Pradėjau nuo žvalgybos, todėl užėmiau strategiškai patogią vietą netoli „prekystalių44. Mano užduotį sunkino daugybė atsitiktinių pardavėjų, kurie užklysdavo čia liguisto smalsumo genami, o kartais tiesiog norėdami užsikalti pinigų kelionei parno. Atsitiktiniai „pardavėjai44, mano pavadinti „diletantais44, manęs nedomino, kaip ir pribuišiai. Man rūpėjo vietiniai, nuolatiniai prekijai, profesionalai!
Karaliaus, lįaip žinoma, nesuvaidintum, jei tau nepadėtų .minia. Užtat stebėjau alėjomis slampiųėjančią publiką, stengdamasis įsidėmėti jos slinkos dėsnius. Uždavinys pasirodė nelengvas, bet po pusvalandžio man pavyko pagaliau aptikti reikiamą objektą.
Mano išrinktasis — įmitęs spuoguotas bernas trumpomis sudėvėtomis kelnėmis ir geltona žokėjaus kepurike — buvo aiškus profesionalas: elgėsi solidžiai, stovėjo nuošaliau, klientų neieškojo, bet, atidžiau įsižiūrėjus, būtent prie jo lyg smeigtukai prie magneto lipo aibės prekijų, prašydami patarimų ar pavedimų.
Surizikavau kreiptis ir aš.
Apsukęs gerą ratą, praėjęs pro ilgą veidrodinę komiso parduotuvės vitriną, kreipiausi į „rubuilį44.
— Sveikas,— tariau.
— Sveikas,— be entuziazmo atsakė jis, nė nežvilgtelėjęs mano pusėn.
— Kaip gyvas? — pasiteiravau.
Atsakymo nesulaukiau.
— Gelbėk, seni,— saikingai meilindamasis, perėjau į pašnibždų pašnibždas, skolintas iš „diletantų44, bet ir tai nepadarė „rubuiliui44 jokio įspūdžio.
— Drožk šalin,— amtelėjo nesukrutėjęs.— Pirmadieniais išmaldos nedalinu.
Humoras šiaip sau, žemiau vidutinio, ir jautėsi, kad tokio lygio visas jo repertuaras.
— Klausyk, rimtai. Turiu reikalą.
Jis tylėjo, niauriai dairydamasis iš po skaidraus kepurikės snapelio.
Toks šaltas sutikimas galėjo kiekvieną nuginkluoti, bet aš neatlyžau:
— Gal paėjėkim. Reikia šnektelti.
— Kalbėk, jei spiria. Kad ne — mauk iš čia, man ir taip nuobodu.
Kad jam nuobodu — suabejojau: greta jau stypčiojo kitas konsultacijos ištroškęs tipas.
— Neriesk nosies. Reikalas rimtas.
— Na? — abejingai vėptelėjo.
Pritildžiau balsą.
— Reikia iškeisti valiutą.
— Ką? — tokia pat išraiška pakartojo jis.
— Kas „ką“? Suma apvali, įsikalei? { banką neparanku. Reikia urmu parduoti.
— O man kas?
— Liaukis... Aš tau kaip žmogus, o tu... Padėk, nuostolių neturėsi.
Paskutiniai žodžiai jį sudomino.
— Aš tavęs nepažįstu,— iškošė pro dantis.— Kas tu toks?
— Bene pavardė reikalinga? — kapojausi.— Tu, regis, ne kadrų skyrius, o aš nesiprašau į darbą.
— Tada mauk, iš kur atėjęs,— ramiausiai patarė jis.— Pirmąkart tave matau. Gal tu iš tų...— Maktelėjo galva fontano pu* sėn. Matyt, ten buvo milicijos skyrius, bet tokios žinios manęs nedomino.
— Netiki, Seriožką Kuznecovą* paklausk. Jis pasakys tau, kas esu ir iš kur.— Pagalvojęs, kokią pravardę galėjo turėti Kuznecovas, nusprendžiau, kad tikriausiai buvo nusikalęs iš pavardės.— Tikiuosi, Kuzią pažįsti?
— Pirmąkart girdžiu.— Jis dėbtelėjo į mane mažytėmis vandeningomis akiūkštėmis, įspraustomis tarp antakių lankų ir putnių žandų.
— Kuzią,— pakartojau.— Iš Pajūrio gatvės.
— Nepažįstu tokio.
— Na, žinai, tada nėra ko burnos aušinti...
Sutikau pralaimėjęs ir subruzdėjau, ketindamas trauktis.
— Palauk,— sulaikė jis.— Ar tai kartais ne tas kadras... na, apie kurį Tofikas pasakojo?
Kažkur manyje staiga mirktelėjo kontrolinė lemputė, kuri lyg milicijos žaibeklis ėmė signalizuoti: „To-fi-kas... To-fi-kas... To-fi-kas...“
— Iš kur aš žinau, ką jis tau pasakojo? — Bijojau „rubuilio" provokacijos, todėl nutaisiau rūgščią miną: — Aš tau apie Kuzią kalu, o tu...
— Regis, prisiminiau, ar tik ne tas veikėjas, kuris „Sprintu“ du gabalus išlošė?
Aš „nušvitau“.
— Tas pats, o sakai, nepažįsti.
„Rubuilis” nugręžė akis ir myktelėjo:
— Sekasi žmonėm...
Atrodė, kad liovėsi manimi domėjęsis, bet buvo toli gražu ne taip.
— Ar daug turi tos valiutos? — pagalvojęs paklausė.
— Vagoną ir mažą vežimėlį. Vagoną sau pasiimsiu, o vežimėlį, trauk devynios, imk tu.
Jis atgijo.
— Doleriai?
— Ne tik. Markės, kronos, svarai, visko po truputį.
— Kur apsistojai?
— Kol įkas niekur. Rytą atvažiavau. Gal į Pajūrio gatvę patrauksiu, pas Sergejų. Gal kartais žinai, ar jis namie?
Galiu prisiekti, kad mano pašnekovo veidu šmėstelėjo abejonės ar nepatiklumo šešėlis. Jis norėjo kažką sakyti, bet paskutinę akimirką susigriebė ir, čiulptelėjęs lūpas, tarė:
— Dėl valiutos nieko nežadu, bet mėginsiu padėti. Pats tuo nesiverčiu, bet gal su kuo pakalbėsiu. Teks mažumėlę palaukti. Kaip tau su laiku: ilgam atvažiavai?
— Gerai,— sutikau po deramų tokiu atveju abejonių.— Mažumėlę galiu palaukti. Bet tik mažumėlę!
— Tinka,— tarė „rubuilis”, tvirtindamas mūsų suokalbį.— Turiu vieną žmogų. Jeigu jis sutiks... Apskritai, užeik šiomis dienomis.
— Kur?
Jis išsiviepė:
— Ant kurkino kalno. Čia, kurgi kitur...
Tuo metu skersomis, smarkiai kūprindamasis, prie mūsų prislinko juodai įdegęs vaikinas, apsitaisęs ryškiai žydrais džinsais ir suglamžytais marškiniais, su seržanto antsiuvais ant rankovės ir įspaudu ant krūtinės.
Angliškai mokėjau tiek, kiek reikalavo mokyklos programa, bet to pakako, kad išsiversčiau užrašą: „Policijos patrulis. 14-oji policijos nuovada. Birmingamas, Alabama”.
„Rubuilis” galvos į jį nepasuko.
— Iškišau juos, Gerasiau,— pareiškė „pojicininkas”.— Už šimtą keturiasdešimt.
— Mulkis,— atrėžė Gerasius, pridūręs gana stiprų žodį.
Po pusvalandžio jau žinojau pagrindines Gerasiaus gyvenimo gaires.
Sužinojau, paskambinęs telefonu, kurio numerį įsiminiau ne blogiau už savo gimimo datą, nes jis buvo vienintelis, paliktas man susisiekti su paieškų skyriumi.
Milicijai buvo puikiai pažįstamas žmogus, pravarde Gerasius. Jurijus Antonovičius Gerasimovas. Anksčiau ne kartą sulaikytas ir baustas administracine tvarka už smulkią spekuliaciją. Tačiau, dideliam mano sielvartui, {nebuvo jokių duomenų apie jo ryšius su velioniu kasininku. Tarp jo pažįstamų nebuvo ir Tofiko Sach-mamedovo. Tiesa, juodu gyveno vienoje gatvėje, tik skirtinguose galuose.
Kad Tofikas, apie kurį probėgšmiais prasitarė Gerasius, ir Sachmamedovas, su kuriuo draugavo Sergejus Kuznecovas, vienas ir tas pats žmogus, šimtaprocentinės garantijos nebuvo, tačiau kontrolinė lempelė be paliovos laidė pavojaus signalus. Intuicija diktavo, kad toks sutapimas visiškai galimas.
Nuojauta — nelabai patikimas patarėjas, tai tiesa, tačiau ir griežtos logiškos prielaidos anaiptol ne visados produktyvios. Žodžiu, ryžausi pamėginti ir tuo pačiu pretekstu, puikiai suveikusiu „sambėgoje“, paieškoti taksisto. Šiaip ar taip, prarasti man nebuvo ko.
Pirmame viešbutyje paprašiau abonentų knygos ir ten nusirašiau visų Sachmamedovų telefonų numerius. Tokių buvo trejetas.
Dukart, paprašius pakviesti Tofiką, buvo atsakyta, kad ne ten pataikiau, ir patarta atidžiau sukti numerį.
Trečiąkart atsiliepė pats Tofikas.
— Klausau,— tarė su lengvu akcentu, kai neprisistatęs pasisveikinau ir pranešiau, ko ieškau.
— Mums reikia pasimatyti, yra reikalas.
— Su kuo kalbu?
— Nesvarbu.
— Aš noriu žinoti, su kuo kalbul — pareikalavo jis piktai.