— Įsidėkite j galvą, vaikine! Taip, taip! Kadangi jūs dar gana jaunas, ne vieta puošia žmogų, bet žmogus vietą. O jeigu jums nepatinka vežioti žmones, eikite j akademiją, tikriausiai ten jūsų nekantriai laukia...
— Pamiršau jūsų paklausti, kur man eiti...—burbtelėjo vairuotojas, sėdo į taksi ir nušvilpė j stotelę.
— Eisim? — paklausė Lila. Ir jos balsas dabar nebuvo nei kandus, nei gergždžiantis.
— Eime, prokurore,— pasakiau ir paėmiau nuo šaligatvio lagaminų.
— Aš — prokuroro padėjėja! — nusijuokė Lila.— O jeigu tiksliau— tardytojo padėjėja.. Semigorjės prokuratūros vyresniojo tardytojo padėjėja...
— Kartais pagalvoju, kad mano vietoj tu geriau susitvarkytum...
— Nieko! Aš ir savo vietoj neblogai tvarkausi.
— Tai ko gi tave siunčia j tobulinimosi institutų, jeigu neblogai tvarkaisi?
— Tobulinimuisi nėra ribų. Tuo labiau kad mūsų vyriausiasis gydytojas ilgai aiškino, kokios viltys dedamos j mane klinikoje,
o pabaigė mįslinga sentencija: kvailas mėgsta mokytis, o protingas moka mokyti. Kaip manai, kų jis turėjo galvoje?
— Ne kų, o katrų! Reikia manyti, jis moka mokyti, o tave
siunčia mokytis.
— Bet aš nemėgstu mokytis! Mėgstu sėdėti virtuvėje vakarais, kai Maratikas jau miega, ir laukti tavęs. Juokinga, kad visose knygose ir kine tardytojų ir seklių žmono# visada kelia s/kandalus ir skiriasi su savo vyrais, nes tie vėlai grįžta namo ir jiems niekada nepavyksta drauge išvažiuoti .atostogų. Nesųmonė, tiesa? Juk mudu visada drauge važiuodavome atostogauti?
— Rodos, visada. Gal dėl to, kad kelialapį visada gaunu ne sezono metu. Lapkritį. Arba balandį...
— O koks čia skirtumas? Argi mums buvo blogai?
— Ne, mums visada buvo nuostabu. Tačiau nemanau, kad mumis būtų buvę blogiau rugpjūtį Picundoje arba Dagomyse, jeigu tik būčiau gavęs kelialapį...
' — Tikriausiai! Bet negi tik dėl to, kad negali? Tu juk niekada nieko iš principo negauni...
— Šit kaip? — nusistebėjau ir dėl visa ko paklausiau: — Tai komplimentas ar priAaištas?
— Tai mudviejų biografijos faktas...
— Gailiesi?
— Ne! —jinai papurtė galvų.— Mano požiūris į tave kažkoks nenormalus, juk negalima penkiolika metų mylėti tokio nevykėlio. A? Kaip tu manai? *
— Manau, kad galima. Bet tikriausiai nenoras...
Garsiakalbis sunkiai suprantamai užkriokė ant viso aerouosto.
— ... laipinimas j 342 reisą vyksta... registracija baigiama,...
Lila tvirtai paėmė mane už parankės.
— Neik toliau... Man nepakenčiama atsisveikinti su tavim...
— Tiktai porai mėnesių,— dirbtinai nusišypsojau ir pasistengiau pajuokauti: — Šit pasitobulinsi Maskvoje ir iškart — namo...
— Man nepakenčiama atsisveikinti su tavim...— neklausydama manęs, pakartojo Lila.— Aš kaip šuo atsisveikinu visam laikui... Visada bijau, kad galiu daugiau tavęs nebepamatyti...
Išėjau j aikštę ir pamačiau, kad jau visiškai prašvitę. Diena aušo negraži, vėjuota ir darganota. Pasistačiau apsiausto apykaklę ir patraukiau j autobusų stotelę. Po valandos busiu tarnyboje, kol visi susirinks, galima kai ką suspėti. Šiandien daug reikalų: Petią Vereščiaginą smarkiai paaukština — perkelia prokuroru į Spalio rajoną, musų moterys ruošia išleistuves.
Piotras — daugelio retų savybių žmogus. Kartais man atrodo, jog Viešpats Dievas jj paleido į niūrią musų žemę, kad sukeltų masinį kitų vyrų pavydą. Petką’myli-visi: kalėjimo apsauga, moterys, bendradarbiai ir viršininkai. Jis toks mielas, kad, man rodos, net tardomieji nori jam ką nors prisipažinti.
Aš taip pat truputį jam pavydžiu, žinoma, nepiktai, draugiškai. Ne jo laimėjimų, o janf pačiam: juk būna taip, kad gamta septyniems taupė, o vienam viską atidavė. Jis nusipelnė visuotinės simpatijos ir visiškai ją pateisina. Pagrįstai jį myli viršininkai — tai ne koks pataikūnas ir sumanus mitruolis, o energingas, atkaklus darbuotojas, greitas, protingas ir tikslus. Bendradarbiai myli už tai, kad jis geras draugas, linksmuolis ir negobšus. O moterims, visokio amžiaus, išsilavinimo ir tarnybinės padėties, jis yra slapto idealo įsikūnijimas — sūnaus, vyro ar meilužio...
Deja, jo nemėgsta Lila. Kartą jos paklausiau: kodėl? Jinai nusijuokė ir išsisukdama atsakė:
— Jeigu man patiktų tokie vyrai, aš nebūčiau ištekėjusi už tavęs...
Aš norėjau sulaukti, kol pakils lėktuvas. Aerobusas, tarsi sidabrinis storašonis banginis, sunkiai šliaužė pakilimo takais, nerangiai apsisuko, lėtai nuvažiavo į kitą aikštės galą. Žiūrėdamas į tuklų pūtuojantį jo liemenį, aš niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad visas šitas įrenginys gali gyvuoti ne liktai ant betono.
Toli toli, pačiame pakilimo tako gale, jis apmirė, nutilo sunkus jo alsavimas, ir viskas nuščiuvo. Stojo tokia spengianti tyla.
kad aš girdėjau, kaip kapsi lietaus lašai j mano skrybėlės kraštą. Slinko sekundės, ir pasidarė visiškai aišku, kad tas pilvotas milžinas, prarijęs Lilą ir dar kokius tris šimtus žmonių, apsigalvojo ir pagaliau susivokė: tuojau bus atridentas trapas, visi išleisti j laisvę, ir beprasmiška išmonė pasibaigs laimingai.
Toksai milžinas juk negali skraidyti!
Į veidą staiga tvojo stangri trenksmo banga, prašvilpė virš manęs, ir aš pamačiau, kaip aerobusas artėja neįtikėtinai siaubingu greičiu; be pėdsakų pranyko griozdiškas glebus jo dramblo-tumas; j mane lėkė žybčiojantis metalinis kalnas, piestu pakeltas virš žeimlės švilpiančio riaumojimo. Jis nepastebimai atitrūko nuo pilko kieto tako, ištiesė sparnus ir nėrė j blausią kamuolinių debesų vatą.
Žemą apniukusį dangų prarėžė keturios sklindančios juostos, keturi turbinų išspjovų rėžiai, sakytum natų linijos beprotiškoje partitūroje...
Antras skyrius
Vėjas kvepėjo rudeniu — obuoliais, šlapiais lapais, lėktuvų kuro svilėsiais. Su vėju skriejo ir kartokas aįsisveikinimo dvelkimas. Aš pabandžiau užsidegti cigaretę, tačiau silpnas liežuvėlis atitrūkdavo nuo žiebtuvėlio, geibus dujinis liepsnosvaidis tiktai negarsiai sušnypšdavo.
Už nugaros per balą čiuožtelėjo automobilio padangos, prislopintai žviegtelėjo stabdžiai, ir man iš dešinės iššliaužė buka-snukis „2igulių“ korpusas, o atidaryto langelio rėmuose pasirodė apskrita Senkos Tolstopalcevo fizionomija.
— Ar tau gyventi nusibodo? — paklausė jis ir pasukiojo pirštą prie smilkinio.
— O aš nerūkau,— ir parodžiau jam neuždegtą cigaretę.
— Jūsų prokuratūroje visi tokie pokštininkai?
— Visi. Rytais dainuojam ir juokiamės kaip vaikai. Tu į miestą?
— Žinoma. O tu ką išlydėjai?
Aš atsidariau dureles, atsisėdau šalia jo, ir mane maloniai apgaubė šiltas sūdrus automobilio oras, atsiduodantis geru tabaku. Už nikeliuotos pertvarėlės ant skydelio gulėjo „malboro" pakelis. Senka atleido sankabą, ir puošnūs jo „2iguliai“, švelniai gausdami, metėsi į plentą.
— Žmoną išleidau f Maskvą,— pasakiau ir išsiėmiau iš raudonmargės dėžutės cigaretę.— Užtraukim tavo užsienietiškų, svetimo kvapo...
— Rūkyk, rūkyk,— geraširdiškai leido Senika.— Nuo jų lengviau kosėti, firminiai! O žmona kur? Komandiruotėn?
— Panašiai. Išvažiavo mokytis. į gydytojų tobulinimosi institutą...
— Dar mokytis? — nusistebėjo Senka.— Man beliko vienintelis džiaugsmas gyvenime: kartais naktimis sapnuoju, kad atėjau kažkur Jaikyti egzamino, kaip visada nieko nemoku, apsipilu šaltu prakaitu ir iš siaubo pabundu. Ir tokia laimė apima —■ daugiau niekada jokių egzaminų nereikia laikyti!
— Taip, Senka, aš prisimenu, kaip mes mokykloje balandžio pirmąją imdavome tavo dienoraštį tėvams pagąsdinti...
— O va matai — ne kvailesnis už kitus užaugau! — linksmai nusikvatojo Semionas, ir automobilis, tarytum stumtelėtas šito juoko, nurūko greičiau.