— To galima tikėtis. Todėl ir atsinešė šiandien. Nežinojo, kaiip pakryps pokalbis, kas man žinoma. Bijojo...
Ina padavė jam ranką:
— Iki pasimatymo.
— Laimingai jums!
Mazinas pamanė, kad turbūt nebepamatys jos daugiau kaip ir daugelio kitų, su kuriais buvo suvedęs jį gyvenimas ir darbas. Nebent atsitiktinai.
Ir nužingsniavo gatve, judria, triukšminga, su šventiškai žėrinčiom vakaro vitrinom. Jaunų vaikinų būrys sėdėjo ant aptvaros turėklų, ir vienas, su skysta barzdele, traukė dainą:
Vėl mus veda nežinia kur,
Ir neaiškūs mūs keliai...
Mazinas jau buvo praėjęs, kai kiti jam pritarė:
Mama, noriu aš namo!
Štai ir baigėsi atostogos. O pajūry dar šilta. Jis pasistatė apsiausto apykaklę. Komisaras neapsiriko — byla buvo nutraukta teisingai.
Iš rusų kalbos vertė VYTAUTAS KAZUKAUSKAS
23. N. Oganesovas
Вратья Майнеры ОВЪЕ.ТЖЛПТЕ НА ДОРОГАХ СВИТЫХ КОШЕК И СОВАК «Дружба народов». № 7. ПНИ»
I
© «Дружба народов», № 7, 1986
Kai „Volga", žviegdama padangomis, staigiai pasisuko paskutinę kartą ir dešinėje šmėkštelėjo fanerinė strėlė su užrašu „Aerouostas „Semigorjė", aš susivokiau visai neoriai besielgiąs: sėdėjau ir susikaupęs skaičiaviau, kiek duoti taksi vairuotojui arbatpinigių! Viena akimi atidžiai stebėjau taksometro langelį, kuriame be paliovos ir labai spėriai keitėsi juodi skaičiukai, ir, nedėmesingai klausydamasis Lilos nurodymų, vaizdavausi, kaip būtų puiku, jeigu vairuotojas, sustabdęs „Volgą", spragtelėtų skaitliuku kokius šešis rublius su kapeikėlėm... Tada būtų galima duoti septynis, atsainiai mostelėjus atsisakyti grąžos, kaip ir visi, pratę prie taksi paslaugų, nuolatiniai greičiausio ir patogiausio miesto transporto keleiviai.
... Leidžiantis vakaro sutemoms priešais mano kabineto langą ant dviaukščio palaikio namo stogo visada įsižiebia raudonos ir mėlynos spalvos bėganti reklama:
NAUDOKITĖS TAKSI PASLAUGOMIS - GREIČIAUSIU IR PATOGIAUSIU MIESTO TRANSPORTU
Artėjant nakčiai, kai visi darbai baigti, aš ilgokai sėdžiu ant palangės, vangiai rūkau ir traukiu vėstantį dulkėtą, benzino tvaiku tvoskiantį ir tuopų lapijos medumi kvepiantį gatvės orą. Ir tada pro tilstantį automobilių ūžesį ir retėjantį batų taukšėjimą pradeda negarsiai skimbčioti ir gausfi plonyčiai taksi reklamos vamzdeliai, tie skaidrūs stikliniai kapiliarai, kuriais be perstogės pulsuoja įvairiaspalviai dujų pliūpsniai, nebylūs, bet akį rėžiantys žybsniai, veltui kviečiantys mane naudotis greičiausio ir patogiausio miesto transporto paslaugomis.
Man nėra kur važinėti su taksi — iki namų dešimt minučių pėsčiomis. Kurgi bevažiuosi?
Aš tiktai žiūriu į šį beprasmišką kvietimą, žiūriu kaip į vaikišką žaisliuką „Kaleidoskopą"— kartoninį cilindriuką, kurio dugne atsiranda daugybė ryškių ir įmantrių figūrų; žiūriu į taksi siluetą iš šviečiančių neoninių linijų, jo ratai sukasi pašėlusiai greitai, svaiginamai, nesulaikomai, ir visada vienoje vietoje.
Kartais man atrodo, ikad šis vietoje lekiantis automobilis — mano gyvenimo simbolis. Tuomet aš esu įsitikinęs: jei kurį nors rytą juodas vamzdelinis automobilio siluetas išsiveržtų iš reklamos pinklių ir nurūktų nežinia kur, tai mano gyvenimas nesuprantamai iš esmės pasikeistų.
Tačiau jis visada priešais ant nedidelio namo stogo. Visada kantriai laukia vakaro, kad galėtų tirštėjančiose sutemose plykstelti konvulsiška jį pripildžiusių kaitrių dujų šviesa ir pulti į betikslį pamėklišką lenktynių azartą...
Vairuotojas sustabdė „Volgą41 prie aerostoties laiptelių, trakštelėjęs pasuko taksometro rankenėlę, ir skaitliuko langelyje iššoko suma 6 rubliai 74 kapeikos. Paskui paspaudė radiotelefono mygtuką ir iššaukė dispečerį:
— Kalba trisdešimt pirmas, iš aerouosto...
Aš išsiėmiau piniginę ir pradėjau skaičiuoti pinigus, suprasdamas, kaip sunku bus man atrodyti oriam, keleiviui akivaizdoje tokio solidaus vairuotojo, šauniai besidarbuojančio gyventojų aptarnavimo baruose. Net jeigu užsitempčiau porą tokių džinsinių „levis44 kostiumų, ištisai apsiūtų firmos etiketėmis, „leiblais44, užsisegčiau visas tas apyrankes.ir grandinėles, net jeigu užsiauginčiau tokį pat ilgą pilkšvą nagą ant mažylio piršto, vis tiek nepasiekčiau nė pusės jo didybės, šiek tiek slepiamos abejingai tingiu keleivio nepaisymu. |
Dispečerė kimiai čiepsėjo radiotelefono garsiakalbyje: „Trisdešimt pirmas, iškvietimas — Inozemcevo gyvenvietėje44... Atskaičiavau porą dvidešimtkapeikių virš septynių rublių... O vairuotojas žiūrėjo pro langelį, atsukęs man plačią nugarą, ir visa toji neapglėbiama nugara bylojo, kad jis atlaidžiai ignoruoja ir mane, ir pilkutėlį lenkišką mano apsiaustą, ir mano „smulkius44 anekdotiškai abstrakčiu pavadinimu „arbatpinigiai44, ir Lilą, nekreipiančią į jį nė mažiausio dėmesio, prieš kelionę panirusią į buitinių nurodymų ir pavedimų pasaulį.
Jis negerbė manęs. O aš nekenčiau savęs, kad tiek ruzginaus sutrikęs dėl šio išsipusčiusio jauno dabišiaus. Supratau, kad tradiciniai arbatpinigiai — visai ne dėkingas atsilyginimas už malonią ir savalaikę paslaugą, o duoklė mano bailiam konformizmui, juk aš pats linksmai kvatojuosi kirpyklose iš spausdintų plakatėlių: „Arbatpinigiai žemina žmogaus orumą44. Jeigu jau ir žemina kieno nors orumą, tai tiktai mano — ta atvira panieka man ir mano kapeikoms. Bet jei duočiau jam „arbatai44 dešimtrublę, jis dar labiau mane niekintų! Štai man ir įdomu žinoti — kodėl?
Kodėl jis taip neregėtai pasipūtė prieš mane? Ką man reikėtų padaryti, kokiam būti, kad jis mane gerbtų? O gal savo puikia nugara, aptempta firmine džinsine striuke, jis rodė ne asmeninį požiūrį į mane, tiktai demonstravo idėją? Idėją, kad tokie žmonės kaip aš ir Lila turime važinėti autobusais, mums nedera švintant žadinti tokio neregėto gražuolio, kad bildėtų su mumis j aerouostą?
Nežinau, gal ir jo teisybė. Juk man niekada nešautų j galvą, privažiavus savo stotelę, duoti dešimtkapeikj arbatpinigių autobuso vairuotojui...
Lila mėgsta kartoti: „Dėl visokių niekų ir kvailysčių tau vis kompleksai ir refleksai!** Ko gero, taip. Tačiau vaikystėje aš buvau įsitikinęs, kad smulkmeniškais laikomi tie žmonės, kurie rūpestingai skaičiuoja smulkius.
— Gal užmigai? — stuktelėjo man į petį Lila.
— Ne. Tik užsigalvojau apie kvailystes ir niekus. Apie smulkmenas ir smulkius,— ir atkišau vairuotojui pinigus, tačiau jis kaip ir anksčiau sėdėjo atsukęs man nugarą, tarytum sakydamas, kdcl nedera jo trukdyti kvailystėmis ir niekais, reikia tiktai padėti sdvo smulkius į dėžutę tarp sėdynių. Štai dabar aš pagaliau pasiekiau tinkamą lygį ir išsižiojau pasakyti keletą žodžių šitam pečiuitam akiplėšai.
Bet, žinoma, nespėfau... Lila savo kandžiu ir gergždžiančiu balsu, koksai būna tiktai tada, kai jai atrodo, kad būtina mane apginti nuo priešiško pasaulio kėslų, pasakė:
— Klausykite, vairuotojau! Su jumis kalba jūsų klientas, visais atžvilgiais vyresnis ir solidesnis už jus! Malonėkite paimti pagal skaitliuką, padėkoti, o paskui prašom išlipti iš taksi ir paimti mano lagaminą. Po to atsisveikinęs galėsite važiuoti sau į sveikatą...
Matyt, nepraėjo veltui penkiolika drauge pragyventų metų! Vyras ir žmona — tas pats velnias. Jinai absoliučiai tiksliai žino, ką aš galvoju. Visada. Beje, tai pakankamai rimta mano vedybinės ištikimybės garantija...
Vairuotojas klusniai išėmė lagaminą iš bagažinės, bet dabar vietoj atlaidaus niekinimo buvo jaučiamas blogai slepiamas susierzinimas. Lila pamokomai jam pasakė: