— O mums? Ar ne per daug sau leidžiate, liesdamas tai, kas jums yra smalsumo objektas, o kitiems dar kraujuojanti žaizda?
— Aš nenoriu nieko skaudinti, ir prašau nelaikyti manęs žmogumi, kuriam teikia malonumo vogčiomis žiūrėti pro rakto skylutę. Galbūt mano metodai ir panašūs į nevykusius psichologinius eksperimentus, bet juos padiktavo ne stiprių pojūčių pamėgimas. Vis dėlto aš tardytojas, o Tichomirovo mirties aplinkybėse esama momentų, kurių negalima palikti neišaiškintų.
— Pavyzdžiui?
— Pavyzdžiui, kad Roždestvenskio „Volga“ tą naktį stovėjo prie namo, kuriame žuvo .Tichomirovas.
Ina dzingtelėjo puodeliais.
— Jis nežudė Antono.
— Taip, jis turi alibi...
— Amžinas laimės kūdikis!
— ... Bet jo automobiliu galėjo pasinaudoti ir kitas žmogus.
— Jūs norite sužinoti, kas jis? O gal jau žinote?
— Aš noriu sužinoti, ar vertėjo žudyti Tichomirovą,— pakartojo Mazinas.
— Argi tuos, kuriuos verta nužudyti, galima žudyti?
— Jūs žadėjote man kavos.
— Jeigu neapsigalvojote.
— Ne. Mums dar reikės pasikalbėti apie šį tą.
— Gerai. Tada palaukite truputėlį. Galite pasižiūrėti šeimos albumą. Šitaip anksčiau merginos linksmindavo vaikinus padoriuose namuose. Albumas ant stalo.
Ina išėjo į virtuvę, o Mazinas, atsikėlęs nuo sofos, žvilgtelėjo pro langą. Krapnojo lietus, smulkiais lašais raibindamas asfaltą.
Jis dar stovėjo prie lango, kai ji sugrįžo.
— Nepanorėjote pasižiūrėti nuotraukų? — paklausė Ina, dėdama padėkliuiką su kavą.
— Ne, aš galvojau.
— Apie ką?
— Bandžiau įsivaizduoti, apie ką galvojate jūs čia, šiame kambaryje, kai liekate viena.
— Galiu pasakyti. Apie tą patį, 'apie ką galvoja visi. Apie darbą, apie nemalonumus, apie naują suknelę, apie tetos Dašos ligą, apie tai, ko reikia nusipirkti parduotuvėje.
— Ir apie tai, kad gyvenimas neteisingas?
Jinai šyptelėjo:
— Jūs patyręs tardytojas. Bet apsirikote. Per daug pasitikėdamas savimi. Juk jūs nelabai vertinate nusikaltėlių intelektą. O be reikalo. Aš nemanau, kad gyvenimas man neteisingas. Taip man atrodė, bet tai praėjo. Dabar aš galvoju tik apie tai, ką sakiau.
— Apie darbą, apie nemalonumus...
— Ir taip toliau.
— Bet iargi Tichomirovo mirtis paprastas nemalonumas?
— Pagavote. Taip, tai ne vien nemalonumas. Man. Bet apie tai ilgoka šneka.
— Jūsų neskubinsiu.
— Aš vis labiau jumis pasitikiu.
— Argi tai blogai?
— Man tai trukdys.
— Bijote, kad pasakysite daugiau tiesos negu norėtumėte?
— Atvirkščiai. Ieškosiu užuojautos ir negalėsiu pateikti vien tik faktų. Tų faktų, kurių jums reikia.
— Aš žinau ganėtinai faktų, bet ne viską galiu teisingai įvertinti. Gal jūs padėsite man.
— Ką gi jūs žinote?
Mazinas žengtelėjo prie jos:
— Norite atvirumo? Gerai. Štai faktai! Jūs mylėjote Antoną Tichomirovą, dėl jo palikote Roždestvenskį. Bet jis išdavė jus. Ne tik jūsų meilę, bet ir jūsų vardą, jūsų tėvą. Jis pavogė jo darbą. Ir jums norėjosi nužudyti Tichomirovą. Bet jūs nenužudėte jo. Štai Jaktai.
Ina žiūrėjo j blizgantį kavinuką.
— Nemaniau, kad jūs žinote tiek daug. Ir vis dėlto jūs nežinote beveik nieko. Visa tai jie taip, išskyrus viena. Išskyrus tai, kad aš mylėjau Antoną. Visa kita — netiesa,— tarė ji tyliai, bet tvirtai.
Mazinas atsisėdo greta.
— Tiktai nereikia nieko gelbėti, gerai? — tarė jis ir uždėjo ranką ant siauro jos delno.
— Nejaugi aš keliu pasigailėjimą? O tėvas norėjo matyti mane tvirtą.
— Aš nesigailiu jūsų. Tai kas kita.
Ji susitvardė.
— Gal įsimylėjote mane? — paklausė Ina ir šyptelėjo.
Mazinas atitraukė ranką.
— Atleiskite. Aš nenorėjau juoktis iš jūsų. Matau, kad reikia viską papasakoti. Aš negaliu to padaryti nuosekliai, logiškai, kaip vadovauj ekskursijoms. Jums teks kai ką prigalvoti pačiam. Galbūt įprasite tai, ko nesuprantu aš. Nežinau. Bet niekad nemaniau, kad taip atsitiks.
Aš pasakiau, kad jūsų faktai — netiesa. Tiksliau sakant, yra dalykų, kurių negalima pavadinti tiktai tiesa arba tiktai netiesa. Čia daug tokių dalykų. Suprantu, kad teisininkui neturi būti* pusės tiesos, jūsų visai kitos kategorijos. Bet juk aš ne teisininkė. Aš tiktai žmogus, kuris smerkia pirmiausia save.
— Už ką?
— Pasakysiu. Tik pirmiau apie tai, ką sakėte. Taigi, žinoma, Antonas ir aš... Aš sakiau, kad mylėjau jį, bet ir jis taip pat. Tai tiesa, nors jums gali pasirodyti, kad esu tik apgauta moteris. Jisai taip pat. Tai sudėtingiau, negu rašoma knygose: susitiko, pamilo, nugyveno savo amžių kaip balandėliai,— ateikite j auksines vestuves. Mes nekėlėme jokių vestuvių, bet daug ką išgyvenome, labai daug. Mudu susitikome labai suaugę. Tarp tokių žmonių arba nebūna meilės — tiktai malonumai, arba, priešingai,— kankynė, nes kovoji su savimi, su prigimtimi, su gyvenimu, su tuo, kas laikoma akivaizdžiu dalyku: meilė, girdi, aštuo-niolikamečiams, o vėliau — reikia moters, reikia vyro, ir dar kad būtų niekuo nesuvaržyti. Tarsi drauge galėtų gyventi tiktai tie, kurie suvaržyti. Mudu norėjome nugalėti visa tai, pradėti iš pradžių, peržengti praeitį, vėl išjudinti tai, kas jau pradėjo stabarėti, stingti, blėsti. Bet nieko neįstengėme, nes esama jėgų, prieš kurias žmogus bejėgis, o mudu buvome labai silpni, ir srovė darėsi vis sraunesnė. Iš pradžių ji pasiglemžė Antoną, o paskui nusinešė ir mane, bet aš nemaniau, kad baigtis bus tragiška. Ji daugiau panaši j banalią komediją, na kad ir melodramą. Atsirado mergiotė, kuri neturi nieko, tik krūtis, plėšiančias palaidinukę. Tai ne tiek jau daug, bet tai gali būti viskas...
Ina kalbėjo padrikai ir skubėdama, užsitraukdama cigaretės, ir Mazinui nelengva buvo sekti jos minčių eigą, bet šį tą jis vis dėlto spėjo suvokti, vienam dalykui pritardamas, kitą įsimindamas.
— Bet aš pradėjau nuo galo, o ketinau papasakoti daug ką ir svarbiausia tai, ko jūs nežinote, nors manote, kad žinote. Net apie Igorį. Jūs pasakėte, kad aš jį mečiau. Ne, ir čia ne taip. Jis
pasitraukė pats. Igoris pasidavė, nors ir sportuoja visą gyvenimą, jis visai ne imtynininkas. Ne veltui niekada nebuvo pirmas. Jis pasitraukė pats.
— Kai pamatė, kad yra nugalėtas?
— Gerai, tebūna taip. Betgi čia ne futbolas! Čia nėra nei laiko, nei rezultato. Čia ir „dešimt—nulis14 dar ne pralaimėjimas, jeigu yra jėgų grumtis. O jis sumetė, jog rezultatas ne jo naudai, ir nusprendė, kad jau nebespės atsirevanšuoti. Ne, visa tai ne taip, kaip jūs sakėte, visai ne taip. Ir Antonas neišdavė nei manęs, nei tėvo.. Jis nieko nepavogė, nieko!
— Gal jums ne visai aiški reikšmė tos medžiagos, kuri atsidūrė Tichomirovo rankose?
— Man? Aš galėjau tiktai pervertinti ją, bet jokiu būdu jie sumenkinti. Tėvas tūkstantį kartų-buvo sakęs, kad vertingiausia iš to, ką jis nuveikė, liko nepaskelbta. Paskutiniais metais jis negalėjo reikštis spaudoje. Bet visą laiką dirbo, kiekvieną dieną. Vien tik aš žinojau, kiek jis dirbo ir kaip vertino tą darbą. O tėvas niekada neperdėdavo savo darbo reikšmės. Greičiau priešingai...
— Vadinasi, jūs viską žinojote?
— O kaipgi kitaip?
— Ir niekada nebandėte paskelbti jo darbo?
— Ne. Aš nenorėjau tėvo darbo atiduoti žmonėms, kurie buvo jo išsižadėję.
— Jie galėjo jį pasisavinti?
— Kas? Roždestvenskis ir jo bendrininkai? Ne! Tai buvo ne jų skrandžiui. Tokio maisto jie nebūtų pajėgę suvirškinti net sukramtyto. Aš tiesiog nenorėjau turėti su jais reikalų. Jie kėlė man pasibjaurėjimą.
— Kaipgi sąsiuvinis pateko Tichomirovui?
— Jis nepavogė jo! Bet pasakykjt pirmiau, iš kur jūs žinote apie tą sąsiuvinį?