— Pažadu...
, f ■ :
• ■ • t 1 i 1'1 j.
Aš patikėjau juo, bet Jis netesėjo žodžio.
— Jūs Išėjote? — Mazinas grjio prie faktų.
— Jis to primygtinai reikalavo! Aš norėjau likti su Jio, bet
žinojau, kad jis nemėgo krauti kitiems savo bėdų. Jis nugalėdavo jas pats. Visada. O šj sykj...
„Tuoj pravirks,— nusprendė Mazinas, ir tikrai Svetlanos akys vėl pradėjo tvinkt! ašaromis.—Kaip tie jogai: valdo orgmlzmo funkcijas!1'
Šiomis skaidriomis akimis Svetlana žiūrėjo j Iną.
— Todėl ir pasiunčiau raštelj. Žinoma, aš neteisingai pasielgiau. Pati turėjau papasakoti, bet nežinojau, kaip jūs pažiūrėsite, o jūs turėjote sužinoti visa, turėjote, kad nubaustumėte Ją, nes
ji pražudė žmogų! Aš įmaniau, kad tai jos raštelis, nes ji visą
laiką kankino Antoną. Nors aš neteisingai pasielgiau, bet jūs turite ją nubausti, turttel ; > >r
— Už ką?
— Kaip „už ką“?
— Norint nubausti Iną Krotovą, būtina, visų pirma, įrodyti, kad Antonas Tichomirovas nusižudė, o antra vertus, ir tai gana svarbu, kad Krotovos priekaištai buvo nepamatuoti, o Tichomirovo darbas buvo visiškai originalaus pobūdžio. Visa tai reikia įrodyti. Va jeigu mes turėtume sąsiuvinį ir galėtume palyginti jį su disertacijos tekstu... Bet juk sąsiuvinio nėra.— Mazinas pasižiūrėjo į Svetlaną. Ta laikė suspaudusi rankinuko užraktą.
— Matyt, jį sudegino Tichomirovas. Jūs matėte jį paskutinė, Svetlana. Ar nepaaiškinsite dar šito klausimo?
Atsakyti ji nebespėjo.
— jNJegi jūs rimtai manote, kad Iną galima teisti? — pertraukė Roždęstyenskis.
Mazinųi pasidarė sunku.
— Jei Svetlana bus liudytoja. Jinai, kartoju, matė Tichomirovą paskutinė.
— Netiesa. Paskutinis jį mačiau aš.
Tai buvo staigmena. Pabar jau Roždestvenskis, o ne Svetlana atsidūrė dėmesio centre.
— Jūs ėjote neteisingu keliu, kai savo išvadose susiėjote mane su mano automobiliu. Aš buvau atvažiavęs su taksi,— tarė jis Mazinui su nervingu ryžtingumu.
Tasai linktelėjo kaip galima mandagiau.
— Automobiliu nuvažiavo Ina. Aš likau jos laukti. Nervinausi, net gailėjausi papasakojęs jai visiką. Nuėjau j restoraną, nusipirkau butelį konjako ir, suprantama, grįžau ne į vilą, o į Inos butą. Jos dar nebuvo, o laiko praėjo daug. Kas beliko daryti? Aš bet ką galėjau pamanyti. Ir neištvėriau, atvažiavau čionai pats. Aš nenorėjau to sakyti ir dabar būčiau galėjęs nutylėti, bet nesitikėjau, kad mūsų pokalbis taip pakryps. Savaime suprantama, kad Ina absoliučiai niekuo nekalta. Kaltas tasai niekšas. Ir jeigu jai gresia teismas, aš turiu pasakyti teisybę. Aš mačiau tą atmatą paskutinis, ir jis negalvojo apie nusižudymą. Jei nebūtų įsikišęs likim'as, jis būtų pergyvenęs mus visus. Aš pasiryžęs tai patvirtinti bet kokiame teisme. Ir įrodyti, kad jis pavogė profesoriaus Krotovo darbą, nes mačiau ir sąsiuvinį, ir autoreferatą.
Mazinas laukė Svetlanos protesto, bet1 ta sėdėjo tartum žado netekusi. „Kuo gi jis taip nustebino ją?“
— Gal jūs ir matėte sąsiuvinį, bet kur jis dėjosi?
— Jis sunaikįno jį..
— Tichomirovas?
— Taip.
— Jūs esate tikras?
— Absoliučiai. Jis sudegino jį prieš man ateinant. Štai kodėl jam prireikė likti vienam, ir štai ką jis rengėsi apgalvoti!
— Papasakokite smulkiau,— pakartojo Mazinas žodžius, kuriuos sakė nebe pirmą kartą. Teisybė, šį sykį neprimygtinai.
— Aš, kaip suprantate, irgi turėjau buto raktą. Beje, juk čia mano butas, ir aš niekada nedovanosiu sau, kad įsileidau į jį tą aferistą...
— Nereikia duoti valios emocijoms. Juk susitarėme.
— Visiškai teisingai. Bet aš neatsirakinau durų raktu. Paskambinau. Maniau, kad čia dar galėjo būti Ina ir nenorėjau įsibrauti neprašytas. Jis atidarė man ne iš karto. Laiptinėje viskas girdėti. Aš girdėjau jo žingsnius virtuvėje, paskui jis atsuko čiaupą ir tik tada priėjo prie durų...
— Kas ten?
— Čia aš.
— Igoris?
— Tu vienas?
— Kaip matai.
Jis tikrai buvo vienas. Aš pavėlavau ir prasilenkiau su Ina. Iš virtuvės sklido popieriaus degėsių kvapas, bet aš ne iš karto atkreipiau j tai dėmesį. Man ne sentimentai buvo galvoje. Aš atėjau kalbėti su juo ir nesirengiau tuščiai leisti laiko. '
— Pas'tave buvo Ina?
Jis norėjo pameluoti, bet iš mano tono suprato, kad neverta to daryti:
— Iš kur žinai?
— Ji nuvažiavo pas tave jau pasikalbėjusi su manim.
Antonas įžūliai paklausė:
— O apie ką judu šnekėjotės, jei ne paslaptis?
— Ji tau pasakė.
— A... vis tos apkalbos?
— Apkalbos? .
— Na žinoma, apkalbos.
— Aš kalbu apie Krotovo užrašus.
— Prasimanymai.
— Kas?
— Nuskriaustos, įžeistos moters prasimanymai.
— Na žinai, aš neįtariau, kad tu toks akiplėša.
— Prašau kalbėti su manim mandagiau.
— Tu vagis’
Mano tono kategoriškumas jį kiek nugąsdino.
— Iš kito aš nepakęsčiau tokių žodžių, bet tu, Igori, pernelyg ilgai buvai mano draugas.
— Tatai pasibaigė.
— Gaila, kad vyrai nutraukia ryšius dėl moters.
— Čia ne moteris svarbu, o tai, ką tu padarei.
— Liaukis! Neverta teikti reikšmės tam, ką Ina tau prikalbėjo įsikarščiavusi.
— Ji man nieko neprikalbėjo. Ne toks žmogus. Aš viską sužinojau pats.
— Rytą ieškojau cigarečių apatiniame stalčiuje ir mačiau, 'kas jame guli.
Man rodos, Antonas suglumo. Jis nutilo, bet įžūlumas paėmė viršų:
— Kas gi ten guli?
— Krotovo sąsiuvinis. . ■ - '
— [domu! Ar tu nesergi haliucinacijomis? .
— Ne!
Aš priėjau prie stalo ir ištraukiau stalčių. Jame nieko nebuvo. Antonas stebėjo mane pagiežingai šypsodamasis.
Jis pamojo man pirštu:
— Nueik j virtuvę.
Aš išlėkiau iš kambario. Kriauklėje buvo įstrigę šlapių pelenų likučių! Sąsiuvinis dar degė, kai aš pasibeldžiaul
— Atpažįsti?
Aš tylėjau.
— Juk tu jį matei. Panašus? _
Jis dar tyčiojosi.
— Aš nebijau jūsų. Niekas jumis nepatikės, nes jūs neturit įrodymų. Ir niekas nepanorės skandalo. Net tavo tėvas bus prieš tave.
Kas man beliko daryti?
— Kad rytoj tavo kojos čia nebūtų. Pasiimk daiktus ir važiuok į bendrabutį. Aš daugiau nebenoriu turėti nieko bendra su tokiu niekšu!
— Tai viskas? — pasidomėjo Mazinas.
— Taip, aš tučtuojau išėjau, bet tvirtai įsitikinęs,, kad Tichomirovas nė negalvojo apie nusižudypią. Juk jis sudegino sąsiuvinį! Ar bereikia geresnio įrodymo? Jis neketino pasiduoti. Buvo ramus. Ir manau, kad buvo teisus. Vargu ar Ina būtų panorėjusi eikvoti nervus tam galvijui demaskuoti.
— Ta-a-ip,— nutęsė Mazinas be entuziazmo.— Visa tai įdomu, nors ir neturi jokio ryšio su byla.
Kaip neturi?
— Labai paprastai. Jums nepavyko paneigti versijos apie savižudybę. Priešingai, jūsų vizitas galėjo pastūmėti Tichomirovą šiam žingsniui. Iki tol jis matė tik vieną pavojingą liudytoją — Iną Konstantinovną, o dabar jūsų buvo du. Tai sukomplikavo jo padėtį. Juk jeigu Tichomirovo mirtis — vis dėlto ne savižudybė, tai kaip ir anksčiau neaišku, kaip jis galėjo žūti. Ko ji$: atsidūrė ant palangės?
— To aš, suprantama, tiksliai nežinau, bet galiu spėlioti.' Ant lango, jei pamenate, kabėjo kiniška bambukinė užuolaida. Tai ne mano užuolaida. Antonas buvo parsinešęs ją iš bendrabučio ir pats prikalė iš lauko pusės. Langas, kaip matote, į vakarus, ir antroje dienos pusėje kambaryje • būna labai karšta. Tai trukdė jam dirbti. Galbūt kai aš pasiūliau Tichomirovui išsinešdinti, jis užlipo ant palangės nusikabinti užuolaidos. Dėl to ir visa kita.