— Baigsiu aspirantūrą be gynimo. Paimsiu naują temą. Užuot po metų tapęs daktaru, būsiu po penkerių metų kandidatu.
— Tu dar juokauji?
— Nė kiek. Juokauti nebeturiu jėgų, nors tik šitai man ir beliko.
— Juk nėra padėties be išeities!
— Bet ne visos išeitys tinkamos padoriems žmonėms.
— Ką turi galvoje?
— Aš būčiau galėjęs pasakyti tau, kad pamečiau šituos sąsiuvinius autobuse, arba, kad man pavogė portfelį.
— Kaip tu gali šitaip kalbėti!
— Aš tik vardiju išeitis, kad tu galėtum jas įvertinti. Aš ilgai svarsčiau. Ir, kaip matai, ne iš karto pas tave atėjau. Užtat viską apmąsčiau. Reikia pasielgti sąžiningai ir išspausdinti tavo tėvo darbą.
— Gerai,— pasakiau aš.— Kol kas niekam nieko nesakyk. Aš irgi pagalvosiu.
— Jūs, žinoma, suprantate, ką aš nusprendžiau?
— Taip,— tarė Mazinas.
— Tai buvo labai sunkus ir... neteisingas sprendimas. Tačiau supraskite • mane. Sakoma, kad geriausias sprendimas — doras, principinis. Bet šioje situacijoje viskas apvirto aukštyn kojomis. Išspausdinti tėvo darbą buvo teisinga, principinga ir dora apskritai. Bet Antono atžvilgiu tai būtų buvę neteisinga. Mane papiktino to, kas įvyko, absurdiškumas ir žiaurumas. Paskelbti rankraštį reiškė atimti iš Antono visas viltis, nustumti jį į bedugnę. Jūs neįsivaizduojate, kaip jis svajojo apie pergalę. Ir jis pasiekė ją! Pats. Ir staiga viskas eina vėjais.
Aš klausinėjau save, o kaip būtų pasielgęs tėvas? Ir man atrodė, kad jis būtų supratęs mane. Jis visada sakė, kad moksle nesvarbu, kieno išradimai, kieno parašas po jais, svarbiausja, kad jie atitektų žmonėms. Aš žinojau, kad Antonas gali neatsi-gauti nuo smūgio, ir tada jis žus kaip mokslininkas. Šito tėtis man nebūtų dovanojęs. Bet, kita vertus, paskelbti naują tėvo atradimą buvo ir mano pareiga, ir mano troškimas. O teko rinktis tėvą ar Antoną. Man buvo nepakeliamai sunku.
Po keleto dienų buvo Antono gimtadienis. Jis nieko daugiau nekalbėjo apie rankraštį ir stengėsi laikytis šauniai. Rytą paskambino į muziejų ir pasakė, kad norėtų praleisti savo šventę pas mane.
Atėjo su šampanu ir pyragaičiais ir atrodė visiškai įprastai, net pajuokavo:
— Atėjau dovanos!
— Pirmiau nusivilk!
Jis nusivilko. Aš džiaugiausi, kad mudu dviese, kad jis su manim, ir man atrodė, jog negalima pasielgti kitaip, kaip buvau nusprendusi.
— Štai mano dovana.
Jis paėmė paketą ir atrišo. Pamatė sąsiuvinius.
— Ina, ką tai reiškia?
— Jie neturi tau sutrukdyti.
Mačiau, kaip jam suvirpėjo pirštai.
— Aš negaliu jų priimti.
— Privalai. Jei mes juos išspausdintume, būtų paskelbtas atradimas, bet vienu mokslininku galėtų sumažėti. O jei tu apsiginsi, atradim'as išliks ir tu taip pat išliksi.
— O tavo tėvas?
— Jis pasielgtų taip pat.
— Tu verti mane priimti baisų sprendimą.
— Ne, aš jau pati viską nusprendžiau.
šitaip aš jam pasakiau.
Ir Mazinas matė, kad ji sako tiesą.
— Jis iškart sutiko?
Iš Tichomirovo užrašų knygelės:
„Maželis sūnus atėjo pas tėvą ir paklausė: kas yra gerai ir kas blogai?14 Kad taip aš turėčiau tokį tėtį, kuris viską žinotų! Žmogus važiuoja automobiliu, jam paaiškinta, kad žalia šviesa — gerai, o raudona blogai. Jis važiuoja degant žaliai šviesai, bet staiga išlekia sunkvežimis, vairuojamas girto kvailio, kuris nieko nenutuokia, ir tau jau nesvarbu, kur raudona, o kur žalia šviesa. Baigėsi vaikiška knygelė apie tai, kas gerai ir kas blogai, tu vienas su savo likimu. Nagi orientuokis greičiau! Gal dar spėsi pasukti ten, kur negalima, kad išsaugotum gyvybę.
Atėjo vienintelio apsisprendimo akimirka. Ne gero ir ne blogo, o vienintelio. Tikslas — išgelbėti gyvybę (arba tai, be ko tolesnis gyvenimas netenka prasmės), priemonės jau nepasirenkamos. Apsisprendimas priverstinis. O toliau — kaip pavyks.
Priverstinis! Štai tau ir problema — determinizmas ar valios laisvė. Kaip malonu rašyti šia tema išmintingus straipsnius! Spręsti apie viską molekulių lygiu. Tiktai svetimu, nes tik turėdamas galvoje svetimas molekules gali susigaudyti. „Malonėkit^ jūsų chromosomas. Kas ten jums yra? Ai ai ai! Sunku pasirinkti? Kaip nemalonu! Nekokia DNR!" Ką gi daryti? Sustabdyti aui )-mobilį lenktynių įkarštyje? Imti maldauti: atleiskite, aš jums netinku. Esu silpnų nervų. Aš išauklėtas teigiamais pavyzdžiais! Bet juk nesu jais išauklėtas. Priešingai — išauklėtas neigiamais. Tūkstantis mano protėvių amžiais plovė laiptus, kad jais laipiotų kiti. O aš kabarojausi šitais laiptais kaip beždžionė ir nesustosiu tik todėl, kad teks palikti ant laiptų keletą nešvarių pėdsakų. O jeigu pabaksnos j juos nosimi? Nespės, aš jau būsiu viršutinėje aikštelėje.
Aš jaučiuosi esąs piktas ir gudrus. Tai apsauginė reakcija. Ne visada lengva apsispręsti, bet geriau važiuoti degant raudonai šviesai, negu pakliūti po ratais".
— Jis iškart sutiko?
— Ne. Sakė paimsiąs rankraščius ir pirmiau perskaitysiąs...
Ina nutilo, maišydama šaukšteliu kavą. Jos akys buvo labai
sausos, plona oda standžiai aptempusi skruostikaulius.
— Tai buvo mūsų santykių pabaigos pradžia. Aš nesupratau, kad, padariusi tai, ką padariau, pririšau jį prie savęs supuvusia virvute. Kalbu ne apie tai, kad galėjau jį „išduoti", o apie tą priverstinį dėkingumą, kurio jis negalėjo pakelti. Jam buvo nepakenčiama gauti laimįę dovanų.
„Tu neįsivaizduoji, kaip aš turiu būti tau dėkingas!"
Pirmąkart tai nuskambėjo kaip išgelbėto žmogaus sielos šauksmas.
„Juk aš tau taip dėkingas..."
Antrąkart jau skambėjo nuovargis.
„Aš gi tau dėkingas".
Pasigirdo ironija.
„Taip, taip, žinau, prisimenu, kaip aš turiu būti tau dėkingas!" ;
Sį sykį aš išgirdau neapykantą.
— Išeik! Tu man už nieką neturi būti dėkingas,— pasakiau tada.
Bet prieš tai buvo tiek daug kankynės, kad aš nebepajėgiu papasakoti smulkiai, kaip visa tai buvo. Gal aš pati kalta? Ar nepabrėžiau nenoromis savo kilnumo? Rodos, ne. Nors, nesKp-siu, pajutau kažkokias naujas teises į jį. Ne, ne teises valdyti. Greičiau kažkokius motiniškus jausmus. Jam daugiau rodėsi, negu buvo iš tikrųjų. Bet jį kamavo šis kompleksas, ir čia jau nieko nebuvo galima padaryti. Pagaliau aš ryžausi atvirai pasikalbėti.
— Antonai, tu, žinoma, matai, kad mes abu pasikeitėme pas-taruoju^laiku.
— Taip.
— Kodėl?
— Tu šitai žinai kaip ir aš.
— Ne, aš nesuprantu, kas dedasi.
Ir čia jis nebeišlaikė:
— Nesupranti? Aišku! Kaip tu suprasi! Tu pasiaukojai, kad išgelbėtum, padarytum laimingą mane, o aš, užuot laižęs tau rankas, kandžiojuosi.
— Tu baisiai neteisingas!
— Galbūt. Bet sakau, ką galvoju, ką jaučiu! O aš be paliovos kankinuosi.
— Kodėl?
— Vėl „kodėl14! Simtaš tūkstančių „kojdėl44! Gerai, pasakysiu. Tu pabaksnojai mane nosimi j purvą, o ne išgelbėjai. Aš neturėjau teisės sutikti su tavo pasiūlymu, bet sutikau ir galutinai save pažeminau, šiandien aš negerbiu savęs pats, o rytoj ir tu nustosi gerbusi mane. Aš pasirodžiau esąs ištižėlis ir įsitikinau, kad esu ištižėlis.
— Tu perdedi, Antonai!
— Tokį save matau. Net atgal kelio man jau nebėra.
— Kodėl?
— Todėl, kad yra išspausdintas autoreferatas, todėl, kad disertaciją jau skaitė oponentai. Dabar man belieka tik viešai prisipažinti, kad esu sukčius!
— Man rodos, tu tik pervargęs.
— Gal * dar nupirksi man kelialapį į sanatoriją?
— Kuo gi tai baigsis, Antonai?
— Nežinau! Aš plaukiu pasroviui.
— Ir vis labiau tolsti nuo manęs.
Čia aš, rodos, pravirkau.