— Kiek esu skolingas?
— Pagal skaitiklį.
— Prašom.
— Grąžą paimkite!
Mazinas užtrenkė „Volgos" dureles ir pasuko Roždestvenskio namų link.
Visi, su kuriais jis norėjo pasimatyti šiame bute, jau buvo čia. Jis pasižiūrėjo į laikrodį. Jie buvo atėję anksčiau skirto laiko.
— Sveiki.
Mazinas pasikabino apsiaustą ir įėjo į kambarį.
Igoris stengėsi laikytis kaip sportininkas. Nuo jo dvelkė odekolonu, ir labai švarūs nailoniniai rankogaliai kyšojo išlindę iš rankovių lygiai tiek, kiek reikia.
Ina atrodė pasenusi, prilaikė pakaklėje storo megztinio apykaklę, tarsi jai būtų pūtę j veidų. -
Svetlana sėdėjo, pasidėjusi rankas ant stalo, kaip moksleivė per egzaminus.
Mazinas šyptelėjo:
— Žinoma, jums visiems nemalonu, bet juk čia vįs dėlto geriau negu mano kabinete.
— Kam jūs mus sukvietėte? — paklausė Svetlana.
Ina dėbtelėjo į ją, bet nieko nepasakė.
— Manau, kad mums tuoj bus paaiškinta,— tarė Roždestvenskis ir taip pat prisėdo prie stalo.
— Pasistengsiu,— linktelėjo Mazinas ir paėmė kėdę.
— Prašom!
— Aš prašiau jus ateiti, kad galėtumėte pasikeisti nuomo nėmis. Man rodos, taip bus lengviau sužinoti tiesą. Tiesą apie Antono Tichomirovo mirtj. Ji reikalinga ir jums, ir man. Bet jeigu prieštaraujate prieš tokią bendravimo formą, aš galiu grįžti prie oficialios procedūros.
Visi tylėjo, niekas neprieštaravo.
— Sutikimas gautas,— atsakė Mazinas.— Tadą pasakysiu, ką būtent norėčiau iš jūsų išgirsti.
Siame kambaryje rugpjūčio dvidešimt trečiu dieną nutrūko žmogaus gyvybė. Antono Tichomirovo, su kufiūo kiekvienas iš jūsų buvo susijęs sudėtingais, pasakyčiau, nelengvais ryšiais. Ir kiekvienas iš jūsų bendravo su Tichomirovu jo mirties dieną, paskutinėmis jo gyvenimo valandomis. Mes jau kalbėjome apie tai. Aš prisimenu viską, ką pasakojot. Ne kiekvienas buvo nuoširdus. Dėl įvairių priežasčių. Bet dabar aš nenorėčiau smerkti kurį nors, tik prašau'jus dar kartą papasakoti viską apie tą die ną. Tegul vienas kitą papildysite. Jeigu mums pavyktų lą dieną atkurti valanda po valandos, mes, galimas daiktas, sužinotume tiesą ir apie paskutinę jo minutę. Ar sutinkate su tuo?
Visi žiūrėjo į stalą. /
— Patikėkit, aš puikiai suprantu, kad tai nelengva, ypač moterims. Bet mes neturime kitos išeities.
— Jūs apkaltinote mus nenuoširdumu. Ar tai reiškia, kad žinote viską ar bemaž viską, ką mes galime pasakyti? — paklausė Roždestvenskis.
— Taip, aš manau, kad pagrindiniai faktai man žinomi.
— Kam tada kartoti juos vienas kitam?
— Pamatysite, kad tai duos naudos.
— Bet mes vėl galime jus apgauti,— tarė Ina.
— Aš noriu, kad jūs neapgaudinėtumėte savęs. Nė vienas iš jūsų.
— Tai skamba pernelyg pompastiškai, bet aš pasiryžęs pradėti, jeigu primygtinai reikalaujate.— Roždestvenskis pažvelgė į Mažiną, tram/dydamas priešiškumą.
Buvo matyti, kad jis gailisi visko, ką buvo prišnekėjęs restorane, ir jam nepatogu, ir net gėda prieš moteris, ir todėl ketina laikytis kaip atsitiktinis.liudytojas, kuriam Įgriso kartoti tą patį.
— Aš išdėstysiu faktus. Pabrėžiu — faktus. Kadangi emocijos tik užtušuoja įvykio esmę. Gynimas, kaip žinoma, buvo paskirtas dvyliktą valandą. Nakvojau viloje. Ką veikiau iš ryto, manau, ne itin svarbu. Pusę vienuoliktos išvažiavau automobiliu į miestą. Kiek pamenu, nesirengiau užvažiuoti Antono, bet pastebėjau, kad esu pamiršęs cigaretes. Sustojau prie kiosko — ten buvo pardavinėjamas kažkoks šlamštas. Du padorių cigarečių blokus turėjau šičia, bute. Nusprendžiau pasiimti juos, o kartu ir Antoną, jeigu jis dar namie.
„Kol kas viskas teisingai*1,— paigalvojo. Mazinas, įsivaizduodamas, kaip Roždestvenskis su pasibjaurėjimu apžiūrinėja tabako kioską.
— Bet Antonas jau buvo išėjęs. Aš atsirakinau duris savo raktu, įėjau į aną kambarį,— Jis parodė nykščiu per petį į sienelę.— Cigaretes laikiau apatiniame rašomojo stalo stalčiuje. Ten jos ir buvo. Bet ant pakelių pastebėjau sąsiuvinį. Seną mokyklinį prasto popieriaus sąsiuvinį — tokie buvo gaminami tuoj po karo. Sąsiuvinis buvo ne mano, ir aš, suprantama, žvilgtelėjau į viršelį. Jame buvo parašyta raudonu pieštuku: „Konst. Krotovas** ir lotyniškas Skaičius „IX**. Atsiverčiau sąsiuvinį ir ėmiau žiūrinėti užrašus.
Ir šitai1 Mazinas pamatė lengvai. Kiek prisimerkęs Igoris tupi prie rašomojo stalo ir nustebęs varto sąsiuvinį, iš pradžių kas antrą puslapį paskui...
— ... Paskui man krito į akis kažkas pažįstama. Aš, tiesą sa-' kant, tyrinėju kitas, problemas, ir man, matyt, būtų buvę sunku
iš karto nustatyti užrašų mokslinę vertę, bet kaip tik tomis dienomis man buvo tekę skaityti Tichomirovo autoreferatą ir todėl padaryti tam tikrą išvadą buvo nesunku.
— Kokia gi buvo jūsų išvada?
— Sąsiuvinio turinys ir autoreferatas sutapo beveik pažodžiui.
— Tai ne išvada.
— Tai faktas, kurį nustačiau. Ir nors faktas, apskritai imant, siūlė visai konkrečią išvadą, aš nenorėjau, kaip sakoma, dėti taškų ant i, neatitiesęs kelių.
Jis vis dėlto atitiesė savo kelius. Išsitiesė visu ūgiu ir atsisėdo prie stalo, norėdamas dar kartą peržiūrėti užrašus. Kad įsitikintų ar nepatikėtų savo akimis. Bet netikėti buvo negalima. Roždestvenskis tam pernelyg logiškas. Ką gi jis jautė, kai patikėjo?
— Kokią valandą skaičiau Krotovo sąsiuvinį ir lyginau su autoreferatu. Kol kas neginčijama buvo viena: .savo disertacijos pagrindu Tichomirovas buvo paėmęs Krotovo atradimą. Matyt, niekam; nežinomą.
— Tai yra jūs nusprendėte, kad jis jį pavogė?
— Tokio žodžio aš nebūčiau pavartojęs. Radinys buvo pernelyg netikėtas. Reikėjo viską apgalvoti.
Žinoma, patikėti buvo sunku. Ir vargu ar Roždestvenskis tuomet buvo toks santūrus kaip dabar. Tichomirovas, kurio jis neapkentė, buvo jo rankose. Taip, dabar buvo galima nesislėpti nuo savęs ir pirmąkart pasakyti atvirai: aš jo neapkenčiu. Bent pačiam sau. Pradžiai.
— Ir jūs nusprendėte važiuoti į gynimą?
— Taip. Man rodos, tai buyo vienintelis sprendimas. Aš turėjau dar kartą įsitikinti. Pasižiūrėti, kaip pasielgs Antonas per gynimą. Galbūt jis ketino pasakyti apie profesoriaus darbą.
— Manote, kad jei Antonas Tichomirovas būtų konstatavęs velionio profesoriaus Krotovo nuopelnus, tai būtų pakeitę jo poelgio pobūdį?
— Ne, vargu. Pasisavinimas buvo akivaizdus. Tai ne idėjos vystymas, o aiškus plagiatas. Bet vis dėlto konstatuoti Krotovo nuopelnus man atrodė tas minimumas...
Mazinas pažvelgė į Iną. Ji kaip ir pirmiau spaudė prie krūtinės megztinį ir niekaip nereagavo į Roždestvenskio žodžius. Atrodė, kad ji net negirdi jo.
— Ir jūs nuvažiavote?
— Taip, nuvažiavau į institutą.
— Pasiėmęs sąsiuvinį?
— Jokiu būdu! Sąsiuvinį aš padėjau į vietą, į stalčių.
Kaip tai buvo panašu į jį! Jis negalėjo pasiimti sąsiuvinio, „pavogti" jo. Principas? O gal eilinis neryžtingumas, diena po dienos lydėjęs šį sportininką valingu žandikauliu? Juk paimti sąsiuvinį — reiškė pradėti veikti. Bet tai, žinoma, buvo ne jam. Jis dar turėjo galvoti, spręsti.
— Gynimas vyko Didžiojoje Apskritojoje auditorijoje. Taip mes ją vadiname. Suolai ten leidžiasi amfiteatru, ir įeiti galima iš viršaus, iš ketvirtojo aukšto, ir iš apačios, iš trečiojo.
— Jūs įėjote iš viršaus?
— Taip. Kadangi pavėlavau ir gynimas jau buvo prasidėjęs.
Ir dar todėl, kad jis nenorėjo būti pirmose eilėse.
Roždestvenskis išsiėmė cigaretes, bet, žvilgtelėjęs į moteris,
metė pakelį ant stalo.
— Gynimas jau buvo prasidėjęs. Aš išsėdėjau ligi pat galo, Antonas nė žodžio nepasakė apie Krotovą. Man esant. Paskui sužinojau, kad jis buvo kalbėjęs apie jį įžanginėje dalyje. Bet pačiais bendriausiais bruožais apie nuopelnus mokslui... Oponentai jį gyrė, o tėvas iškėlė į pačias padanges. Visi sakė, kad disertacija peržengusi kandidatinės rėmus ir turi būti vertinama kaip daktarinė.