— Ar judu nesimatėte išsiskyrę?
— Ne.
— Ir jums nekilo noro jį pamatyti?
— Aš irgi turiu išdidumo,— atsakė kiną, ir Mazinas patikėjo ja, nors šis atsakymas ir nepriartino jo prie tikslo, prie kurio jis ėjo ilgu ir nelygiu keliu.
— Ar Tichomirovas padėdavo jums?
— Aš atsisakiau jo pagalbos.
— Juk jūs turite vaiką...
— Mano vaikas aprūpintas viskuo, ko reikia.
— Aš suprantu, kad jūsų vaikas nebadauja, tačiau tėvo pareiga...
— Kokia pareiga? Dvi dešimtrubles per mėnesį pervesti? Tai išmalda, o ne pareiga. Mudviem su Volodka išmaldos nereikia. O savo pareigą jis niekais pavertė, mesdamas sūnų. Tikras tėvas turi sūnų auklėti, o ne siuntinėti jam saldainiams. Jeigu jau paliko, vadinasi, nelemta sūnui tėvą turėti.
Dabar Irinos balse jau nebeskambėjo susitaikymas su tuo, kas įvyko, vis dėlto ją slėgė sena nuoskauda.
— Vadinasi, daugiau nesimatėte?
— Ne, nebenorėjau kamuotis, o sūnui to nereikia. Užaugs — papasakosiu, tegul pats mus teisia, o be saldainių išgyvensim.
„Vis dėlto kodėl? — galvojo Mazinas.— Kodėl ji pasidarė tokia rūsti, kai paklausiau apie susitikimus? O gal iki šiol tebemyli? Nejaugi? Todėl taip ir pasakojo? Vėl jaudinosi? „Be saldainių išgyvensim..
— Dabar reikės išgyventi.
— Taip,—staiga jos veidas persimlainė, lyg prisiminus, jog Antono nebėra.
— Jūs sužinojote apie jo mirtį iš mano laiško?
— Ne, man anksčiau parašė draugė. Mes vienoje grupėje mokėmės.
— О-ką ji jums parašė?
— Kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Bet štai, pasirodo, jūs abejojate.
— Kodėl taip manote?
— Tai kam gi tada važinėjate, klausinėjate? Aš visiką parašiau jums laiške, o jūs atvažiavote.
Juk negalėjo jis pasakyti jai, kad parašė ir paprašė atsakyti į bendriausius, tiesą sakant, jam žinomus klausimus tiktai tam, kad pamatytų jos rašyseną. Žinoma, ji galėjo išspausdinti atsakymą mašinėle, ar kam nors padiktuoti laišką, ar pagaliau pakeisti rašyseną, bent pabandyti ją pakeisti. Bet ji nepadarė nei viena, nei antra, nei trečia. Ji atsakė tiksliai ir išsamiai. Viską parašė savo ranka.
Ir apsirikti čia jau buvo neįmanoma — laišką ir raštelį Ticho-mirovui rašė tas pats žmogus!
— Jūs man papasakojot. daug įdomių dalykų.
— Aš žinau tiktai apie praeitį.
— Suprantu. Jūs daugiau nesimatėte. Bet nors tai ir neturi nieko bendra su byla, jūs apsirikote, nusprendusi nutraukti vaiko ir jo tėvo ryšius.
— Taip jau nusprendžiau.
Mazinas pažvelgė į jos lėkštę, kurioje gulėjo atšalusi ir neliesta kiaušinienė, ir, paėmęs nuo stalo butelį, pats pripylė briaunotas taureles.
— Sugadinau jums nuotaiką. Verčiau išgerkim po taurelę. Širdyje gal bus linksmiau.
— Kažin.
Bet savo taurelę pakėlė ir išlenkė vienu mauku, vyriškai.
— O pats Tichomirovas, ar jis neprotestavo prieš tokį sprendimą?
— Iš pradžių, savaime suprantama, o paskui, kaip ir visi vyrai... atprato.
18. N. Oganesovas
289
— Manot, kad atprato. O gal sielojosi, kankinosi.
— Neturėjo kada sielotis. Mokslą kūrė. Pagaliau ir bobos neleido nuobodžiauti.
Ji, aišku, nemažai žinojo apie Antono gyvenimą. Galimas daiktas, tikėjosi, jog sugrįš. Ne, vargu. Bet kodėl ji nenori kalbėti apie tą, paskutinę dieną?
Mazinas prisipylė dar taurelę:
— Jūsų oras žadina žvėrišką apetitą.
— Valgykit j sveikatą!
— Ačiū. Valgau kaip kaime.
Ir jis įsidėjo į lėkštę dešros.
— Jūs dažnai būnate mieste?
— Atostogaudama, per pasitarimus. Labai manęs netraukia.
— Šią vasarą irgi buvote?
— Buvau.
— Rugpjūčio mėnesį?
— Ne, liepos. Nors truputį užgriebiau ir rugpjūčio. Penktą dieną išvažiavau.
— Iki Antono mirties?
— Iki. Jis užsimušė po dviejų savaičių.
— O kur buvote tuo metu?
— Čia.
— Ir tai galėtų patvirtinti liudytojai?
— Liudytojai? Nagi pasakykit pagaliau, ko jūs atvažiavote?
Mazinas padėjo ant stalo raštelį:
— Jūs jį rašėte?
Irina vos žvilgtelėjo į raštelį ir tuoj atsakė:
— Aš rašiau.
Mazinas padėjo šakutes.
— Papasakokite.
— Buvo susirgęs Volodka. Teko operaciją daryti. Išsigandau. Ir neištvėriau. Maniau, ten, mieste, jis padės su gydytojais. Gėda buvo, bet vis dėlto nuėjau pas jį, juk vaikas susirgo. .
— Ir kas įvyko tarp jūsų?
— Nieko. Parašiau raštelį, o vakare Volodkai buvo krizė. Visą naktį palatoje išsėdėjau. Na, o paskui jau nėjau pas Antoną. O jis net nepasidomėjo. Juk žinojo, kad aš pas Mašą visada apsistoju.
— Turbūt Tichomirovas negalėjo pasidomėti, jei jo nebebuvo gyvo,— tarė Mazinas suirzęs.
— Kaip nebebuvo? .
— Jis žuvo tą pačią dieną, rugpjūčio dvidešimt trečiąją.
— Aš rašiau ne dvidešimt trečiąją.
— O kada gi?
— Antrąją! Argi tokią dieną pamirši!
— Pasižiūrėkit j raštelį. Ten yra data.
Irina paėmė pagaliau j rankas šią popieriaus skiautelę ir prisikišo prie akių. Mazinas matė, kaip ji išbalo.
— Aš rašiau antrąją. Ir ligoninė žino, kada buvo krizė.
— Bet ligoninė nežino, kada jūs rašėte.
— Aš rašiau antrąją,— pakartojo ji.
— Aš žinojau, kad mums reikės susitikti, bet nemaniau, kad ateisite čia.
Mazinas sėdėjo už didelio raštinės stalo. Stalas buvo tuščias, jei neskaitysime storu stiklu prispaustų Eizenšteino piešinių ir Petrovo-Vodkino darbo Anos Achmatovos portreto reprodukcijų. Jis pastūmėjo savo pirštines nuo portreto.
— Jūs galėjote mane išsikviesti.
Ina Krotova pasidėjo ant stalo lazdelę.
Jis atėjo pas ją į muziejų. Buvo dienos pabaiga, už lango beveik sutemę, ir kambaryje, kuriame lūkuriavo Inos, šiame mažyčiame palyginti su didžiuliu stalu kambarėlyje su užrašu ant durų „Moksliniai bendradarbiai41, nieko, be jų, jau nebebuvo.
— Aš norėjau pasikalbėti su jumis neoficialiai.
Ji išsiėmė iš rankinuko pakelį cigarečių, paėmė degtuką, moteriškai laikydama jį nusukusi nuo savęs, ir keletą kartų brūkštelėjo per dėžutę, kol plykstelėjo liepsnelė. Dūmas buvo malonus.
— Jūsų geros cigaretės.
— Amerikietiškos. Padovanojo vienas užsienietis, kuriam rodžiau muziejų.— Ir pajuokavo: — Manau, kad jis ne šnipas.
Mazinas mandagiai nusišypsojo. Ką padarysi, jei apie šnipus daug kas linkę spręsti pagal nuotykines knygas.
Ina užsitraukė ir lėtai išpūtė dūmą. Jos burna buvo didelė, neryškiai perrėžusi liesoką nervingą veidą.
— Ar jūs norite kalbėtis šičia?
— Ne, šičia neverta. Įeidamas aš neprisistačiau. Kam duoti pretekstą nereikalingoms apkalboms. O gal muziejuje nėra ilgaliežuvių?
— Jūs labai malonus ir teisus. Muziejuje dirba beveik vien tik moterys. O mes turime savų silpnybių. Pagaliau ir laiko pakanka perkratyti savo artimą iš panagių.
— Gal aš galėčiau palydėti jus namo? Oras, regis, visiškai pakenčiamas.
— Eime. Aš gyvenu netoliese.
Jis padavė jai apsiaustą.
— Dėkui!
Iš Tichomirovo užrašų knygelės:
„Vertinant iš esmės, žmogus — mašina, kad ir labai sudėtinga, bet mašina, nors mes iki šiol net nesusigaudome, kaip veikia daugelis mazgų. Bet jie visi iš pradžių paklūsta normaliems chemijos, fizikos, biologijos dėsniams, o jau po to Kristaus įsakymams arba baudžiamajam kodeksui. Be abejo, žema yra suvokti, kad tu — ne gamtos stebuklas, o tik sudėtingas mechanizmas. Tačiau faktai yra faktai, netgi tokie liūdni kaip mirtingumo padidėjimas nuo saulės žybsnių. Ima apmaudas: kažkas be tavo leidimo sukinėja jungiklį — ir tau sproginėja kokia nors labai reikalinga detalė širdyje ar smegenyse.