Jis staigiai pasikeitė. Liovėsi šaukęs. Pasidarė ramus kaip primuštas šuo.
— Ina!. Man darosi kažkokie keisti dalykai. Galbūt aš iš tikrųjų pervargęs, persidirbęs. Mane viskas erzina, nervina, Netgi tu. Anksčiau eidavau pas tave su dideliu džiaugsmu, o dabar su baime. Būtent su baime. Man sunku su tavim, visą laiką atrodo, kad tu niekini mane. Ir neneik šito. Net jei pasakysi teisybę, aš dabar nepatikėsiu tavimi. Man atrodys, kad guodi mane. O gailestis man dabar baisesnis už panieką.
Aš nežinojau, ką atsakyti. Man buvo iš tikrųjų jo gaila. Jis, be abejo, krimtosi. Labai pasikeitė, sublogo.
— Kuo galėčiau tau padėti, Antonai? Man gaila tavęs, bet visai ne taip, kaip manai, o tie žodžiai apie panieką — tikra nesąmonė. Juk žinai, dėl tavęs aš pasiryžusi viskam. Ir visada buvau...
Čia jis suriko:
— Taip, taip, žinau, suprantu, kaip turiu būti tau dėkingas!
Ir šj sykj išgirdau neapykantą.
Man pasidarė baisu. Juk aš netekau visko:
— Išeik! Tu man už nieką neturi būti dėkingas. •
Bet kaip aš nenorėjau, kad jis išeitų!
O jis atsistojo ir išėjo.
Man pakako išdidumo nesulaikyti jo...
Teisybė, santykiai visiškai dar nenutrūko. Jis atsiuntė man laišką.
Ina, matyt, abejojo, ar parodyti, laišką Mazinui, bet paskui numojo ranka:
— Dabar jau vis tiek. Aš jums ir taip per daug papasakojau.
Ir išėmė dar vieną voką.
Mazinas ištraukė laišką ne tuoj pat, palaukė, ar ji neapsigalvos.
— Skaitykite! Skaitykite! — Ir siektelėjo ranka cjgarečių pakelio.
„Ina!
Aš rašau tau, nes negaliu nerašyti. Mes praleidome pernelyg daug gerų dienų, kad tu galėtum visa tai niekais paversti vienu žodžiu —„išeik!"
Aš išėjau, bet vis dar tebesu su tavimi. Tau pakaktų ištarti: „Pareik!" Aš žinau, kaip tau sunku tai ištarti, ir neįsižeisiu, jei negausiu greito atsakymo. Gal iš tiesų mums reikia pertraukos, kad atsitokėtume, pasižiūrėtume j savo santykius iš distancijos. Galbūt. Aš ir tam pasiryžęs.
Dabar mobilizuoju jėgų likutį gynimui. Bet kai jis praeis, tikiu, man pavyks perkalbėti tave ir save taip pat".
— Aš neatsakiau į ląišką, nes žinojau, kad jis jau susitikinėja su ta mergiote. Bet dieną prieš gynimą paskambino man į namus.
— Ina, čia aš.
— Sveikas, Antonai.
— Zinai, rytoj gynimas.
— Žinau.
— Jei nori, aš ten viską pasakysiu.
— Aš to nenoriu,— atsakiau ir pakabinau ragelį.
— Bet jūs dar tikėjote, kad jis tebemyli jus? — staiga atžariai paklausė Mazinas.
Ji nuleido galvą:
— Aš esu tokia pat kvailė kaip visos. Tai yra turbūt neteisinga būtų pasakyti, ikad tikėjau ar tikėjausi. Tatai nepaklūsta logikai. Apskritai nežinau, ką būčiau padariusi, kaip pasielgusi, jeigu...
— Jeigu Roždestvenskis nebūtų radęs sąsiuvinio?
— Taip.
— Jis sakė, kad rado jį po Tichomirovo mirties, bet aš manau, kad tai netiesa.
— Netiesa. Verčiau jis būtų jo neradęs. Antonas būtų buvęs gyvas. Aš nenorėjau jo mirties.
— Nejaugi jūs rimtai laikote save kalta dėl Tichomirovo mirties?
— Taip.
— Bet jūs nežudėte jo!
— Ietimi — ne. Jis pats iššoko pro langą. Po to pokalbio su manim. Aš buvau atvažiavusi Igorio automobiliu.
— Tai įvyko jums esant?
— Ne. Po to, kai išėjau.
Mazinas atsiduso su palengvėjimu:
— Ačiū dievui! Jūs taip įtikinamai kalbėjote, kad aš akimirką patikėjau, nors tai ir prieštarauja faktams.
— Kokiems faktams? Aš juk nepapasakojau apie tą, paskutinį...
— Ir nereikia dabar. Šiai dienai pakaks. Jūsų laukia dar vienas išbandymas. O kol kas įsidėmėkite: jūs nežudėte Antono Tichomirovo ir nestūmėte jo į savižudybę. Jūs nekalta dėl jo mirties. Aš, rodos, žinau, kaip ji įvyko. Bet reikia, kad jūs susitiktumėte su kitais ir kartu papasakotumėte apie viską. Jums bus sunkiau už kitus. Jūs-kalbėjote nuoširdžiai, nors ne viskas buvo tiesa. Roždestvenskis su Svetlana irgi sakė ne visą tiesą, bet tai darė sąmoningai. Aš noriu, kad visi išpasakotų tai, ką žino, ir tada teisybė paaiškės visiems.
Ina palingavo galvą:
— Aš taip šito norėčiau. Bet ar jūs neapsirinkate? .
— Manau, kad ne. Aš turiu netikėtą liudytoją. Ko gero, net du, nes šį tą gali papasakoti ir pats Tichomirovas, jo užrašų knygelė, pors tai ir ne dienoraštis. Jūs matėt ją?
— Taip, bet aš nežinau, ką jis užsirašinėjo.
— Nedaug. Daugiausia mintis apskritai. Apie gyvenimą, apie save. Ten beveik nėra nei vardų, nei faktų. Bet ten šio to esama...
Iš užrašų knygelės:
„Mudu vaikštinėjome su Sv. Ji panoro pasisukti su „velnio ratu". Ji kur kas jaunesnė už mane! Be to, aš nuo vaikystės bijau aukštumos. Darosi bjauriai šlykštu, kai žemė toli po kojomis. Aš susigėdau prisipažinti savo silpnybę, pasakiau, kad suktis nesolidu, o pats pykau. Kas yra gimęs šliaužioti — skraidyti negali. Net dėl smulkmenų nesugebu įveikti savęs. Va kaip tik dėl to žmogus tikrai kūrybos viršūnė, nes mes — visada esame mes, su visomis silpnybėmis ir ydomis. Bailys neprisivers tapti drąsiu, nebent degtinės išgertų!
Beje, visa tai — ištižimas ir verkšlenimas. Netrukus gynimas, jeigu jis praeis sėkmingai, raustis savyje daugiau nebėra prasmės. Nauji laikai — naujos dainos. Bet ar pavyks? Ina tyli. Ji išdidi, jai sunku, bet ji viską iškentės. Kaip norėčiau, kad ji manęs nebemylėtų! Negi ir dabar ji mane idealizuoja? Laiko „geru ir tvirtu"? Geru? Gėrio nebūna be blogio. Tvirtu? Galbūt. Bet kaip tai sunku! Nors tikriausiai esama bukapročių, kurie nepatiria abejonių. Aš ne iš jų... deja. Na, pakaks rašinėti. Salin išprusimo perteklių. Daugiau ramybės. Kuo stipresni nervai — tuo artesnis tikslas. O tau reikia stiprių nervų, Antonai1!"
— Ačiū už kavą.
— Nėr už ką. Mūsų pokalbis buvo toks pakrikas.
— Už jį dar daugiau esu dėkingas. Be galo. Beje... Norėjau paklausti. Ar nepastebėjote, kad Tichomirovas bijotų aukštumos? Žinote, yra žmonių, kurie bijo aukštumos, net balkonuose jaučiasi ne visai gerai.
— Žinoma! Jis daug kartų skundėsi, kad bijo skristi lėktuvų. Todėl aš ir negaliu patikėti, jog čia nelaimingas atsitikimas. Antonas nieku būdu nebūtų lipęs ant palangės, ir dar naktį!
— Tai, ką jūs papasakojot, Ina Konstantinovna, gali būti labai svarbu. Nors iš jūsų žodžių darau visai kitą išvadą.
Mazinas atsistojo.
— Beje, kur dabar jūsų tėvo užrašai?
— Antonas turbūt sudegino sąsiuvinį, sunaikino prieš mirtį. Mudu su Igoriu jo neradome.
„Regis, aš panašus į prokurorą",— pagalvojo Mazinas, riš-damasis prieš veidrodį kaklaraištį.
Su juodu kostiumu jis atrodė griežtas ir oficialus, bet persirengti nebuvo laiko. Prie durų laukė taksi.
— Ar nelabai pavėlavau? — paklausė jis vairuotoją.
Tasai žvilgtelėjo į skaitiklį:
— Normaliai.
— Tada važiuojam. Į Kosmonautų prospektą.
Ir tuoj pat pamiršo vairuotoją, kuris sėdėjo greta ir kaip dauguma taksistų turbūt su malonumu būtų persimetęs pora žodžių su keleiviu. Bet iš Mažino tų žodžių nesulaukė.
— Kur jums prospekte?
— Iki pat galo.
„Galimas daiktas, kad aš perlenkiau. Daryti tokius eksperimentus pavojinga, o gal iš viso neleistina. Vis dėlto nustatyta tvarka turi savų privalumų,’ ir neverta jau taip dažnai koneveikti biurokratinę rutiną. Svetlana galėtų pasiųsti tave velniop, ir tu jai neatsikirstum. Juk čia ne kaktusus kolekcionuoti ant palangės, o tuo labiau ne buteliu etiketes. Jie visi gyvi žmonės. Nereikia vaizduotis, kad esi chirurgas, kuriam ne per sunkūs visokie navikai, net vėžiniai. Beje, galvoti jau vėlu".