— Palaukite, Svetlana. Iš pradžių faktai, o paskui jausmai.
— Taip, faktai, tik juos per vėlai sužinojau.
— Papasakokite, kaip ir ką sužinojote, iš ko?
— Iš jos! Iš jos pačios!
Ina staigiai pasisuko, tarsi ją būtų kas stumtelėjęs. Igoris taip pat. Jie žiūrėjo į Svetlaną nustebę.
— Aš viską papasakosiu. Kadangi girdėjau visą jų pokalbį. Aš buvau čia, bute, aname kambaryje.
— Dieve mano!—tarė Jna ir užsidengė delnais veidą.
— Vadinasi, aš neapsirikau manydamas, kad jūs vis dėlto atvažiavote pas Tichomirovą? — ramiai paklausė Mazinas.
— Jūs teisingai manėte. Bet jūs irgi ne viską žinote.
— Galimas daiktas,— pritarė jis.
— O aš viską girdėjau.
— Ir šitaip elgėsi Antonas! — sušnibždėjo Ina. Atrodo, kad ir ji ėmė nebesitvardyti.
337
22. N. Oganesovas
— Nesijaudinkite! Antonas nežinojo, kad esu čia.
— Papasakokit smulkiau,— pasiūlė Mazinas.
— Ką čia pasakoti! Po skambučio aš nebežinojau, ką daryti. Maniau, kad jis mane apgaudinėja, slepia, jog turi vaiką, ir įsižeidžiau, 'kad nepakvietė manęs į gynimą ir j restoraną. Maniau, kad ten gali būti jinai. Kai Antonas paskambino, šiek tiek nusiraminau, bet iškart negalėjau nuspręsti, ką daryti, ir atsisakiau. O paskui man pasidarė nesmagu prieš jį. Juk jam tokia diena, o aš ožiuojuosi...
Šitas „ožiuojuosi“ beveik pralinksmino Mažiną. Kai Svetlana jaudindavosi, jį darydavosi paprastesnė, natūralesnė ir naivesnė. Naivi dėl savo įsitikinimo, kad galima daryti taip, kaip ji darė, o išsisukinėti tenka todėl, kad žmonės, kurių ji visai nesuprato, atrodė jai gudresni, ir tiek.
— Aš ir nusprendžiau nuvažiuoti. Greit susiruošiau ir nuvažiavau.
„Nemanė turinti teisę ožiuotis tokią dieną! Tai paveldėta iš ten, iš kaimo, iš amžių glūdumos — saugoti savo garbę, bet nesi-ožiuoti, kai negalima. Amžina kova su šeimininku — vyru. Su šeimininku, kurį galima apgaudinėti, net maištauti, bet dėl to jis nesiliauja buvęs šeimininkas ir turi savo teises. Ir dar amžinas, bobiškas, j gailestį panašus jausmas: kai jau vyras užsigeidžia — net gaila darosi. Nors visa tai glūdi kažkur giliai, pasąmonėje, o paviršiuje, aišku, baimė —kad tik neapsigavus, nenuvažiuosiu aš — nuvažiuos kita arba jis pas ją. O jei atvažiuosiu netikėtai — apsidžiaugs, juos, vyrus, šitai, veikia. Gal susigraudins — tiesą pasakys. Turbūt ji šitaip mąstė, o gal dr ne visai šitaip, nes mes ne viską apsvarstome kaip reikiant ir iki galo, o tiesiog darome, ir viskas, ypač moterys1*.
— Jūs buvote įsitikinusi, kad Tichomirovas šičia?
— Juk kvietė mane čionai.
— Bet jis galėjo ir pavėluoti, ne tuoj pat parvažiuoti, jeigu pasakėte, kad neatvažiuosite.
— Taip ir atsitiko.
— Atvažiavote anksčiau už jį?
— Anksčiau. Bet aš turėjau raktą.
— Jūs nebe pirmąkart čia buvote?
Mazinas nežiūrėjo į Imą.
— Nebe pirmą.
— Gerai. Pasakokite toliau.
— Na, atvažiavau, o ja nėra. Užėjau į aną kambarį, atsisėdau, nutariau palaukti. Apie trisdešimt minučių sėdėjau. Jo nėra. Mane į miegą pradėjo lenkti. Juk buvo jau vėlu. Priguliau ant sofos, užsnūdau galų gale. O jis iškart užėjo į šitą kambarį, o ne ten. Ir nepamatė manęs.
„Galbūt. Ji sveika. Ir gali mtegoti visur ir kada panori. Jai tikriausiai nereikia migdomųjų. Prigulė ir užsnūdo. O gal ne? Pernelyg jau ramiai! Veikiausiai nemiegojo, o atvirkščiai, sėdėjo, laukė, nervinosi, kada pareis, kur jis dabar, su kuo? O jei pareis ne vienas? Taip, tai labiau panašu j teisybę. Bet ji sako, kad miegojo, ir dabar jau jos nepatikrinsi. Tegul taip ir lieka“.
— Kas jus pažadino?
— Skambutis.
— Tichomirovas-jau buvo namie?
— Tai^, jis nuėjo atidaryti, o aš išsigandau, niekaip pesume-čiau, ką daryti.
„Per dažnai ji skundžiasi nežinojusi, ką daryti!“
— Girdžiu, jiedu kalbasi prieškambaryje. Antonas ir ji. Aš visai pasimečiau.
„Vis dėlto tai iš tiesų nemaloni situacija. Pasislėpti rizikuojant būti aptiktai? Arba įeiti ir sukelti skandalą? Įdomu, kodėl ji nusprendė pasilikti? Pabūgo ar griebėsi gudrybės, panoro pasiklausyti?4*
— Ir ką gi jūs nusprendėte?
— Aš nieko nenusprendžiau. Iš pradžių maniau, kad ji greit išeis, o paskui jau nebegalima buvo pasirodyti. Buvo baisiai nemalonu. Aš nenorėjau...
„Galimas daiktas, o gal ir.klausėsi, užgniaužusi kvapą, ir nieko nebijojo, pasiryžusi smarkiai, žūtbūtinai susiremti su varžove. Šito irgi neįmanoma sužinoti44.
— Jūs girdėjote visą pokalbį?
— Taip, jie garsiai kalbėjo.
— Apie ką?
Ne, jis neabejojo, kad Ina pasakė teisybę, jam tik norėjosi sužinoti, ką pasakys Svetlana.
— Jinai žemino jį.
i,Nejaugi bus kita versija?44
— Ji čia sakė, bet buvo ne taip. Ir taip, ir ne taip. Jinai, jį žemino, davė jam suprasti, kad jis vagis ir kad dabar niekada negyvens ramiai. Iš pradžių aš nesupratau, apie ką jie kalba, o paskui ėmiau suprasti, bet netikėjau, kad Antonas būtų galėjęs svetimą darbą pasisavinti. Norėjau įeiti, ir tiesiai pasakyti: „Negalėjo jis to padaryti ir nedarė, o jeigu jį mylite, tai kaipgi galite laikyti jį vagimi?44
Svetlana pasisuko į Iną, ir Mazinas pastebėjo, kad ašarų ant jos skruostų jau nebėra.
Ina tylėjo.
„ĮdOmU; kokios ji nuomonės apie ją. Turbūt apskritai laiko riboto proto naivuole su gera figūra".
— Bet jūs neįėjote?
— Ne. Kaip aš galėjau jeiti? Ji būtų pamaniusi, kad Antonas mane slepia. O jis taip niekada nebūtų daręs. Jei būtų žinojęs, kur esu, būtų tiesiai pasakęs, kad aš čia^ nes jis buvo tiesus ir principingas.
Mažinąs atkreipė dėmesį—„principingas". Per visą vakarą tai buvo pirmas tarptautinis žodis. Taip, kai ji jaudinasi, jai ne galvoj skambūs „hobiai".
— Jis pasakė, kad yra nekaltas, ir aš Juo tikiu, tikiu) O ji grasino jam.
Mazinas klausiamai žvilgtelėjo į Iną.
Ta nieko nepaneigė, tiktai gūžtelėjo pečiais Ir pasakė:
— Ši mergina, žinoma, perdeda, bet ją galime suprasti.
— Sakykime,— sutiko Mazinas.— O kas jvyko po to, kai išėjo Ina Konstantinovna?
— Aš įėjau.
— Tichomirovas nustebo?
— Žinomai O gal ne... užsidengė rankomis veidą.
— Tu viską girdėjai? — paklausė.
— Taip.
— Ir ką supratai? !'1 1:
— Tave nori apšmeižtil 1
— Aš to nusipelniau.
— Bet tu negalėjai «nieko pavogti! Aš juk žinau!
— Taip, aš nesu vagis! Tu tiki manimi?
— Kaipgi aš galėčiau netikėti tavimi?
— Dėkui!
Jis pabučiavo man ranką.
— O dabar išeik!
— Aš negaliu dabar palikti tavęs.
— Ne, išeik. Aš turiu apgalvoti katastrofišką savo padėtį. Manęs laukia gėda ir pražūtis.
— Ji nepasakys!
— Ne, ji pasakys, ji man keršys. Aš neturtu išeities.
— Ką tu sumanei?
— Nieko.
— Ką tu sumanei?
— Kol kas nieko. Man reikia nuspręsti. Būk maloniu išeik.
— Aš negaliu palikti tavęs vieno. l;: ;
— Vienam man bus geriau. Aš nebenoriu nieko matyti! :
— Net manęs?
— Man gėda prieš tave.
— Gerai, aš išeisiu, kad tu nusiramintum, bet žinok ir atmink, kad ir kas atsitiktų, aš visada su tavim.
— Dėkui, SvetlanaL ,
— Pažadėk man, kad nepridarysi jokių kvailysčių.
-r- Ką tul Aš tik turiu pailsėti, o rytoj viską apsvarstysim kartu.
— Pažadėk mani Juk tu tikras mokslininkas. Turi saugoti save. Pažadi?