Mazinas gūžtelėjo pečiais.
— Bet aš jo nevariau. Tiksliau sakant, kartais variau. Tada jis kentėjo. Ir po senovei skutosi dailiai. Tarėsi esąs anglas.
Ir tada pasirodė Antonas. Maniau, kad jis atvyko komandiruo-tėn ar atostogų.
— Antonai, puiku, kad užbėgai. Papasakok, kaip gyvena tie paprasti žmonės arčiau gamtos.
— Aš pabėgau nuo jų.
— Ar ilgam?
— Manau, kad visam laikui.
Supratau, kad tai rimtai.
- Iš proto išėjai!
— Ne. Daugiau nebegalėjau.
Taip manė jis. Ir aš taip pat, kai jis man viską papasakojo. Jis mokėjo įtikinti. Jam tai pavykdavo, nes pirmiausia stengdavosi įtikinti pats save. Ir dar mokėjo ironizuoti save.
— Aš ten buvau įžymus žmogus, pažangus agronomas. Pas mane atvažiuodavo korespondentai ir užsirašinėdavo, ką kailbu, o kartais net fotografuodavo. Vienąkart lauke. Aš žvelgiau į tolį ir mačiau plaukiančių javų laukus. Beje, nuotraukoje jie išėjo labai neryškiai.
Jis galėjo būti atidus, galėjo žiemą gauti gėlių ir atnešti jų taip, lyg tai būtų .konservų dėžutė iš daržovių parduotuvės.
— Toška! Gėlės juk kainuoja krūvą pinigų.
— Kad tik tau jos patiktų. Tada išlaidos apsimokės.
Sakė tai nuoširdžiai. Jis iš viso nepozavo. Veikiau buvo drovus. Mums jau viskas buvo aišku, bet jis nesiryžo paskutiniam žingsniui. Sėdėdavo čia vakarais ant sofos ar suoliuko, apglėbęs rankomis kelius, ir kalbėdavo:
— Tau čia tik kambarys, kuriame gyveni, o man — ištisas pasaulis. Nepasiekiamas svajonių pasaulis. Aš tai supratau, kai evakavomės. Nakvodavome nekūrenomoje pirkioje. Aš susiries-davau po antklode ir kailinukais, užsimestais ant viršaus, ir prisimindavau tavo kambarj su šituo ginklu ant kilimo. Ir nors esu buvęs jame daug kartų — patikėti tuo nepavykdavo. Jis buvo tarsi pasakų kambarys.
Aš dairiausi aplink, mačiau dulkes ant knygų, įskilusią spintos kojelę, kilime kandžių išėstas dėmes ir maniau, kad vis dėlto jis teisybę sako. Ir džiaugiausi.
Tai buvo laimingiausios mūsų dienos. Mudu beveik niekur nėjome, sėdėjome namie, .ir mums buvo gera. Net apie ateitį nesvajojome.
Manoma, jog kiekviena moteris, ypač mano amžiaus, paniškai skuba į mtetrikacijos biurą, bet aš, garbės žodis, apie tai negalvojau. Viskas atrodė paprasta ir suprantama. Ir jam taip pat. Jis neapgaudinėjo manęs.
— Atleiskite, ar Tichomirovas nuo pat pradžios žinojo> apie jūsų tėvo darbus?
— Jis girdėjo apie juos dar būdamas studentas, o kai sugrįžo, buvo baisiai nustebęs, kad jų nepaskelbiau. Bet juk užrašus reikėjo parengti spaudai, o aš nenorėjau turėti reikalų su Rož-destvenskiu.
— Jūs nemėgstate šitos šeimos.
,— Ne, Igoris, žinoma, kitoks. O jo tėvas... Kaip jis nusigręžė nuo tėčio! Tai irgi menas. Jis jo nedemaskavo, net reiškė užuojautą, bet kaip sugebėjo pamažu liautis lankęsis pas mus! Taip natūraliai — vis rečiau, rečiau ir visada nutaisęs taurią miną. Štai šito apgalvoto elgesio nedovanosiu niekada... Jis puikiai tai supranta. Kaipgi aš galėjau tokiam žmogui patikėti tėčio rankraščius? Gyvas eilutes, kurias jis rašė paskutinėmis dienomis... Man buvo labai sunku atiduoti jas į svetimas rankas.
Antonas žinojo apie tėvo darbus tik iš mano žodžių, nes užrašai tada buvo Saratove pas tetą Dašą. Savo temą jis pradėjo nagrinėti visiškai savarankiškai.
— Ir galėjo baigti ją iki galo?
— Pasakysiu. Čia svarbu ne sugebėjimai, o charakteris. Pavyzdžiui, tėvas visada pasitikėdavo savimi. Jis žinojo,, ką daro. Bet jis netroško garbės, netroško pasisekimo. Kai jam teko išeiti iš universiteto, jis gailėjo tik laboratorijos, bet jokiu būdu ne padėties, kurios neteko.
Antonas buvo visai kitoks. Jj persekiojo nepilnavertiškumo kompleksas. Jis nuolat bijojo nesėkmės. Nežinau, nuo ko tai priklausė— ar tai parėjo nuo gyvenimo, ar toks jis buvo apsigimęs. O gal kažkokia didesnė nuojauta. Juk nesėkmė pagaliau ištiko.
Jis paėmė temą, apie kurios perspektyvas tėtis buvo rašęs paskutinėje knygoje. Nuo to Antonas ir pradėjo. Ne viskas sekėsi, tačiau jis tikėjosi, kad disertaciją baigs laiku.
Maždaug tuo metu aš gavau tetos Dašos laišką. Norėčiau, kad jūs jį pamatyturfiėte, ypač datą. Tatai turi reikšmės.
Ina išsiėmė iš rankinuko žiedelį su raktais ir atrakino senovinį sekreterą. Ten gulėjo visas pluoštas laiškų. Ji paėmė vieną, viršutinį:
— Štai prašom!
Mazinas iš įpratimo žvilgtelėjo į antspaudą. Laiškas buvo gautas maždaug prieš metus. Antspaudą atitiko ir data popieriaus lapelyje.
— Visko nereikia skaityti. Ten daug privačių dalykų, štai nuo čia...
Laiškas rašytas raudonu rašalu, netvirta, bet labai tvarkinga rašysena, kokios buvo mokoma gimnazijose.
„... Tu, žinoma, prisimeni, Inusia, kad aš saugau Konstantino paskutinių darbų rankraščius. Jie tebėra gerai išsilaikę. Man dabar nusimenantys žmonės sako, kad genetikai draudimas panaikintas ir šioje mokslo srityje dirbusių mokslininkų geri vardai atstatyti. Ar neatėjo metas parodyti Konstantino darbus specialistams? Juose tikriausiai daug įdomių dalykų. Tai mūsų pareiga tavo tėvui. Parašyk, ką apie tai manai. Jei sutinki su manim, aš persiusiu tau sąsiuvinius paštu, o geriau pati atvešiu, nes dar gali prapulti...“
— Matote, laiškas rašytas po to, kai Antonas buvo užbaigęs pagrindinį darbą. O sąsiuvinius jam parodžiau dar vėliau, po tetos Dašos atvažiavimo.
— Vadinasi, jis negalėjo iš ten nieko pasisavinti?
— Viskas sudėtingiau ir tragiškiau. Perskaitęs užrašus, Antonas atėjo pas mane. Aš niekada nepamiršiu to vakaro.
Jis tylėdamas nusivilko, užėjo čionai, į kambarį, ir atsisėdo ant sofos.
305
19. N. Oganesovas
.— Kas tau? — paklausiau.
Antonas nusišypsojo per jėgą, išėmė iš portfelio sąsiuvinius ir padavė man.
— Tau buvo įdomu?
— Labai.
— Ir galima tai išspausdinti?
— Reikia.
Aš džiaugiausi ir negalėjiau suprasti jo santūrumo:
— Bet juk tai nuostabu.
— Žinoma.
— Kas tau, Antonai?
Jis dar kartą pabandė nusišypsoti.
— Ar esi kada nors girdėjusi apie vaikiną iš Mongolijos, kuris išrado dviratį?
— Kokį dviratį?
— Niekam nereikalingą, medinį. Jis nežinojo, kad dviratis jau seniai yra.
— Na ir kas?
Man darėsi aišku.
— Aš irgi toks išradėjas. Tai, ko ieškojau trejus metus, tavo tėvas buvo atradęs prieš dešimt metų.
— Na ir kas? — pakartojau aš, nes nežinojau, ką sakyti.
— Nieko.
— Kaip „nieko“?
— Na, tegul bus „viskas41. Viskas sužlugo.
— Juk tu dirbai savarankiškai!
— Savarankiškai išdarinėjau kvailystes. Įsivaizduoji, kas yra medinis dviratis?! O aš svajojau apie daktaro disertaciją.
Aš negrabiai varčiau sąsiuvinį, kuriame nieko nesupratau. Įvyko beprasmiškai tragiškas dalykas. Ir aš pasakiau tai, kas atėjo į galvą:
— O jeigu jį išspausdinsiu po tavo gynimo?
Jis papurtė galvą:
— Bus dar blogiau.
— Kodėl?
— Visiems aišku, kad aš galėjau naudotis užrašais. Blogiausiu atveju man atims laipsnį. Geriausiu... Beje, geriausio čia negali būti. Šiaip ar taip, man liks dėmė, kurios nenusiplausi.
— Bet aš galiu patvirtinti tiesą.
— Tavimi nepatikės. Nepamiršk, kad mudu su tavim dabar vienas žmogus. O ką tu padarysi tiems, kurie purvais drabstys mus už akių?
Jis teisingai sakė.
— Ką gi daryti!
— Jau sakiau. Nieko. Tiksliau sakant, tu privalai paskelbti viską, kas čia parašyta.
— O tu?
Jis susiraukė lyg nuo dantų skausmo: