— Galimas daiktas. Bet gali būti ir kitkas.
— Būtent?
— Jūsų pasakojimas sukomplikavo įsivaizduojamą situaciją. Versijų daugėja, ir galėtų būti net tokia: jūsų vizitas buvo ne toks jau taikus, kaip jį nupasakojote. Pasiaiškinimas galėjo baigtis audringai.
— Ką jūs turite galvoje?
— Smurtinę mirtį.
— Ir aš...
— Neįmanoma! — neleido jam užbaigti Ina.
Svetlana prispaudė prie skruostų kumščius.
— Jūs taip manote? — piaklausė Mazinas su ironija.— Aišku, jūs geriau žinote, ką galėtų padaryti Igoris Anatoljevičius. Aš irgi nesu visiškai tikras. Bet kai ką galima patikrinti.
Staiga jis netikėtai pasisuko į Svetlaną ir ištarė žodžius, kurie visus nustebino: 1
— Svetlana, kodėl jūs kaip vdikas gleizojate ašaras pirštais? Argi neturite nosinės?1
Nelaukdamas atsakymo, Mazinas atsistojo ir paėmė nuo Svetlanos kelių rankinuką:
— Turbūt ji čia?
Jis pasilenkė, norėdamas atidaryti rankinuką.
— Nereikia, nereikia, aš pati!
Dabar pašoko Svetlana, pašoko daug greičiau, nei buvo galima tikėtis. Ji sugriebė rankinuką, bet Mazinas neišleido jo iš rankų.
— Kodėl jūs neleidžiate man pasitarnauti?
Jis spragtelėjo užraktą, bet rankinuko neatidarė, vis dar žiūrėdamas į Svetlaną:
— Ar galima man atidaryti jūšų rankinuką?
— Ten nėra... nėra nosinės.
.Igoris ir Ina nieko nesuprato šioje komiškoje, kažkokioje absurdiškoje scenoje.
— O gal yra? Gal tik pamirštote, a? Nagi paieškokim drauge.
Ir jis pradarė rankinuką.
— Jūs neturite teisės! — suriko ji ir trūktelėjo rankinuką j save. Sį kartą Mazinas jo nelaikė. Svetlana susverdėjo ir pargriuvo ant kėdės, paleidusi rankinuką iš rankų. Mazinas pasilenkė ir pakėlė jj.
— Vis dėltr teks pasitarnauti,— tarė jis ;! !štrau«ė iš rankinuko seną sąsiuvinį.
— Štai matote,— kreipėsi jis j Roždestvenskį, nežiūrėdamas į išbalusią Svetlaną,— o jūs sakėt, kad užrašai sudeginti. Juk čia tasai sąsiuvinis?
Ina žiūrėjo j Mažiną kaip j fokusininką, ir jam pasidarė nepatogu.
„Kam aš suvaidinau šj kvailą numerį? Bet antra vertus, kaip buvo galima priversti ją atiduoti sąsiuvinį. Tiek to, seklys turi elgtis efektingai ir paslaptingai*.
— Taigi, Igori Anatoljevičiau, jūsų pasakojimu visiškai pasikliauti netenka. Ir jūsų, deja, taip pat,— atsigręžė jis į Svetlaną.— Jūs, aišku, paėmėt sąsiuvinį, norėdama grąžinti jį Inai Kons-tantinovnai? — paklausė jis pašaipiai.— Kodėl gi taip delsėte? — Ir net buvote linkusi šluostyti ašaras pirštais vietoj nosinės? Kad nereikėtų atidaryti rankinuko? Jis mažas ir sąsiuvinį buvo galima lengvai pastebėti?
Svetlana tylėjo.
— Tik nesugalvokite dar vienos versijos, nes aš pats greit susipainiosiu. Verčiau pasinaudokime technika. Tai bus patikimiau. Žmonėms būdinga viską komplikuoti. Ar jūs turite magnetofoną, Igori Anatoljevičiau?
— Jūs norite įrašyti mūsų parodymus į juostą?
— Ne, priešingai, aš noriu pasiūlyti jums pasiklausyti kai ko.
— Magnetofonas yra. Tuoj sureguliuosiu.
— Malonėkite!
Mazinas išsiėmė iš kišenės nedidelę ritę su juosta.
— Paleiskite štai šitą, jei nesunku.
Roždestvenskis uždėjo juostą.
'— Palaukite,— paprašė Mazinas.— Aš pats įjungsiu. Iš pradžių išgirsite keletą paaiškinamųjų žodžių.
Pasidarė taip tylu, jog buvo girdėti, kaip tiksi laikrodis ant knygų spintos.
Paskui iš magnetofono pasigirdo Mažino balsas:
— Ar jūs galite papasakoti viską, ką žinote?.
— Taip, galiu. -1, ;i
— Prašom pasakyti savo vardą ir pavardę.
— Svetlana, ar jums pažįstamas šis balsas?
— Taip. Tai Olegas.
— Visiškai teisingai.
Jis vėl įjungė magnetofoną.
— Cistiakovas Olegas.
— Kuo verčiatės?"-'
— Tarnauju armijoje.
— Gerai, dabar pasakokite.
— Atleiskite, aš- jaudinuosi. Gal ne viskas sklandžiai išeis. Bet jau kaip nors. Man nepatogu apie tai pasakoti. Suprantate, mudu su Svetlana draugavome daf mokykloje. Ir išvis atrodė, kad visam laikui. Paskui aš įstojau į aviacijos mokyklą, ji atvažiavo čionai, tačiau manėme, kad tai laikinai ir, kai tik bus galima, susirašysime. Mudu susitikinėjome, kai buvo galima. Aš atvažiuodavau, ir ji pas mane. Dažnai laiškus rašėme. Trumpiau tariant, aš neabejojau.
Pernai baigiau mokyklą, gavau paskyrimą. Bet patys suprantate, karinė tarnyba ne visada skaitosi su asmeniniais planais. Pasiuntė ten, kur labiau reikėjo. Ten, aišku, nėra universiteto. O ji mokosi. Nutarėme dar palaukti. Juk negalima buvo atitraukti jos nuo mokslo. Aš, žinoma, tikėjau ja, nes mes daug kartų buvome kalbėję... Teisybė, pastaruoju metu ji rečiau ėmė rašyti. Aš — du laiškus, ji tik vieną. Rašė, kad viskas gerai. Bet aš jaudinausi, nerimavau. O čia man pasitaikė komandiruotė šalimais, ir aš susitariau su vadovybe, kad galėčiau jokiai dienai užvažiuoti.
— Jus įspėjote Svetlaną? :
— Ne, taip jau išėjo...
— Aišku, tęskite.
— Atvykau į miestą vėlai. Vakare. Tiesiai iš stoties nubėgau pas tetą...
Mazinas nesiklausė jo žodžių. Jis matė šiuos žodžius.
— Teta Katia, čia ašį
— Kas tu?
— Olegas. Sveta namie?
Teta atidaro ne tuojau pat, krapštosi už durų, bet pagaliau įsileidžia jį, ir štai jis sėdi jau už stalo, o greta guli jo kepurė su auksine pynele, ir jis klausosi, kaip teta rimtai kalba:
— Tu pas Ją, Olegai, daugiau ncvažinėk. Tai, kas buvo tarp Jūsų, ‘Valkų žaidimas. Pasibaigė ir nebėra. Svetlana dabar tekėti ketina :
Jan perdžiūvo gerklė. Paklausė mikčiodamas:
— O kas Jisai?
— Vyras solidus, mokslo darbuotojas — Tichomirovas. Pasakoju tau viską smulkiai, kad be reikalo galvos nekvariintum. Pats suprask, Jėlgu mylėjai, tai netrukdyk Jos laimei. Koks su tavim Jai bū:ų gyvenimas? Šiandien čia, rytoj perkėlė. Kam Ir mokytis relkėjc? Jei tu toks nutrūktgalvis, kad žemėje tau vietos maža Ir reaktyviniais aeroplanais skraidai, tai, žinoma, tavo reikalas. O kai užslmušl? Kas Jai beliks? Tavo pensija? Al tiesiai sakau, nes esu žmogus tiesus...
Olegas pasiima kepurę, užsideda, bet Jau nebe šauniai, klek ant Salles, o tiesiai, užsmaukęs ant kaktos, Ir Išeina. Ne, Jis eina ne J etotj, o J bendrabutj. Ne todėl, kad nebūtų patikėjęs teta, o todėl, kad Iškart negalima tuo patikėti. Ir Jis turi Ją pamatyti, išgirsti Iš Jos pačios Ir tada galbūt Jvyks stebuklas... Kaipgi be stebuklo, Jeigu taip darosi...
Bendrabutis... „Ko Jums, draugas vade? Svetlanos? Tuoj paklausim. Ne, Jos nėra. Jai čia skambino neseniai. Vienas aspirantas. Tichomirovas. Šiandien jis disertaciją apgynė. Turbūt į restoraną kvietė. Jie taip įpratę. Po gynimo būtinai banketas...“
Atiodė, ikad daugiau eiti nebėra kur, pagaliau ir nebėra ko. Bet jis eina priešingai sveikam protui. Eina į aspirantų korpusą ir ten sužino, kad TichomirovėS gyvena "Roždestvenskio bute.
Mazinas girdi žodžius:
— Žinoma, aš pats' nežinojau, ko važiuoju. Ne grumtis, šiaip ar taip. Bet reikėjo pamatyti Svetlaną ir baigti su tuo galutinai. Kad daugiau nebereikėtų rašinėti laiškų ir apgaudinėti.
Nuvažiavau į prospektą ir susiradau namą. Įeinu į laiptinę ir staiga suprantu, kad elgiuosi kaip paskutinis idiotas; Ko aš lipsiu, ką pasakysiu. Juk negalima kelti skandalo. Aš karininkas, o.ne kokia boba. Išėjau iš namo ir atsisėdau ant suoliuko. Apytikriai nustačiau, kur galėtų būti jo langai, žiūriu —ten dega šviesa. Sėdžiu, žiūriu aukštyn ir niekaip nesusigaudau. Užsirūkiau. Manau, reikia eiti į stotį ir važiuoti iš čia.