— Ne. • "..
• < P 1' ( ; ч r'
— Kodėl kaltinate save dėl jo mirties?
— Gal apsieisime be šito?-’- pertraukė Roždestvenskis.— Jeigu jau nusprendėme domėtis vien faktais.
— Palauk, Igori,— sustabdė Ina.— Antono mirtis irgi faktas. Kai aš išėjau iš jo kambario, jis buvo miręs tik man. Man daugiau jo nebebuvo. Bet aš nemaniau, kad jis galėtų būti miręs visiems, kad numirs iš tikrųjų. Žinia apie jo mirtį pritrenkė mane. Aš vėl pažvelgiau į visa, kas įvyko, be pykčio ir susierzinimo. Juk pažinojau jį daugelį metų. Ir jis buvo visai kitoks. Juk Antonas negalėjo būti .netikras visada, o tikras tiktai tas akimirkas — siaubingas, bjaurus. Jį sukrėtė sėkmė, tos, sėkmės kaina ir, žinoma, painiava, į kurią pakliuvo, be to, jis buvo neblaivus. Galėjo nesusivaldyti ir kalbėti tai, kas šovė į galvą, bet ne tai, kuo gyveno. Tačiau jis galėjo ir prablaivėti, ir jam galėjo pasidaryti baisu, ir galėjo kilti pasibjaurėjimas savimi, ir noras nutraukti šį nesuprantamą, jį kankinantį gyvenimą.
— Jūs privedėte jį prie šito!—r staiga šūktelėjo Svetlana.— Privedėte, privedėte!
Ina neatsakė. Ji tęsė savo mintį:
— Po manęs jo niekas nematė. Ir niekas negalėjo nužudyti. O jis pats niekada nebūtų/lipęs ant palangės. Jis bijojo aukštumos, jis negalėjo žūti atsitiktinai.
— JQs pražudėte jį. Iš piktumo, iš pavydo. Jūs įbauginote jį. Jįs buvo doras ir talentingas. Jis nieko nevogė. O jūs šantažavote jį, norėdama susigrąžinti, ir privedėte prie mirties. Jūs nenorėjote apie tai kalbėti. Bet jus demaskavo Igoris Nikolajevi-čius. Jus reikia teisti. Pagal įstatymą tai veltui nepraeina. Yrą toks straipsnis. Už privedimą prie nusižudymo!
Mazinas nemėgo valingo tono. Bet kai jis kalbėdavo kategoriškai, jo visi klausydavo.
— Liaukitės, Svetlana!
— Argi aš ne tiesą sakau?
— Ne.
— Na, tada tiesiog nebežinau...
— Tuoj išsiaiškinsim, ką jūs žinote, o ko ne. Beje, pasirodys, kad žinote daug ką. Pavyzdžiui, žinojote, kad Ina Konstantinovna buvo čia.
— Iš kur?..
Mazinas pertraukė ją mostu:
— Kitaip nebūtumėte siuntusi man šito laiško.
Jis metė ant stalo raštelį žydrame voke:
— Jūs tik nežinojote, kad jį parašė ne Ina. Raštelį parašė Irina Tichomirova. Bet ne rugpjūčio dvidešimt trečiąją, o antrą dieną. Trejetą jūs pridėjote, Svetlana!
— Aš... Aš... Ne...
— Juitib šis naivus triukas pasirodė esąs labai gudrus, o iš tikrųjų tai menkniekis, primityvas. Bet pagiežingas, bjaurus menkniekis. Beje, Antonas taip ir nematė šito raštelio?'Jūs paėmėte jį iš dėžutės ar bute?
— Taip.
Tiesą sakant, jis neturėjo įrodymų-. Tiktai buvo įsitikinęs. įsitikinęs, kad suras ir pirštų atspaudus, ir iš šių spausdintas imituojančių raidžių ant voko atpažins jos rašyseną.
— Ką reiškia „taip“?
— Aš radau jį kambaryje.
Greičiausiai tai buvo melas. Turbūt Antonas paprašė ją išimti iš dėžutės laikraščius arba ji pati apsiėmė nueiti jų ir surado raštelį, kurį įsikišo j rankinuką. Bet tai jau buvo nesvarbu. Svarbu, kad ji prisipažino. Kol kas iš dalies, bet dabar jau pasakys viską, nors ir ne iš karto, ir išsisukinės.
Tačiau reikėjo šį tą paaiškinti.
— Štai Irinos Tichomirovos parodymai.— Jis padėjo ant stalo popieriaus lapą.— Ji neturėjo nieko bendra su vyro mirtimi. Buvo mieste mėnesio pradžioje. Sirgo jos vaikas, jis gulėjo ligoninėje. Gydytojas laukė krizės. Irina nusprendė susiieškoti Antoną. Paliko raštelį pašto dėžutėje. Manau, kad jis nepateko pagal adresą. O jūs,— jis pasisuko į Svetlaną,— nusprendėte, kad jį parašė Ina Krotovą.
Svetlanos akys pasidarė skaidrios. Buvo net įdomu žiūrėti, kaip tvinksta ašaromis tos nemirksinčios., plačiai atmerktos akys. Paskui pritvinko, ir ašaros ėmė greitai kapsėti vienas lašas po kito, tarsi pro kiaurą stogą.
' — Tai tiesa,— pra"bilo ji visai neverksmingu balsu, ko būgštavo Mazinas.— Bet jūs ir mane turėtumėte suprasti. Aš jį mylėjau, mylėjau... Ir bijojau, kad jis nesugrįžtų... pas ją... Nepamestų manęs. Bijojau, nes jis visada prisimindavo ją, kalbėdavo apie ją. Nors ir nenorėdavo, bet jam prasiverždavo. Kartais net vadindavo mane Ina...
Ina atsistojo ir nuėjo prie lango. Atidarė langelį. Iš ten pūstelėjo vėjas ir išsklaidė cigaretės dūmus.
— Raštelis buvo neužklijuotame voke. Aš perskaičiau ir visai
išsigandau.
— Kas gi jus išgąsdino? им
— Ten parašyta: „Kalba čia ne,.apie manė“. Ir aš pamaniau...
pamaniau, kad ji turės kūdikį.
Ina .trūktelėjo pečiais. Igoris priėjo prie jos. Mazinas liko už stalo su Svetlana. Dabar ji nematė nieko, tik jį, ir tai ją padrąsino, ašaros riedėjo jau rečiau.
— įsivaizduokite, kaip aš kankinausi. Nemiegojau. Ir nieko negalėjau pasakyti jam.
— To betrūko! Jums būtų tekę papasakoti apie laišką. -
— Ne, ne todėl. Aš būčiau pasakiusi apie laišką!
Dvi ar trys ašarėlės nukrito nuo smakro ant krūtinės, ant palaidinukės atsirado tamsi dėmelė. „Įdomu, peršlaps kiaurai ar ne“,— pagalvojo Mazinas visai netinkamu momentu.
— Aš būčiau pasakiusi, bet nepasakiau visai dėl kitko. Aš bijojau kištis. Antonas niekada nebūtų leidęs, nes ji visada jam buvo daugiau nei aš. Jis nebemylėjo jos, bet, žinote, kaip į *ją žiūrėjo... Tarytum ji būtų buvusi kažkuo geresnė už jį. O ji privedė jį prie mirties, prie nusižudymo.
— Palaukit apie mirtį. Kalbėkite apie save!
— O ką kalbėti? Aš visai nusikamavau. Norėjau net nueiti pas ją ir pasikalbėti. Ir buvau nuėjusi. į tą muziejų.
Ina susidomėjusi atsigręžė.
— Bet nekalbėjau. Bijojau Antono.-Nesiryžau.
Dar viena ašarėlė nuriedėjo nuo smakro ir vėl pataikė ten pat, į tamsią dėmelę. Ji kiek padidėjo.
„Peršlaps!"
Ina vėl nusigręžė.
— Jūs tik įsivaizduokite, ką aš išgyvenau!
Bet Mazinas nejautė užuojautos. Kartais jį apimdavo žiaurumas, koktus abejingumas žmonėms, kuriuos jis niekindavo.
— Aš negalėjau suprasti, žino jis ar ne. Čia man atrodydavo, kad nežino nieko, čia vėl, kad apgaudinėja mane, nesako. O apie Iriną Antonas irgi nieko nebuvo užsiminęs.
— Jis nieko nežinojo apie sūnaus ligą, nes jūs pavogėte raštelį. O Irina tą vakarą negalėjo ateiti, buvo ligoninėje. Paskui sūnui pasidarė lengviau, ir ji išvažiavo.
— Aš juk nenorėjau...
Permatoma palaidinukė pagaliau prilipo prie kūno.
— Svetlana, aš tikiu, kad jūs jaudinotės. Bet tai nepateisina jūsų poelgio ir net nepaaiškina jo. Sakykim, jūs iš tikrųjų nusprendėte, kad raštelyje kalbama apie vaiką. Turbūt taip galėtų pamanyti, ypač moteris, atsidūrusi jūsų padėtyje. Bet kokiu tiksiu jūs išsiuntėte raštelį man po dviejų mėnesių, kai Tichomirovo jau nebebuvo gyvo? Keršyti moteriai, laukiančiai kūdikio ir nekaltai niekuo, išskyrus tai, kad ji gali tapti motina,— juk tai bjauru. Manau, kad jūs ne tokia jau pikta ir beširdė.
Šie žodžiai jai pasirodė kaip parama.
— Aš jau žinojau, kad apsirikau dėl vaiko.
— Ir ką gi?
— Bet aš žinojau, kad ji kalta dėl Antono mirties.
— Žinojote ar spėliojote?
— Žinojau! Zirtojau.
— Iš kur?
— Pasakysiu. Aš nenoriu, kad mane laikytumėte niekšinga ir Antoną niekšu. Jis nebuvo niekšas. Jis buvo geras, geresnis už visus. Jis pats viską atrado, o jinai jį baugino, priekaištavo. Jam nereikėjo bijoti. Jeigu jis būtų su manim pasitaręs, aš jam tiesiai būčiau pasakiusi: išklok viską — ir tave supras. O jis jos bijojo, nes ji visada turėjo jam įtakos ir tik žalą darė. Ir pražudė jį.