Mazinas pagalvojo:
— Gerai. Man pasakė apie jį Igoris Roždestvenskis.
Ina metė į peleninę cigaretę:
— Jis neturėjo to daryti!
Mazinas prisiminė pokalbį su Roždestvenskiu:
— „... Argi nekalbėjote apie tai su Ina, Konstantinovna?
— Ne.
— Ir su niekuo kitu?
— Su jumis pirmu...“
„Pasakė netiesą. Juk ji visai nenustebo. Ji žino, kad Roždestvenskis girdėjo apie tą sąsiuvinį. Bet. kam jis melavo?4*
— Jis neturėjo to daryti!
— Kodėl?
— Turbūt išsigando, sužinojęs apie automobilį?
— Nemanau. Jūs pamiršote alibi!
— Vadinasi, Igoris nekelia įtarimų?
— Beveik. Bet jis galėjo jaudintis nė dėl savęs.
— O dėl ko?
Mazinas peatsakė.
— Jūs, rodos, sakėte, kad žmogų galima nužudyti ne tik ietimi?
Jis linktelėjo.
— Tai tiesa...— Ina patylėjo.— Juokinga. Jums reikia žmogaus, kuris nustūmė Antoną nuo palangės, tačiau matote didžiulį skirtumą tarp to, kaip jį nustūmė — rankomis ar galbūt nepri-siliesdamas prie jo. Bet argi čia jau taip svarbu?
— Tam, kuris taip padarė, labai. Pirmuoju atveju — daug metų kalėjimo, jeigu pasisektų. O antruoju...
— ... Tiktai savo paties sąžinė? O gal jūs to nelaikote bausme?
— Tai priklauso nuo žmogaus.
— Taip, nuo žmogaus. Man turbūt negresia kalėjimas, nors... ne, bijau pasakyti... Apskritai, jei ne aš, Antonas, galimas daiktas, būtų buvęs gyvas iki šiol. Nors aš nestūmiau jo pro langą.
— Neskubėkite su tokiais prisipažinimais. Jūs nežudėte Ti-chomirovo. Ir įpilkite man pagaliau kavos.
Ina palenkė kavinuką virš puodelio.
— Greit viskas paaiškės.
Ji palingavo galvą:
— Man aišku ir dabar.
Mazinas sriūbtelėjo gurkšnelį:
— Ar jūs prisimenate karą?
— Nelabai, menkai.
— Bet bombardavimus turbūt prisimenate?
— Taip, tatai išlieka atminty.
— Ir prožektoriaus spindulį, kuris gaudo lėktuvą? Jis tįsta labai toli, labai. Bet prisiminkite, kaip bejėgiškai laksto jis po dangų, įsiklausydamas į neaiškų ūžimą. O jeigu ir pagauna, tiktai akimirką. Lėktuvas išsprūsta, nes spindulys pernelyg siauras. Tačiau tereikia pasirodyti kitam spinduliui, ir viskas darosi kitaip. Dviese lengviau. O jeigu jų trys ar keturi? Lėktuvui jau nebėra kur dingti. Atleiskite už primityvų pavyzdį. Jūs daug ką žinote, bet tai ilgas ir begalybėje nykstantis spindulys. Vienas. O esama ir kitų. Ir aš norėčiau, kad jie susikirstų. Turi būti taškas, kur jie visi susitiks.
Ina klausėsi atidžiai:
— Aš suprantu jus. Bet jau sakiau: tik atrodo, kad mes ieškome to paties dalyko. Mes viską matome skirtingai.
— Arba kitas mato tai, ko neįžiūrėjo pirmasis.
— Ir kiekvienas mano, kad jis žino geriau už kitus. O juk jūs visai nepažinojote Antono.
— Čia mano pranašumas.
Ina įsipylė kavos ir sau.
— Gal jūs ir teisus. Bet jeigu ir jūs nesužinosite nieko, kas turėtų būti smerktina?
— Tada jums palengvės.
Ji pažvelgė į jį su dėkingumu:
— Ačiū. Nors vargu ar galėsite man padėti. Ar jau kalbėjotės su... kitais?
— Taip, kalbėjau su Igoriu Roždestvenskiu, su Irina Ticho-mirova ir Svetlana.
— Ir ką gi, ką jie pasakė apie Antoną?
— Jie vertino jį nevienodai.. Trumpai sakant, taip: Irina yra tos nuomonės, kad Tichomirovas pats nežinojo, ko norėjo iš gyvenimo. Iš pradžių ji manė, kad tai dėl neteisingo auklėjimo, bet paskui suprato, jog dėl nepataisomo charakterio. Laukė: tokiam žmogui būtinai kas nors atsitiks.
Igoris Roždestvenskis. Jo draugas, jeigu galima pavadinti draugu tą, kuris nekenčia tavęs. Kategoriška nuomonė: niekšas, nesivaržęs dėl priemonių.
— Tokių nuomonių ir tikėjausi. Pasakykit ir trečiąją.
— Pati geriausia: buvo vertas visa ko.
— Ir to reikėjo tikėtis. Štai jums trys spinduliai. Išveskite aritmetinį vidurkį — sužinosite teisybę. Niekšas plius vertas visa ko, plius patrakėlis, koks rezultatas?
— Menkysta?
— Ne, Antonas ne menkysta. Jis tiesiog buvo silpnas. Jums vis dėlto teks pasižiūrėti mano nuotraukų. Aš noriu parodyti vieną. Nuo tos dienos jį prisimenu.
Ina paėmė nuo stalo albumą ir pasidėjo ant kelių.
Albumas buvo ne iš tų, kurie rūpestingai prižiūrimi. Pusė nuotraukų net neįsegta. Jos gulėjo tarp lapų.
— Čia tėtis,— parodė Ina.
Krotovas fotografijoje buvo jaunas, barzdotas ir linksmas.
— O čia jis Etiopijoje.
Nuotraukoje Krotovą supo šypsančios merginos. Viena, atkišusi ranką, kažką davė rusų daktarui, visai nesidrovėdama savo nuogo, lyg iš juodmedžio išdrožto kūno.
— Mama...
Jauna moteris, panaši į Iną, vyriškais marškiniais su atverstine apykakle. Ir dar jinai su gimnazistės prijuoste. Abiejose nuotraukose liūdna.
— Bet aš ne tai noriu parodyti. Štai...
Nuotrauka pageltusi, mėgėjiška. Trejetas vaikų po eglute. Vienas ispanišku kostiumėliu — pilotė su kuteliu ant raištelio. Kitas — su plunksnota afrikietiška kauke. Ir mergytė su smailiu budionoviniu šalmu ir didele žvaigžde.
— Su kauke — Antonas.
— O čia jūs?
— Ar panaši? -
— Taip.
— Trečiasis — Igoris. Paskutinė eglutė prieš karą. Aš labai norėjau, kad tėtis, duotų kaukę man, bet jis atidavė ją Antonui. Tėvas pasakė: „Antonui sunkiau gyventi, dukrele. Pradžiuginkime jį!“ Aš nesupratau, kodėl Antonui'sunkiau gyventi. Tėvas paaiškino: todėl, kad jo motina valytoja ir vieniša moteris. Aš matydavau, kaip jo motina plauna laiptus. Ypač žiemą. Jos rankos buvo didelės, raudonos. Ir aš galėjau suprasti, ką reiškia — vieniša. Antonas neturėjo tėvo, o aš — mamos. Tada pagailėjau jo.
— Ir gailėjote visą gyvenimą? •
— Ne. Jam nereikėjo pagailos. Priešingai. Atrodė esąs stiprus ir doras. Doras pirmiausia savo paties atžvilgiu. Kartą, kai jis buvo tik grįžęs iš kaimo ir tarp mūsų dar nebuvo nieko, tik sena draugystė, jis sėdėjo va čia ant sofos ir kalbėjo:
— Mane daug kas smerkia. Vieni oficialiai — pabėgo iš kolūkio, palikęs sunkų barą. Kiti už tai, kad mečiau sūnų, žmoną. Aš smerkiau save pats ir nors neišteisinau, bet įsitikinau, kad pasielgti kitaip negalėjau. Tai būtų buvę nedora. O tai, kas nedora, nesuteikia laimės nei tau, nei žmonėms. Verčiau tegu pasmerkia aplinkiniai, nei pats save.
— Jis kalbėjo nuoširdžiai? — paklausė Mazinas.
— Antonas tikėjo kiekvienu savo žodžiu. Čia ir buvo jo silpnybė. Bet aš irgi patikėjau. Man reikėjo žmogaus, kuris duotų man truputėlį ramybės ir džiaugsmo. Aš jau nebelaukiau sėkmių ir pergalių — turbūt žinote, kad svajojau apie tapybą, iš to nieko neišėjo,— bet man norėjosi patirti artimo žmogaus sėkmę,
т>;iinsti šią sėkmę kaip savą. Antonas kalbėjo: „Man atsirado žilų plaukų, bet aš dar nieko nepasiekiau. Sugaišta velnioniškai daug' laiko. Užtat pažinau save. Žinau, ką sugebu, ir savo aš pasieksiu, jei tu man padėsi11.
Ir aš tikėjau, kad esu jam reikalinga.
Aš pažinojau jj visą gyvenimą. Tiksliau sakant, anaiptol r visą gyvenimą, bet man taip atrodė. Iš pradžių kaip berniūkštį, paskui studentą, paskui visai suaugusį su pirmąja žile. Kai jis atėjo, aš buvau baisiai vieniša, tokia vieniša, kad net nevariau Igorio, nors jis erzino mane savo nepaliaujamu prosperity, niekada netampančiu tikra sėkme. Igoriui viskas klojosi nepaprastai sklandžiai. Jokių nemalonumų. Net gripu, man rodos, jis nesirgo. Ir visada buvo kruopščiai nusiskutęs. Skruostai glotnūs kaip biliardo rutuliai. Tiktai kiek šiltesni. Per lietų ir purvą jis sugebėdavo ateiti su švariais batais. Tarytum specialiai būtų valęsis juos ant slenksčio su nosine. Bet nosinės irgi būdavo švarios. Visada sulankstytos. Niekada nesuglamžytos. Ar galima nejausti vienatvės su tokiu žmogumi?