakar rytą „sambėgą“— taip buvo neoficialiai vadinamas sendaikčių turgus — net susigūžiau, išgirdęs pažįstamą vardą.
Apie „sambėgąu, kur nuėjau vejamas įkyrios minties dėl kaubojiškos žuvusiojo aprangos, matyt, reikia smulkiau papasakoti.
Jūrų uosto rajone, greta komiso parduotuvės, plytėjo skveras. Paprasčiausias miesto skveras su puoselėjamais gėlynais ir fontanu, nuo kurio į visas puses driekėsi alėjos. Nuo ankstaus ryto asfaltuotais skvero takeliais slampinėjo atsainiai nuobpdžiaujan-čius vaidinantys dabitos jaunikaičiai. Patekę čia ir nieko neįtardami, jūs grožitės šniokščiančiu fontanu, žavitės auksinėmis žuvelėmis, sukate ūksmingos alėjos glūdumon, o ten jūsų ausį užgriūva įvairiaspalvės, pašnibždų pašnibždos. Negalite suprasti — iš kur? Pašnibždos kartojasi, ir jūs girdite žodžius: „Gal skudurų reikia?11 Jus kalbina nuošaliau stovįs bernas, mūviptis išblukusiomis kelnėmis, vilkintis Konektikuto universiteto emblema papuoštais marškinaičiais, arba mergiotė peršviečiama suknyte, pro kurią galima įžvelgti spuogelius jos kūne. Bernas bruka striukę, marškinius; mergiotė — kosmetiką, „kramtukę“, firminius krepšelius ar cigaretes. Abiejų lyčių atstovai siūlo vienodai abejingai, be jokios veido išraiškos ir, tik įsitikinę, kad esat „rimtas klientas4*, keičia taktiką: pradeda erzėti, visokiausiais būdais girti prekę, atkakliai tempia į šalį, bijodami, kad „užčiups44 ir pakels „alasą44.
3. N. Oganešovas
33
Nei parduoti, nei pirkti, žinoma, nesirengiau. „Sambėga" įėjo. j planą, kurį parengė tardytojas. Buvo tikimasi aptikti ten Kuznecovo pažįstamų. Ne tų, su kuriais jis bendravo darbe, o tų „slapūnų41, kurių visiškai nepažinojo ir kuriems, beje, buvo skirtas vakarykštis skelbimas laikrašty.