— Jos žodžiai atšaldė mane,— toliau dėstė faktus Roždestvenskis,— bet aš negalėjau visiškai patikėti Ina. Tai yra, suprantama, tikėjau ja, tačiau disertacijos tekstas taip artimai sutapo su tuo, ką buvo parašęs Krotovas, kad aš atsidūriau aklavietėje...
— Jis galėjo tave apgauti!
— Kaip? Sąsiuvinius atvežė teta Daša, kai Antonas beveik jau buvo baigęs darbą.
— Tai nieko nereiškia. Jis galėjo rasti juose tai, kas svarbiausia. Esu įsitikinęs, kad be tavo tėvo darbų jam būtų pavykę suregzti vien tik menką, niekuo neišsiskiriantį kratinį, skirtą žiurkėms archyvų spintose.
— Tu neteisingas, Igori. Mokslinis vadovas negalėjo nežinoti, ką nagrinėja Antonas.
— Mano tėtušis? Apdumti jam akis — vieni niekai. Jis seniai atsisakė savo paties ieškojimų ir todėl neapsakomai didžiuojasi vadinamaisiais mokiniais. Kurgi ne! Atrado mokslininką!
— Tu neteisingas, Igę>ri!
— O tu vaidini vargšę apsimetėlę! Man koktu nuo šitų Tolstojaus idėjų, nesipriešinimo blogiui. Atgręžk dar sykį sumuštą žandą. Ne kitą, o tą patį. Kad skaudžiau būtų!
Jis nepastebėjo, kad mušė pats.
m
— Jau vien tai, kad Antonas nė žodžio nepasakė apie, Konstantiną Romanovičių, yra nedovanotina. ,
Taip, šito ji negalėjo dovanoti. Ji laukė kitko, laukė, lead tėvo vardas nuskambės, užims savo vietą.
— Pagaliau kur tavo moteriškas išdidumas?
— Yra dalykų, kurių tu neprivalai liesti, Igoril
— Atleisk man, Ina, aš suprantu, kad tai liečia tik tave, bet man skaudu, kai tav'e žęfniha.
— Kur tu matai ’Želtuhimą? Ar kad mudu išsiskyrėme, kad mudviem nieko neišėjo?
— Ką reiškia — neišėjo? Galima būti naiviai, bet viskam turi būti riba. Antonas apvogė tave ir pametė! O dabar skambina tai didžiakrūtei matrioškai: „Svetik, Svetliačiok“. Svankščia, seilė-damas jai megztuką!
— Kam tu žemini mane, Igori1?!
— AŠ myliu tave. ' '
— Nereikia apie tai.
— Žinau. Nieko nereikia. Jokios tiesos!
— Ko tu nori iš manęs?
— Tu neturi teisės taip palikti. Bent jau gerbdama tėvo atminimą.
— Ką gi aš turiu padaryti?
— Papasakoti teisybę.
— Kam?
— Visiems.
— Igori, suprask mariė. Aš‘ turbūt labai silpnas ir nelaimingas žmogus, bet ne turgaus boba, ne kerštinga miesčionė. Aš atidaviau jam tuos sąsiuvinius, o jeigu jis pasielgė niekšiškai, tegul su juo atsiteisia gyvenimas. < ■ ;/!
— Gyvenimas? Kaip tik tokiems aferistams jis ir parankus.
— Ne aš jį galiu pakeisti.
— Vadinasi, tu nieko nedarysi?
— Nieko.
— Nesuprantu tavęs.
— Igori, tave skatina keršto jausmas.
— Mane skatina teisingumo jausmas.
— Kuris naudingas tau.
— Betgi tai teisingumas! Ir tai nekelia abejonių, kaip ir tai, kad Antonas — niekšas.
— Gyvenimas pernelyg sudėtingas, kad būtų galima žmones skirstyti j blogus ir gerus.
— Visi nuodėmingi? Vėl Tolstojaus idėjos?
— Jokių Tolstojaus idėjų. Tu nieko nežinai apie Antoną. Jis ne vagis, ne niekšas, ne nusikaltėlis. Jis sunkaus likimo žmogus. Mes galime sugriauti jam gyvenimą galutinai. O jis talentingas. Jis paims iš tėvo tai, ko jam reliktą, kad Įsibėgėtų, ir žengs toliau. Juk mokslui nesvarbu, kas padarė atradimą. Svarbu, kad jis atitektų žmonėms. O mes sulamdyslme J j, sugniuždyslme, Kami? Už ką? Todėl, kad-„paviliojo4' mane iš tavęs? Bet Juk tai netiesai Jokios meilės tarp mūsų nebuvo. Tiesiog bijojome nuobodulio, vienatvės, Už ką turėčiau keršyti? Pametė, sakai? Liovėsi mylėjęs — turbūt, Bet Jis nėra vagis. Taip jau viskas susiklostė. Aš neturiu teisės keršyti. Mes — civilizuoti žmonės, o tu nori pažadinti žvėrį, kuris Išliko mumyse nuo urvinių laikų, žvėrį, kad jis galėtų Įkąsti, sudraskyti, suvesti sąskaitas.
Ina:
— Igoris bandė {tikinti mane, kad Antonas niekšas. Bet kam jis buvo nusikaltęs? Mano tėvui. Tačiau ir aš buvau Jam nusikaltusi ne mažiau. Kaip aš galėjau keršyti Antonui?
Igoris Roždestvenskis:
— Bet aš atkakliai gyniau savo nuomonę, buvau įsitikinęs, kad esu teisus.
— Jei tu griežtai atsisakai demaskuoti, šitą niekšą, aš tai padarysiu pats.
— Kaip?
— Papasakosiu apie sąsiuvinj.
— Antonas viską paneigs.
— O tu? Juk tu nemeluosi?
— Aš negalėsiu. Aš pasakysiu teisybę. Pasakysiu, kad piati daviau jam sąsiuvinį.
— Tai jo neišgelbės. Priešingai. Užtrauks gėdą.
— Ir man taip pat. Todėl tu šito nepadarysi.
Jis nesitikėjo tokio atsakymo. Nutilo. Negalėjo suduoti smūgio Inai. Bet ir atsisakyti keršto negalėjo. Jis turėjo blaivų analitinį protą. Ir tasai pakišo mintį.
— Gerai. Aš tavęs neskaudinsiu. Tai faktas. Aš padarysiu kitką. Vis dėlto aš pasakysiu. Pasakysiu jam pačiam. Tegul žino, kad yra niekšas.
Igoris Roždestvenskis:
— Tai buvo principo reikalas. Jis turėjo gauti per snuk{. Esu tikras, kad tai butų privertę j{ ne tik bijoti. Iš baimės jis būtų
pradėjęs mėtyti pėdas Ir būtų turėjęs ta ar kita forma pripažinti Krotovo prioritetą. Aš pasakiau Inai, kad važiuosiu pas Antoną,,.
— Kada ketini tai padaryti?
— Manai, kad jis namie?
— Taip. Jis rengėsi iš restorano namo. tiksliau sakant, pas mane.
— Bet Jis gali būti ne vienas.
-= Svetkes ten nėra. Vargšei merginai vienintelis turtas — jos reputaelja. JI atsisakė. Aš pats girdėjau. Moralė pirmučiausia.
— Tada pas jj važiuosiu aš...
Ina:
— Nežinau, kodėl šitaip nusprendžiau.
— JI manė, kad Jis sugrjš. Jai nepavyko papirkti jo savo sąsiuviniu, tai nusprendė jbauginti.
Taip pasakė Svetlana. Pasakė piktai.
Mazinas pasižiūrėjo j ją kiek prisimerkęs. Paskui nukreipė žvilgsnj i Iną. Ta šiurpsojo lyg kokia paukštė ant šakos rūškaną rudens dieną.
— Jūsų eilė dar ateis, Svetlana.
— Kuo čia dėta eilė? Gal mes parduotuvėje? Kam mane čia iškvietėte? Pakankinti užsinorėjote. Kam man klausytis, kaip jie jo neapkentė? Kaip privedė prie mirties? Kam?
— Liaukitės. Aš jums pasakysiu kam. Truputį vėliau.
Ina staiga mostelėjo ranka:
— Nereikia smerkti šitos merginos. Aš ją suprantu. Jai aš neapkenčiama, o aš ją laikau savo nelaimių kaltininke. Čia jau nesusigaudysi. Aš nesirengiau nieko „bauginti". Visai priešingai. Norėjau išgelbėti Antoną. Teisybė, nežinojau kaip. Bet nuvažiavau.
„Būtent išgelbėti. Kaip? Žinoma, nežinojo. Tik varė automobilį naktį tuščiomis gatvėmis ir galvojo, galvojo. Ir nieko negalėjo sugalvoti, išskyrus viena,— padaryti jo labui visa, kas galima, ir išeiti. Išeiti, pamiršti ir likti vienai. Likti kambaryje su keistu laukinio žmogaus ginklu. Muziejuje, kur ant sienų iškabinti negražūs kavalieriai su perukais, atkentėję, kas buvo skirta, prieš du šlmitus metų. Likti mieste, dulkėtame vasarą, lietingame žiemą, vienai šalia didelės daugybės žmonių. Ir ji liks, pirmiau išgelbės jj — dabar jau tikrai išgelbės,— o paskui liks viena ir daugiau niekada neleis sau kankintis ir tikėtis".
„O jeigu jis panorės sugrįžti?" Si mintis buvo gyva pasąmonėje, Ina varė ją gilyn, neleido išsiveržti. Bet ji išsigudrino ir paspruko huo kontrolės, griebė už gerklės, suspaudė laibą kaklą. Ina spustelėjo stabdį. Sudžerškėjo, paskui stojo tyla. Ir dar — tuštuma ir tamsa. Ina nuleido galvą ant vairo ir kakta palietė šaltą plastmasę. Bet nieko baisaus neatsitiko. Ir nereikėjo bijoti. Ar jis panorės sugrįžti, .ar ne, jinai pavargo, pavargo, ir to, kas buvo, nebėra.
Paskui ji apsidairė ir pamatė, (kad „Volga" stovi pačiame prospekto gale. Nuo čia ligi daugiaaukščio namo buvo visai arti. Ina nusprendė palikti automobilį šičia...