— Ar suoliukas iš tos namo pusės, į kurią išeina langai?
— Taip.
— O paradinės durys iš kitos?
Atsakymo niekas neišgirdo. Mazinas nuspaudė mygtuką.
— Cistlakovas buvo atvažiavęs čia maždaug tuo metu, kai jūs, Ina Konstantinovna, buvote išėjusi; Svetlana darubuvo ,psir likusi. Kas jvyko toliau, Svetlana? Tiktai dabar jau nemeluoki te.— Mazinas neatitraukė piršto nuo mygtuko.
JI nusišluostė nosine akis:
— Iš kur Jūs viską sužinojote? Aš pati nežinojau, kad Olegas buvo atvažiavęs.
— Galimas daiktas. Teta nesiryžo papasakoti jums apie savo „paslaugą11. Galiausiai jei ne JI, jūs dabar galėtumėte grįžti pas Olegą.
— Ne jau...
— Čia jūsų reikalas. Bet aš klausau Jūsų.
— Ką man pasakyti.
— Ar jūs kalbėjotės su Tlchomlrovu Išėjus Inai Konstanti-novnal? . . .
— Ne. Iš jų pokalbio aš ne viską supratau, bet buvo aišku, kad jis pridarė kažką negera. Aš nežinojau, kaip man elgtis. Sto* vlu Ir drebu.
— O Tichomirovas?
— Antonas pasižiūrėjo jai jkandin, paskui išsiėmė šitą sąsiu-vinį, pavartė, padėjo ant stalo ir sako pats sau: „N>a, viskas, dabar su šituo baigta”. Ir taip skėstelėjo rankomis, tarsi darydamas mankštą ar norėdamas išskristi. Tada ir supratau, kad jis —sukčius. Jei būtų buvęs doras žmogus, būtų kankinęsis, o ne džiaugęsis. Man dar baisiau pasidarė. Kaip aš dabar su juo susitiksiu? Čia jis išsiėmė papirosą,/jr nuėjo j virtuvę, turbūt prisidegti. Aš — batelius j rankas — durų link ant galų pirštų. Norėjau pabėgti nepastebimai. Vos tik žengiau per, slenkstį, girdžiu virtuvėje kažkas trinktelėjo. Kai aš duris pravėriau, skersvėjis patraukė ir užtrenkė balkono duris. O Antonas j balkoną buvo išėjęs. Jį ten ir užrakino angliškas užraktas. Ir nors durys stiklinės, ant jų užuolaidėlė iš vidaus, manęs nematyti. Aš dar pamaniau: taip tau ir reikia, pasėdėk ten, prasivėdink. Net juokinga pasidarė.
-r Ir jūs išėjote, pasiėmusi sąsiuvinį?
— Taiipl — ji staiga perėjo j riksmą.—Ko jūs prie manęs prikibote? Nežudžiau aš jo. Jis pats nukrito. Ir niekuo jūs manęs neapkaltinsite! Jūsų sąsluvinj sugrąžinau.
— Jūsų tiesa,— atsakė Mazinas, nekreipdamas j jos klyksmą dėmesio, ir paspaudė mygtuką.
— Aš sėdėjau Ir žiūrėjau aukštyn j langą. Staiga matau, j balkoną Išeina vyriškis. Vienas. Man tai pirmiausia dingtelėjo,
kad vienas. Net pamaniau, gal viskas apie Svetlaną netiesa. O jis kažkaip keistai ėmė elgtis. Aš jau paskui supratau, kad jam iš paskos buvo užsitrenkusios durys ir jis liko balkone. Bet jam reikėjo išdaužti koja stiklą. Nuostolinga, žinoma, bet juk pasitaiko, nieko nepadarysi. O jis, keistuolis, nusprendė įlipti į kambarį pro gretimą langą. Žinoma, buvo galima prisitaikyti. Tarp balkono ir lango kabo kopėčios. Turbūt matėte jas. Jis ištiesė ranką, pasiekė kopėčias ir žengė ant jų nuo bąlkono. O nuo kopėčių ligi lango nepasiekė.'O gal pasiekė, bėt ranka slystelėjo, nežinau. Buvo tamsu...
Mazinas spragtelėjo mygtuką, nors ritėje dar buvo likę juostos.
Visi tylėjo.
Paskui Svetlana tarė triumfuodama:
— Štai jums ir visa tiesa. Neaišku, ko jūs siekėte. Matote, aš niekuo nekalta.
Mazinas vėl siektelėjo magnetofono, bet neįjungė jo:
— Jūs niekuo .nekalta. Teisybė, galėjote atidaryti balkono duris. Bet už tai neteisiama.
— To betrūko! Šitaip visus žmones galima susodinti į kalėjimą. Jis galėjo išdaužti stiklą. Olegas teisingai pasakė. Aš juk nemaniau, kad jis bus toks puskvaišis.
— Viskas teisingai, Svetlana. Tiktai kodėl jūs tiek daug melavote?
— O jūs manęs neauklėkite! Mėgstat pamokslus sakyti. Visi meluoja. Argi jis nemelavo? — ji dūrė pirštu į Igorį.— O jinai? Irgi visą teisybę sakė? Nė velnio! O Antonas? Pasirodo, sukčius, o ne mokslininkas. Ir Olegas geras diegas, sekė mane kaip šnipas. Pagaliau ir jūs be gudrybių nė žingsnio. Taigi nemokykite. Aišku?
— Žinoma,— sutiko Mazinas,— aš labjau vertinu lengvesnius užsiėmimus. Jūs laisva, mergužėle.
— Taigi!
Ji išėjo, žvilgtelėjusi į visus paniekinamai, bet į ją niekas nekreipė dėmesio.
Mazinas apžiūrinėjo magnetofoną. Ten dar buvo likęs galiukas juostos. Jis pagalvojo ir įjungė atbulinę pavarą.
— Atleiskite man,— tarė jis Inai.— Kaip matote, jokių paslapčių nepaaiškėjo. Bet dabar mes, ko gero, žinome viską. Jums bu-
: vo sunku, bet sužinojote, kad esate nekalta. Daugiau niekuo negalėjau jums padėti.
Roždestvenskis atsistojo:
— Aš norėjau pasakyti, jog sumelavau tik todėl, kad bijojau dėl Inos. Aš negalėjau leisti, kad ji patektų j teismą.
— Tai teikia jums garbės,— atsakė Mazinas šaltai —Atlėis-kite, bet man metas.
— Eime kartu,— pasiūlė Ina.— Igori, būk geras, paduok man paltą.
Lauke ji paklausė:
— Vadinasi, vis dėlto tragiškas atsitiktinumas?
Mazinas ėjo, prisimindamas Olego žodžius, kurie buvo likę juostoje:
— Aš puoliau prie to žmogaus, bet iškart buvo matyti, kad jam jau neįmanoma padėti. Tada nubėgau prie namo. Pro duris priešais mane išlėkė Svetlana. Ji prabėgo pro šalį, iš baimės nepažinusi manęs. Aš vis dėlto užlipau į viršų. Kambaryje daugiau nieko nebuvo. Žinoma, aš turėjau pranešti, kur reikia,, bet, patikėkite, jis iškart užsimušė mirtinai ir jo niekas nežudė, o stoti liudytoju man buvo, patys suprantate, nepatogu.
Tragiškas atsitiktinumas...
Antonas Tichomirovas išėjo į balkoną. Jj buvo apėmęs tik vienas — laisvės — jausmas. Baimė, slėgusi jį, praėjo. Disertacija pripažinta, Ina tylės. Apie Roždestvenskį jis nieko nežinojo. Viskas. Lemiamas žingsnis žengtas. Dabar viskas galima. Ir čia durys užsitrenkė. Idiotiškas atsitiktinumas! Reikia daužti stiklą. Gaila ir galima susižeisti koją. O kas, jeigu?.. Kopėčios šalimais. Bet baimė... Iš vaikystės pažįstama, bjauri aukštumos baimė. Teisybė, dabar naktis ir. ne taip baisu. Na, ko tu bijai? Ganai Šiandien įveikti visi barjerai. Kartu ir šitas. Daugiau nebebus kompleksų ir nesėkmių. Šiandien viskas galima! Kopėčios gretimai. Jis nusitvėrė už jų ranka, pastatė koją. Apačioje tuštuma. Ir nebaisu, visai nebaisu. Dar žingsnis. Jis stveriasi Už lango rėmų krašto. Na! Kas tai? Kas ten lange? Kas kambaryje? Svetlana? Bet juk jos nebuvo. Negi ji vaidenasi? Nelemta aukštuma!
— Taip, nelaimingas atsitikimlas,— atsakė Mazinas Inai.— Nereikėjo bandyti likimo.
Tolumoje sumirksėjo žalias žiburėlis. Jis pakėlė ranką, ir automobilis sustojo. Juodu atsisėdo užpakalyje. Buvo tamsu. Inos veidu šmėkščiojo priešpriešinių reklamų atšvaitai: mėlyni, raudoni, oranžiniai.
— Paimkite,— tarė Mazinas.
— Kas čia?
— Paskutinis liudytojas. Jo užrašų knygelė. Ten yra šiek tiek apie jus.
— Ji padėjo jums?
— Padėjo.
Ina įsidėjo knygelę rankinukan.
— Ačiū.
Ir kreipėsi į vairuotoją:
— Mano namas antras nuo kampo.
Mazinas atsiskaitė. Ji pamanė, kad jis nori užeiti pas ją, bet Mazinas, tarsi atspėjęs šią mintį, paaiškino:
— Noriu pasivaikščioti pėsčiomis. Man nebetoli.
— Kam ji buvo paėmusi sąsiuvinį?
— Iš jos to galima tikėtis.
Daugiau jis nieko nepasakė. Kam jai smulkmenos? Jis įsivaizdavo Svetlaną, apimtą vieno jausmo,— baimės, kad kambaryje neliktų jos pėdsakų. Ji jau negalvojo apie Tichomirovą, ji dairėsi kaip žvėriūkštis, pakliuvęs į spąstus. Ar viską paėmė? Nieko nepamiršo? Rankinuką? Pirštines? Ant stalo sąsiuvinis. Su juo susiję šis tas, kas galėtų demaskuoti. Ir ji kiša jį į rankinuką.