Nėra noro būti mašina. Ypač kai esu su Ina. Ji visa — anti-mašina. Aš žinau ne tik kiekvieną jos žodį, bet ir intonacijas, ir vis dėlto ji nuolat stulbina mane savo nestandartiškumu. Aš žaviuosi ja. Žaviuosi, nors ir negaliu kaip ji patikėti visuotiniu „žmoniškumu11, nes žinau, kad gyvename rūsčiame pasaulyje, kurį valdo gamtos dėsniai, o ne mūsų jausmai. Aš pavydžiu jai. Bet ir bijau. Niekas nesukelia tiek iliuzijų, kiek meilė. Šiandien jos padeda man gyventi, o rytoj? Ar išsaugosiu jas? Norėčiau išsaugoti, net žinodamas, kad tai iliuzijos11.
Muziejaus salėse buvo tuščia. Juodu perėjo per aštuonioliktojo amžiaus tapybos galeriją — daugiausia vyrų ir moterų su pudruotais perukais, nėriniais ir žvaigždėmis, pajuodavusiais mundurais ir sunkiomis aksominėmis sukniomis portretai.
— Kodėl jie visi negražūs? — paklausė Mazinas.
— Tada buvo įprasta tapyti visus vienodai. Net carus.
— Taip, aš prisimenu Pavelo ir Petro Trečiojo pdrtretūs. Bet tai irgi nesąžininga. Žmonės ir fotografijose būna skirtingi.
— Sako, jog tikrą esmę išryškina tiktai mirtis. Tada žmogui jau nepavyksta atrodyti kitoniškai. Ir jis tampa pačiu savimi. Aš prisimenu tėvą. Jis pasidarė ramus ir išmintingas. Toks, koks buvo. O atrodė esąs amžinai skubantis ir drovus. Mirtis susumuoja rezultatus.
— Nemanau,— atsakė Mazinas.
Lauke buvo sausa ir šalta, įsižiebė blyškūs šviestuvai, ir ant šaligatvio nutįso ryškūs abstraktūs akacijų plikų šakų šešėliai.
— Moralinius rezultatus, norėčiau pasakyti. Ji gali ir išaukštinti žmogų, ir jį pažeminti. Po mirties gyvenimas darosi labiau pastebimas, aiškesnis...
Mazinas įsiklausė. Panašiai manė ir jis pats. Tik jis ėjo iš kitos pusės, galvojo apie gyvenimo poveikį mirčiai. O Ina matė retrospekciją.
— ... Nors ir ne visada to reikėtų.
— Aš ne visai jus suprantu.
— Aš ir pati savęs dažnai nesuprantu. Anksčiau maniau, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas poelgis turėtų būti vertinami taip, kaip jie to nusipelno, nepriklausomai nuo aplinkybių. Bet dabar man atrodo, kad mirtis — pernelyg brangi kaina net tiesos dėlei.
— Žiūrint, kokia ta mirtis ir ką reikėtų laikyti tiesa. Į šituos dalykus aš žiūriu tik konkrečiai. Juk man tenka operuoti juridinėmis kategorijomis, kurių p'agrindą sudaro faktai.
— Faktus irgi kuria žmonės. Jūs kalba’tės su manim, su Igoriu, su kitais, norėdamas išsiaiškinti faktus, ir pamažu faktai virsta tuo, ką mes sakome.
— Jūs norite pasakyti, kad ne visi, su kuriais aš kalbuosi, yra nuoširdūs?
— Jūs suprimityvinate. Aš tik manau, kad mes visi matome tuos pačius dalykus skirtingai. Ir jūs keliaujate po kreivų veidrodžių karalystę.
— O kur išeitis?
— Turbūt, be žmonių sugalvotų dėsnių, esama ir kitų.
— Dieviškų? — ironiškai paklausė Mazinas.
— Ne, Dievui tai irgi būtų ne pagal jėgas. Mūsų per daug. Ir kiekvienas gyvena savaip.
— Pagal savus dėsnius?
— Galimas daiktas. O sprendžiame apie žmones pagal bendrus, sugalvotus, ir todėl dažnai darome klaidas.
— O kurgi mano klaida?
— Kad vis dar gaištate su užbaigta byla. Kam? Kas tai — knietėjimas tardyti ar psichologiniai tyrinėjimai?
— Ir viena, ir kita po truputį.
— Visai be reikalo. Žmogžudystės nebuvo, o psichologija — nedėkingas ir tamsus dalykas.
— Yra dar vienas variantas. Savižudybė.
— Jūs čia rimtai?
Mazinas nematė jos veido, bet jam pasirodė, kad Inos balsas nuskambėjo dusliau.
— Aš norėjau sužinoti, ką jūs apie tai manote?
— Aš? Na, žinoma. Atleiskite. Jus domina labai konkretūs dalykai, o aš pradėjau sū jumis galantišką filosofini pokalbį. Suprantama, mes turime pasikalbėti rimtai. Bet jau atėjome. Teks užeiti pas mane, jeigu jūsų tai netrikdo. Pas mane niekas nesutrukdys mūsų pokalbio.
Mazinas linktelėjo galvą.
— Labai džiaugiuosi.
Namas, kuriame gyveno Ina, buvo didelis ir kitados turbūt labai impozantiškas — prie paradinių durų mūrinės vyrų figūros laikė ant savo pečių mūrinius balkonus.
Juodu užkopė plačiais nelabai švariais laiptais su senoviniais ketaus turėklais. Aikštelėje butų durys buvo aukštos, su varinėmis rankenomis.
— Jūs visada čia gyvenote?
— Kaip katė. Sykį Antonas pasakė, kad pirmąją savo gyve
nimo pusę žmogus panašūs į šunį — prie visų prisiriša, laižosi, bet pačiam tenka spyriai, o antrąją — į katę. Prisiriša jau ne prie žmonių, o prie vietos. Savo gyvenimą aš pradėjau iškart
nuo antrosios pusės: prisirišau prie vietos. Ir jau negaliu įsi
vaizduoti, kaip būtų galima gyventi kitoje.
Ina atrakino duris. Koridoriuje buvo tamsoka. Pačioje palubėje blausiai švietė maža lemputė.
— Štai šičia,— nurodė ji.
Mazinas įėjo.į kambarį ir iš pradžių pamatė didelę tachtą, o virš jos kilimą. Ant kilimo kabėjo apvalus afrikietiškas skydas .ir ietis su plačiais blizgančiais ašmenimis.
— Prašom užeiti. Galėčiau pasiūlyti jums puodelį kavos.
— Su malonumu išgersiu. Kava tinka prie šito tropikų ginklo.
— į jį visi atkreipia dėmesį.
— Žmones traukia tai, kas neįprasta.
— Jus ypač?
— Jūs turite galvoje mano specialybę? Mūsų darbas kasdieniškos pilkumos turi nė kiek ne mažiau negu bet kuri kita profesija. Vatsonas buvo pažįstamas su Serloku Holmsu, trisdešimt metų, o sugebėjo aprašyti tik pusšimtį atvejų iš jo praktikos.
Didesnė pusė iš jų, tiesę sakant, kartojasi. O juk Holmsas buvo smaguris. Jis graibstė grietinėlę, kišenvagiai jam nerūpėjo. Ar žinote, kas yra kišenvagis? Patikėkite, tai ne profesorius Moriar-tis. Ir apskritai nusikaltėlis kaip asmenybė labai retai būna jao-miis. Aš manau, Puškinas buvo teisus rašydamas, kad genialumas ir piktadarystė — skirtingi dalykai. Nusikaltėlis — dažniau intelekto stygiaus padarinys negu jo išsivysčiusių formų produktas.
— Jūs, žinoma, kalbate apie iš anksto apgalvotą nusikaltimą? Bet juk gali būti protrūkis, netikėtas pykčio, neapykantos, pagaliau paniekos protrūkis... Argi jūs niekada nejautėte užuojautos nusikaltėliui?
Mazinas delsė atsakyti.
— Aš, regis, netaktiškai paklausiau? Atleiskite, bet namie vėl pamiršau, kad klausinėti turite jūs, o ne aš.
— Man nesinorėtų klausinėti.
Ina šyptelėjo:
— Tikitės, kad prisipažinsiu savo noru?
Mazinas atsakė rimtai:
— Taip.
Ji paklausė taip pat rimtai:
— O jei aš nekalta?
— Tuo labiau.
Mazinas palietė ieties kotą.
— Manote, kad žmogų galima nužudyti tiktai tokiu daiktu?
— Jūs vis dėlto įsitikinęs, kad Antonas nužudytas?
— Aš tik norėčiau sužinoti, ar vertėjo jį žudyti.
Ina išėmė iš bufeto puodelius.
— Sužinoti iš manęs?
— Ir iš jūsų.
— Nuosprendžius priinia teismas. O aš negaliu spręsti, ar verta žudyti žmogų.
— Teismui šitai irgi ne visada paprasta. Bet mūsų padėtis lengvesnė. Tichomirovo nebėra gyvo, ir, priimdami jam nuosprendį, galime nesibaiminti, kad jį teks vykdyti.
— Mums gresia kitkas.
— Kas būtent?
— Gali pasirodyti, kad mes jį jau įvykdėme.
Mazinas labai atidžiai pažvelgė į Iną:
— Jūs protinga moteris.
— Dėkoju.
— Tai neįprasta byla, Ina Konstantinovna. Ji platesnė už įstatymo straipsnį. Todėl aš ir domiuosi ja ne taip, kaip derėtų.
— O ar neviršijate savo įgaliojimų?
— Galimas daiktas. Už tai atsakysiu vyresnybei.
— Jūs pripažįstate atsakomybę tik vyresnybei?
Mazinas skėstelėjo rankomis.