Выбрать главу

Tichomirovas žvilgtelėjo į laikrodį, stovintį ant knygų spintos:

„Gal ir gerai, kad Svetlana neatėjo**.

— Mes nieko nežinome,— pakartojo jis, iš tiesų nežinodamas, kad jarn beliko gyventi mažiau nei valandą.

Ina:

— Jis vėl paklausė, ko aš atėjau. Ir man reikėjo pagaliau pasakyti teisybę, papasakoti apie Igorį. Bet įpūsų pokalbis, nervingas, negeras, visai sugadino man nuotaiką^ Antonas buvo toks nepanašus į save. Tačiau jo žodžiai nežeidė manęs. Juk aš žinojau, kad jis nėra toks, koks norėjo atrodyti.

Man rodos, jį graužė sąžinė, kamavo baimė ir kaltės jausmas, visa tai kėlė Antonui įniršį, gniaužė jo savimeilę, darė jį žiaurų ir piktą. Aš stengiausi susivaldyti, apie viską papasakoti švelniai...

— Antonai, mūsų santykiai, artimi santykiai, tai, kės buvo mums brangu, matau, kad jie nutrūko. Nereikia priekaištauti vienas ikitam, pykčiu kartinti praeitį. Aš atėjau ne santykių aiškintis. Turiu galvoje visai ką kita... Man reikia pasakyti tau, pakalbėti... apie tėčio užrašus.

— Štai kasi

— Taip, tai labai nemalonu.

— Keblus klausimas?

Jis pasakė tai ironiškai.

— Antonai! Nepyk ant manęs.

— Klok, Ina, tięsiai.

— Tiktai taip, Antonai. Sakyk, ar tu tikrai viską pats padarei?

— Nesuprantu.

— Antonai, tai nepaprastai svarbu. Man. Aš buvau tikra, kad įvyko tragiškas sutapimas. Tu viską pats padarei, o paskui pasirodė, kad tėvas buvo padaręs tai anksčiau. Taip?

— Taip. Bet tu sakai, buvau tikra. Argi dabar nesi tikra?

— Ne, aš tikiu tavimi.

— Neabejoji?

— Jei pasakysi — taip, neabejosiu.

— Aš tai ne sykį sakiau, bet tu abejoji.

Jo įkarštis praėjo. Jis net užsisegė apykaklę.

— Ina, aš tave labai gerai pažįstu. Tu ne iš tų, kurie spendžia žmonėms spąstus. Kam tu vėl keli šį klausimą?

Ina:

— Aš negalėjau pasakyti apie Igorj. Man norėjosi tik viena, kad jis įtikintų mane savo dorumu, patvirtintų tai, kuo aš.iki šiol neabejojau. Ir tada, tikėjau, man pavyks sugriauti Igorio argumentus, apginti nuo jo Antoną. Jei jis būtų man tai įrodęs, būčiau galėjusi ryžtis viskam, net apgauti, pasakyti, kad apskritai jokio sąsiuvinio nebuvo.

— T-a-ip,— ištafrė jiš, tęsdamas šį trumpą žodį.— Taip baigiasi meilė. Tu gailiesi to, ką padarei?

— Ne, Antonai, ne.

— Tai kam gi šitas pokalbis? Kas čia — šantažas ar tiesiog naivus moters sadizmas, noras pasiknaisioti po mano žaizdas?

— Ne, Antonai. Tu nesupranti. Aš noriu...

— Ko tu nori? Ko? Visą valandą stengiuosi sužinoti — ko tu nori?

— Aš noriu, kad tau nebūtų nemalonumų.

— Kokių? Dėl ko?

— Sąsiuvinį gali kas pamatyti.

— O įkas iš to?

— Jį gali palyginti su tavo autoreferatu.

— Vis dėlto netiki! Na ką gi... Norėčiau žinoti tik viena: apsiribosi tuo ar veiksi toliau?

— Prašau tave, nereikia užgauliojimų.

— Nereikia užgauliojimų? O mane tu gali užgaulioti savo spėlionėmis!

— Antonai, aš kalbu labai rimtai. Sitai tau net svarbiau nei mian.

— O aš nenoriu viso šito svarstyti.

— Bet aš priversta, Antonai.

— Vadinasi, šantažas?

— Kaip tu šiandien su manim kalbi! Tai baisui

— Visa tai, ką tu darai,— niekšybė!

— Ką aš padariau?

— Nežinai? Gerai, paaiškinsiu. Tu atėjai pas mane gražiausią mano gyvenimo dieną, apie kurią tiek svajojau...

— Kadaise mudu svajojome apie ją drauge.

— Kadaise! Kai buvau nepriklausomas nuo tavęs, o tik timpčiojamas už virvutės kaip pajacas.

— Nereikia.

— Ne, reikia! Tu atėjai tokią dieną pademonstruoti mano men-

kystės ir mano priklausomumo. Bet tau neišdegs. Aš nebijau grasinimų. Aišku?

— Aš juk negrasinu, Antonail

-- Nusprendei pasityčioti? Patampyti už raištelio, pririšto prie nervų? Neišdegs. Aš spjaunu j visus grasinimus. Gali sakyti apie tą sąsiuvinį kam nori. Tavimi vis tiek niekas nepatikės. Dabar iaš teisus, o ne tu. Anksčiau būtų nepatikėję manimi, o dabar nepatikės tavimi. Tu tik pažeminsi save, nes žmonės pamanys, kad keršiji. Juk neturi jokių įrodymui O žodžiai hieko nereiškia. Ne tokie žodžiai pasirodė esą melas. Paprasti tauškalai! Ir žmonės liovėsi kreipę dėmesį į žodžius. Apkalbos man negali pakenkti, ir tu privalai tai suprasti. Tiktai pati susitepsi! Štai ir viskas.

— Bet sąsiuvinis yra, guli tavo stalčiuje.

Tichomirovas priėjo prie krėslo. Atsisėdo Ir Ištiesė kojas kaip žmogus, nusprendęs padaryti mažytę pertrauką nusibodusiame darbe. Atsisėdo ir ištarė negarsiai ir ramiai:

— Nieko aš neturiu.

-- Kaip — neturi?

— Labai paprastai.

— O tėvo* sąsiuvinį?

— Regis, tu man Jį padovanojai?

Ji nesusivokė, ką atsakyti.

— Padovanojai?

— Taip.

— Vadinasi, sąsiuvinis dabaf mano?

— Taip!

— Ir aš galėjau daryti su juo ką-.panorėjęs? ,

— Taip.

— Taip aš ir padariau.

— Ką tu padarei? ■ -

— Aš jį sudeginau.

— Sudeginai?

— Supleškinau. Dūmais paleidau.

— Kada?

— Neprisimenu. Prieš kokį mėnesį.

— Tai netiesa!

Ina:

— Jis pasakė, kad sąsiuvinio nebėra, kad jis jį sudegino. Pirmąkart man melavo. Pirmąkart aš tikrai žinojau, kad jis meluoja. Aš galėjau atleisti bet kokį pasikarščiavimą, šiurkštumą, paaiškinti, suprasti visus jo poelgius. Net šūkavimus ir užgaulioji-

mus, baisius, netikėtus ir nepelnytus, bet ne šitą melą, ištartą taip ciniškai. Aš buvau palaužta. Net paneigti jj, demaskuoti buvo beprasmiška. Juk atsitiko baisesnis dalykas.

— Tai netiesa. Sąsiuvinis išlikęs.

Jis atsiduso:

— Tu kaip vaikas, Ina. Nejaugi manai, kad žodžiai „tiesa" ir „melas" turi kokią nors objektyvią reikšmę? Viskas priklauso nuo to, kas sako ir kada sako. Dabar aš sakau tiesą jau vien todėl, kad sąsiuvinis mano rankose ir aš galėjau jj sudeginti prieš mėnesj, vakar ar net dabar, tavo akyse. Faktiškai Jo nebėra, jis neegzistuoja.

— Vadinasi, tu galėjai sumeluoti ir dėl svarbiausio dalyko,— tarė ji, bet ne jam, o sau.

— Ką tu vadini svarbiausiu dalyku?

— Tu galėjai pavogti tėvo darbą.

— To jau niekas niekada nesužinos.

— Tą žinai tu, Ir šito pakanka.

— Manai?

— Man tiesiog baisu.

Jis pašoko ir vėl pradėjo jaudintis:

— Ina,1<odėl tu tokia? Kodėl tu gyveni kažkokiame iliuziniame stikliniame pasaulyje, kur viskas taip švaru Ir taip lengvai dūžta?

— Tu žavėjaisi mano pasauliu.

— Bet Jame negalima gyvehti! Supraski

— Kiekvienas gyvena toje aplinkoje, prie kurios prisitaikęs.

— Nei Aplinka vienoda visiems. Bet žmogus arba prisitaiko prie jos, arba ne. Arba supranta, arba nei Arba mokosi, arba stovi vietoje.

— Tu mokaisi?

— Taip. Nors tatai nelengva.

— Bus dar sunkiau, Antonai. Tas tavo pasaulis nerealus. Jis panašus j košmarišką sapną.

— Nereikia manęs žadinti.

— Aš ir negaliu to padaryti. Esu pernelyg silpna. Pasilik ten, kur esi. Daugiau nebetrukdysiu tavęs. Ir jei dar nesudeginai sąsiuvinio — sudegink jį tučtuojau. Tai būtina. Nubausta turiu būti aš viena. Aš nusikaltusi tėvui ir turiu būti nubausta. Tegul taip ir bus.

Ina:

— Aš išėjau. Jis nelydėjo manęs. Liko kambaryje. Išėjau, norėdama,,įtikinti. I gorį nesiimti žygių, nes dėl vieno dalyko Anto-nas buvo teisus: skaudžiausia būtų buvę man. O man ir taip buvo skaudu... Leiskite užsirūkyti.

Ji išsiėmė iš rankinuko cigaretę, norėjo pamaigyti ją, bet sulaužė. Igoris padavė jai kitą ir uždegė degtuką.

— Ir daugiau jūs nematėte Tichomirovo? — paklausė Mazinas.