— Aš nesirengiau slėptis. Tiktai kai privažiavau, ne iš karto susiorientavau ir nuėjau prie namo pėsčia. Liftas neveikė, teko lipti laiptais. Priešais duris šiek tiek atsikvėpiau. Bute buvo tylu. Net pamaniau, kad Antono dar nėra. Bet paskambinau.
Jis buvo parėjęs neseniai, keletas minučių prieš ateinant Inai. Nusivilko švarką, pakabino ant kėdės atlošo, atsirišo kaklaraištį ir buvo beatsisegąs sąsagas, kai kažkas paskambino. Turbūt pamanė, kad atėjo Svetlana, nes Ina.pamatė jo veide šypseną.
— Čia tu? — paklausė jis, ir šypsena dingo, atsirado nerimas.
Inai pasidarė skaudu:
— Taip, čia aš. Galima užeiti, o gal tu ne vienas?
— Vienas. Užeik.
Ji įėjo ir dar kartą nužvelgė jį elektros lempos šviesoje, aukštą, pasitempusį, baltais naujais marškiniais su atsegta apykakle ir pageltusiu, nuvargusiu, patenkintu ir tuo pat metu nerimastingu veidu.
— Sėskis.
— Dėkui.
Jis laukė, ką jf pasakys, o ji nenorėjo nieko kalbėti. Ir dar ji matė, kad jis nebegrįš, ir šitai buvo jai vėl ne vis tiek, o skaudu, ir- jau nebesinorėjo gelbėti šito svetimo žmogaus, kurį jinai išvydo dabar pirmąkart, būtent pirmąkart tokį.
— Klausau tavęs.
— Aš atėjau ne aiškintis, Antonai.
Jis paniuro, nes suprato, kad visa, kas vyksta, yra rimtas dalykas.
Ina:
— Aš nežinojau,, ką sakyti. Reikėjo kalbėti tai, kas svarbiausia, jog Igoriui viskas žinoma, bet staiga pamaniau, kad Anto-nas gali nepatikėti manimi, nuspręsti, jog aš pati papasakojau lgoriui ir atvažiavau atkeršyti arba, o tai dar blogiau, pabandyti susigrąžinti jį grasinimu. Buvo baisiai gėda, ir aš sutrikau...
— Tave reikėtų pasveikinti.
— Tik ne tau.
— Kodėl? Gal kaip tik man.
— Tu atvažiavai manęs nasveikinti?
Iš netikrumo jis daręs: šiurkštesnis.
— Ne, aš nebūčiau ryžusis. Tu galėjai būti su kita moterimi...
— Na?
Ji pastebėjo, kad jis išbalęs ne tik iš nuovargio. Vis dėlto jis nemažai buvo išgėręs restorane.
— Argi aš neturiu teisės būti su kita moterimi?
— Kas gi tau galėtų uždrausti?
— O tu norėtum uždrausti?
Nepelnytas priešiškumas įskaudino.
— Nekalbėkim apie tai, Antonai.
— Taigi. Nekalbėkim.
— Gerai, kad tu iškart leidai m.an suprasti, jog atgal kelio nebėra.
— Tu pati jį atkirtai.
— Galbūt.
— Ne galbūt, o tiktai taip.
Jo žodžiuose skambėjo girto žmogaus atkaklumas, troškimas pasiekti savo, netgi tai, ko nereikia.
— Tu norėjai, kad aš visada... kad aš žinočiau savo vietą.
— Nereikia...
— Savo plebėjišką vietą!
— Antonai! Aš tave mylėjau.
Šitas „mylėjau** būtuoju laiku ne nudžiugino, o nusmelkė jį. Žiupsnis druskos ant to, ką jis aitrino girtas ir dirbtinai, priešingai sveikam protui.
— Mylėjai! Žinoma! Kaip šuniuką, kaip kačiuką. Mergytė myli Murziuką, ji net savo šokoladėlį jam atiduotų. O Murziu-kas šokolado neėda, jam į jį žiūrėti koktu!
— Aš matau!
— Ką tu matai?
— Kad tau koktu žiūrėti į mane.
— įprastiniai moterų metodai!
— Neįžeidinėk manęs'.
— Nė nemanbu. Sakau tiktai tiesą.
— Kokia gi ta tavo tiesa?
lai ne mano tiesa. Tai tiesa —ir viskas!
— Tai kokia gi jinai?
— Ogi tokia, kad aš buvau Murziukas. Sušukuotas, sulaižytas, papenėtas katiniukas su peteliške ant kaklo. Tu visada žiūrėjai j mane iš aukšto. Malones teikei, o ne mylėjai. Aukojai! Pradedant ta afrikietiška kauke per eglutę. Įdomi, juokinga kaukė. Bet jos negalima nešioti visą gyvenimą.
— Štai tu ją ir nusimetei.
Ji turėjo galvoj — jos atsikratei, jis suprato — demaskavai save.
— Taip, aš nusimečiau kaukę. Aš chamas.
— Koks tu neteisingas!
— Iš chamo nepasidarys ponas.
Ina:
— Jis sutiko mane priešiškai. Gal pamanė, kad atėjau, norėdama atnaujinti buvusius santykius. Šiurkščiai sakė, kad visada buvau despotiška, siekiau komanduoti jam, per prievartą grū-dau nereikalingas geradarystes, kurios jj slėgė. Prisiminė net vaikystę, tą afrikietišką kaukę... Bet tėvo sąsiuvinį, rodės, išvis pamiršo, nepasakė apie jį nė žodžio...
Jis pamiršo svarbiausią dalyką, ir jį erzino smulkmenos. Po pasiektos pergalės viskas atrodė smulkmeniška, praėję, vienoda ir nereikšminga — ir kaukė per tą beveik išgalvotą eglutę, ir pluoštas pageltusių lapų, susegtų surūdijusiomiis sąvaržėlėmis. Ką reiškė tie lapeliai palyginti su jo pergale? Jis siekė jos taip ilgai ir taip sunkiai, ir jis jos nusipelnė. Pats. Tad kodėl gi šita moteris atėjo pas jį? Ko? Tokia iki koktumo bejėgė, silpna, galinti apsipilti ašaromis. Bet ne, net ne apsipilti, o pradėti inkšti kaip primuštas šunytis. Su tokiomis plonomis drebančiomis rankomis ir raukšlėmis palei dideles išsigandusias akis. Nemokanti prisitaikyti prie gyvenimo, visada ir su visais vieniša, senstanti paauglė, silpna ir bevaisė. Jis nebenorėjo jos. Jis laukė kitos, jaunos, gyvybės kupinos, būtent jos reikėjo jam, laimingam ir apsvaigusiam, kad galėtų pakelti ją ant rankų, pagriebęs už minkštų pakinklių, bučiuoti pravertą, kvapą gaudančią burną, blokšti apsirengusią į nesutvarkytą lovą ir ne nuvilkti, o nuplėšti suknelę, kad trūkinėtų sagos ir traškėtų per siūles. Ir suk devynios tą suknelę, jis nupirks jai kitą ir dar krūvą visokiausių skudurų, o šiandien jis gali viską. Ir jis gaus viską. O paskui paliks
ją, nukamuotą ir laimingą, bejėgiškai įsikniaubusią į išmėtytas pagalves, atsidarys šaldytuvą ir įsipils stiklinę skaidraus vyno, išgers, ir jam bus lengva ir smagu.
O vietoj to... Ir jis nebegalėjo sutramdyti susierzinimo, o davęs jam valią, staigiai patikėjo savimi ir tikėjo kiekvienu žodžiu ir jau ne tik nesijautė kaltas ar net nesmagiai, matydamas šią moterį, bet priešingai — stebėjosi jos netaktiškumu. Ko ji atėjo? Negi nesupranta, kad ji čia nebereikalinga, ypač šiandien, ir kaip nemalonūs jam visi tie postringavimai apie jausmus, santykius, apie visa tai, kas praėjo.
— Tu nesi chamas, Antonai. Tu pametei stabdžius. Rytoj tu pasigailėsi savo žodžių.
— Norėčiau žinoti, kodėl?
— Todėl, kad žmonės visada gailisi savo neprotingų ir neteisingų poelgių. Ir todėl, kad tu nesi toks, Antonai.
— Žmonės niekada' nepažįsta vienas kito.
— Čia gal ir tavo tiesa.
— Jie išgalvoja vienas kitą ir baisiai sielojasi, kai pasirodo, jog. išgalvojo visai ne tai.
— Vadinasi, ir aš tave išgalvojau?
— Žinoma! O iš tikrųjų tarp žmonių — siena. Per ją neperšoksi. Kiekvienas — tai ištisas pasaulis. Kurio negali pažinti kitas. Milijardai ląstelių. Galaktikos.
Ji šyptelėjo su kartėliu:
— O gal viskas paprasčiau, Antonai! Gal svarbiau ne milijardai ląstelių, o kilogramai mėsos. Va čia ir šičia.
Ina perbraukė ranka per krūtinę ir šlaunis.
— Ir dar raukšlelės, kurios atsiranda su amžiumi. O visai ne kūno formos.
Antonas piažvelgė į ją ir nutilo. Ne todėl, kad pritarė. Jis prisiminė, kaip jį lytėdavo silpnos jos rankos ir atrodė nuostabiai gražūs ilgi jos pirštai. Bet tai jau praėjo, kaip turbūt praeis ir ši diena, ir pasibjaurėjimą sukels suknelę plėšiančios krūtys, o jis raukydamasis sakys: „Galėtum mažiau iškirpti palaidinukę. Juk tai nelabai gražu“. Ir dairysis į lieknas mergytes.
Ir tegul! Žmogus neturi tolydžio aitrinti savęs idiotiškomis mintimis apie tai, kas bus. Jis turi gyventi šia diena ir džiaugtis tuo, kas jį traukia šiandien. Šiandien jis laukė Svetlanos, o ne šios, jau nutolusios moters. Teisybė, su ja nutolo ir jo gyvenimo dalis... Jis staiga nutilo.
— Mes mažai žinome apie viską. Mes niejjo nežinome. Ką tu -nori man pasakyti?