— Atleiskite, o jums nebuvo noro atsistoti ir pasakyti tiesą?
— Tai yra ne tiesą, o tai, kas atrodė man tada kaip tiesa? Juk žinote, kad viskas buvo daug sudėtingiau.
— Dabar žinau. Betgi jūs dar nežinojote!
— Man atrodė,, kad nedera kelti skandalo,— atsakė Roždestvenskis šiek tiek pompastiškai.— Gana tę, kad skandalijame eilėse. Pagaliau mokslas — tai civili'zacijos dalis, ir čia nedera elgtis kaip turguje...
— Dėkui, aš jus suprantu.
Igoris kilstelėjo antakį, stengdamasis perprasti, ar tai ne ironija.
— Sunkesnis apsisprendimas laukė manęs po gynimo. Aš buvau pakviestas į restoraną. Nuėjau tenai ir norėčiau paaiškinti savo poelgį etiniu požiūriu. Kaip pamenate, aš sakiau jums, kad nebūčiau ėjęs į restoraną, žinodamas, jog Tichomirovas vagis.
— Pamenu,— atsiduso Mazinas.— Jūs pavadinote tai psichologiniu alibi.
— Ne aš, o jūs,— pataisė Roždestvenskis.
— Teisingai,— sutiko Mazinas.
— Aš pasakiau netiesą, bet manau, kad pasielgiau teisingai.
Jis žiūrėjo Mazinui tiesiai į akis:
— Aš sakiau, kad aptikau sąsiuvinį po Tichomirovo mirties. Sakiau, nenorėdamas painioti jos... Inos. Aš nenorėjau, kad jūs žinotumėte, jog dėl to sąsiuvinio jinai buvo nuvažiavusi pas Antoną. Nenorėjau, kad ji būtų kvailai įtarinėjama.
— Gerais norais ir pragaras grįstas. Dabar ten prisidės dar vienas riedulys,— atsiliepė Mazinas.
— Galimas daiktas. Bet aš maniau, kad nėra prasmės kankinti nekaltą žmogų. Todėl ir buvau priverstas pasakyti, kad inebu-čiau ėjęs j restoraną su Tichomirovu.
Mazinas neprieštaravo. Tik pasakė:
— Bet nuėjote.
— Taip, parodžiau silpnybę. Ir nors galėčiau pasiaiškinti, kad nuėjau norėdamas stebėti jį, kažką išsiaiškinti,— tai būtų melas. Aš nuėjau todėl, kad man buvo nepatogu jam atsakyti...
— Na, Igori, regis, viskas okei! Metas ir gerklę paskalauti.
— Matai...
— Dar kas?
— Gal be manęs?
— Nė nemanyk! Viskas užsakyta.
— Bet aš...
— Nieko nė girdėt nenoriu. Juk turi būti restorane bent viena padori fizionomija. Tarp tų nusenusių snukių! Nebūk chamas. Bėgami
— Gerai, aš atvažiuosiu.
— Tu su automobiliu? Gal pavėžėsi porą seniokų?
— Prašom.
Turbūt taip ir buvo.
O paskui visi kilnojo taures, skelbė tostus už sėkmę, už talentą, už naujo kone mokslų daktaro ateitį. Ir Roždestvenskis tiesė savo taurę tam, kurį laikė vagimi...
— Suprantama, bankete aš jaučiausi bjauriai. Norėjau, kad jis greičiau baigtųsi. Gėriau nedaug. O kai visi gerokai įsilinksmino, išėjau į holą. Antonas atsirado įkandin...
— Seni, nors aš ir girtas, bet matau — tu nekokios nuotaikos.
— Na jau, nesąmonė!
— Asmeniniai reikalai?
— Maždaug taip.
— Man irgi. Noriu tuoj pat paskambinti Svetkai.
— Su Ina, vadinasi, viskas?
— Finišas, seni. Kaip jūroje laivai.
— B,et apsieita be dramų?
— Jei džiaugąmo nebuvo mylint — išsiskiriant liūdėti ne
reikės.
— O atrodė — amžinai?
— Iliuzija. Gaila, žinoma. Ina — puiki mergina. Bet jai bus sunku susitvarkyti gyvenimą. Charakteris ne tas. Ne šio pasaulio.
— Taip, ji žmogus neišmaningas.
— Nešiuolaikinis.
Ina sėdėjo susikūprinusi, lyg būtų girdėjusi tą pokalbį.
— Jis elgėsi kaip savimi patenkintas chamas,- nežinodamas, jog visa jo laimė kybo ant plauko, ant siūlelio, kuris apvyniotas aplink mano pirštą. Man norėjosi truktelėti tą siūlelį. Bet aš nemaniau turįs teisę tai padaryti nepasitaręs su Ina.
„Kad ji prisiimtų tai, ko tu bijojai*4.
— Ir aš nuvažiavau pas ją...
— Palaukite truputį. Ar neprisimenate, kuo baigėsi pokalbis su Svetlana? — pertraukė Mazinas.
— Jūs to klausiate nebe pirmą kartą. Mane mažiausiai domino jų pašnekesys.
— Atsiprašau. Tada malonėkite pasakyti jūs, Svetlana.
— Juk jūs žinote.
— Svarbu atkurti nuoseklią įvykių seką.
— Jis kvietė mane atvažiuoti čionai.
— Ir jūs atsisakėte?
— Taip.
— Svetik, viskas kuo puikiausiai. Taip, taip. Kuo puikiausiai.
— Apsigynei?
— Ginsiu dar kartą kaip daktarinę.
— Sveikinu.
— Tik tiek?
— Aš labai džiaugiuosi.
— Užsigavai, kad nepakviečiau tavęs?
— Iš kur skambini?
— Iš restorano.
— Jums linksma?
— Svetka, nekvailiok. Juk žinai, kaip man gali būti linksma be tavęs.
— Vadinasi, nuobodu?
— Svetliačiok, nesipūsk. Šiandien nepaprasta diena. Ją mes turime atšvęsti dviese. Ar atvažiuosi?
— Kur?
— Pas mane. į Kosmonautų prospektą.
— Kada?
— Tuoj pat.
— Žinoma, ne.
— Nagi, Svetik...
— Antonai, tu išgėręs.
— Visai nedaug.
— Tiek to, nęskaičiuosim. Šiandien turi teisę. Ir iaš tave sveikinu ir... bučiuoju, girtuokli nelemtas. Rytoj susitiksim.
„Matyt, kad šitaip ji kalbėjo, nes vis dėlto buvo įsižeidusi. Bet ir pyktis nenorėjo. Nenorėjo „pažeminti savęs4*. Yra žmonių, kurie visada stengiasi išlikti padorūs. Ilgus metus myli slapčiomis, nes kitaip negalima, o paskui, kai pasidaro galima, kelia vestuves Santuokų rūmuose, su veliumu ir balta suknele, su sutuoktuvių žiedais ir kitais niekniekiais ir įsigudrina greitai pamiršti „drovius44 susitikimus svetimuose butuose, skubius ir graudžius, kai ir gyventi vienam be kito nebegalima ir neįmanoma neluošinti savęs, norint nuslėpti, išlaikyti padorumą. Visa tai jie moka išmesti visam laikui iš atminties ir niekinamai raukosi, išgirdę apie kažką panašaus: „Ne, mes buvome ne tokie...44
Mazinas pasisuko į Roždestvenskj:
— Ką veikė Tichomirovas toliau?
— Jis sugrįžo į restoraną.
— O jūs nuvažiavote pas Iną Konstantinovną?
— Taip.
Mazinas pasižiūrėjo į Iną ir vėl suabejojo, ar teisingai elgiasi. Kam jai išgyventi visa tai iš naujo?
— Leiskite, aš pati papasakosiu,— pasisiūlė ji tyliai.
— Ne, aš.
Roždestvenskis reikalavo primygtinai.
— Gerai,— nusprendė Mazinas.-— Papasakokite jūs. Schematiškai, kas svarbiausia.. O Ina Konstantinovna papildys, jeigu manys, kad reikia.
— Aš nuvažiavau pas Iną į namus ir papasakojau visa, ką žinojau...
— Sveikas, Igori. Nusivilk.
— Aš labai svarbiu reikalu, Inočka.
— Iš kur tu?
— Iš restorano.
— Gynimas praėjo sėkmingai?
— Prilygsta daktarinei.
— Antoną galima pasveikinti.
321
21. N. Qganesovas
— Nemanau.
— Kas yra?
_— Ina! Ar Konstantinas Romanovičius paliko neskelbtų darbų? „Kaip sunku jai buvo atsakyti!"
— Ką turi galvoje?
— Trumlpiau sakant, šiandien aš buvau pas Antoną. Savo bute. Nuvažiavau cigarečių, ištraukiau stalčių...
„Ką jautė ji, klausydamasi jo? Turbūt va taip kaip dabar sėdėjo susilenkusi ant tachtos krašto. O gal ir ji pajuto pagiežingą džiaugsmą? Ne“.
— Aš žinau apie tą sąsiuvinį, Igori.
— Zinai?!
— Pati jam atidaviau.
— Neįtikėtina!
— Tikrai. Jis nieko nepasisavino. Jis pats, supranti, viską atrado. Bet jis nežinojo, kad tai jau buvo padaręs tėvas prieš dešimt metų.