— Mano nuomone, tu — daug protingesnis,— rimtai patvirtinau.— O ką aerouoste tokioj ankštybėj veikei?
— Siuntinį draugams išsiunčiau. Geri žmonės, tegul pasmaguriauja mūsų sodų vaisiais...
— Tegul pasmaguriauja,— sutikau.— O argi tu sodininkas?
— Kodėl sodininkas? — nustebo Senka.— Aš butų remonto kontoros direktorius...
— Tai iš kokių sodų tavo vaisiai?
— Ką tu čia, Boria? Gal be galvos? Nueik į turgų, tenai tiktai
paukščių pieno nėra...
— Taip, tikriausiai... O aš apskritai manau, jeigu tokio galvoto vyruko draugams prireiktų paukščių pieno, tu ir jo kur nors
pasimelštum...
— Kol kas jie neprašė,— kukliai patraukė pečiais Senka.— Prireiks — rasim...
Senka spustelėjo pirštu magnetofono mygtuką po skydeliu, ir į kabiną tartum aerouoste įskrido veriamai skambus Glorijos Hei-nor klyksmas.
— Ir cigaretės tavo geros,— pridūriau aš.— Kur gauni?
— Čia... vienoj vietoj... netoliese,— neapibrėžtai mostelėjo Senka.— O ar tu atsimeni, kaip geležinkelių pralankoje plataniukus rinkome?
— Taip, pagelžkelėje visada mėtėsi nuorūkų. Tu turėjai prašmatnų portsigarą — monpansjė saldainių dėžutę. O aš...
— O tu dantų miltelių „Naujiena** skardinę! — džiaugsmingai sujudo Senka ir susijaudinęs liūdnai pridūrė: — Šitiek drauge per-gytfenom, o dabar metų metais nesimatom...
— Mano prokuroras saiko, kad mūsų laikais draugauti gali tik tie žmonės, kurie drauge gyvena arba drauge dirba...
— Labai teisingai sako tavo prokuroras,— rimtai sutiko Senka, o paskui nusijuokė.— Klausyk, Boria, ar negalėtum pasikalbėti su juo, gal ir mane priimtų? Drauge su tavim dirbtume ir draugautume kaip anksčiau...
— Puikiausia idėja! — nusijuokiau ir aš.— Manau, kad mūsų prokuroras viską padarys, kad tik sustiprintų pairusią musų draugystę. Tiktai aš nesupratau: bene tavasis darbas tau nepatinka?
— Kodėl? — pasipiktino Senka.—Mano vieta puiki! Tiktai labai daug reikalų. Lakstau nuo ryto iki vakaro, atsipūsti nėra kada...
— Labai gerai, kai daug darbo. Tu nesiskųsk. Blogai būtų, jeigu išvytų, tada ir reikalų nebeliktų.
— O aš ir nesiskundžiu! Tiktai laiko mažai, niekam nebepakanka. Beje, ar tu eisi šiandien j paminėjimą?
— Į kokį paminėjimą?
— Juk šiandien devynios dienos nuo Vasios Drozdenkos... Negi negirdėjai tos istorijos?
— Girdėjau. Puse ausies...
— Nieko sau! Puse ausies!.. Visas miestas apie tai kalba! O tu tiktai puse ausies... Tai miesto sensacija! Visai banditams valią davėt — gyvus žmones galabija!
— Mano seifas pilnas tokių sensacijų. O tą Drozdenką aš nelabai ir prisimenu. Jis, rodos, vyresnysis mūsų Slavkos brolis?
— 2inoma! Mudu su Slavka drauge j pirmą klasę ėjom, o Vašią, velionį, iš septintos išgrūdo... Prisimeni, jie barake už dviejų kiemų gyveno?..
— Aš juk niekada nebuvau pas juos namuose... Ir Slavkos daug metų nemačiau...
— Boria, patikėk manimi, senu draugu — tavo darbas tave gadina. Surambėjai, brolyti! Mačiau — nemačiau! O koks skirtumas?! Mudu su Slavka draugavom dešimt metų — to niekaip jokiais vėjais nenupūsi. O jam didžiausias sielvartas — vienintelis brolis žuvo. Užuojauta, pagarba velionio atminimui jiems dabar brangiau už duoną! Apsivilktum uniformą, užeitum nusilenkti motinai, žiūrėk, aname pasaulyje ne vieną nuodėmę tau atleistų... Juk tavo gyvenimas niūruš, svetimų ašarų apkartintas...
— Senia, tu patinki man savo nuoširdumu. Ir noru išmokyti kitus teisingai gyventi, suprasti ir jausti. Iš tiesų, kvailas mėgsta mokytis, o protingas moka mokyti...
— Juokiesi iš manęs? — jis priekaištingai palingavo galvą.
— Anaiptol! Turbūt tikrai prokuratūroje žmonės nuo darbo diržėja, o butų remonto kontoroje švelnėja... Aš apmąstysiu tavo žodžius... Šit ir atvežei mane iki darbovietės... Senia, klausyk, o tu nebijai taip greitai važiuoti?
— O ko bijoti?
— Kaip ko? Taisykles pažeidi, teises atims...
Senka nusijuokė:
— Iš manęs neatims! — ir išdidžiai pridūrė: — Man galima, leidimą turiu... Ir mano numeris... ne bet koks! Su dviem nuliais...
— Šit kaip? — nustebau.— Ir ką tie nuliai reiškia?
— Na, apskritai lyg ir nieko nereiškia. Bet autoinspektorė-liui, budinčiam milicininkui užuomina: tai, girdi, ne paprastas žmogus, puikus vaikinas, su juo reikia taktiškai elgtis...
— Įdomu! — nutęsiau aš.— O ar tavęs neglumina, kad du
nuliai rašomi ir ant tupyklos durų?
— Ne, neglumina,— užtikrino Senka.
Aš patraukiau pečiais ir išlindau iš jaukios ir šiltos, j kapsulę panašios kabinos, švelniai sūpuojančios, prakvipusios benzinu, plastiku, „malboro“ tabaku, geru odekolonu, ir pamojavau jam ranka:
— Na, kol kas... Duos Dievas, pasimlatysiųi...
— Būtų gerai! Ir, svarbiausia, kad ne per gedulingus pietus,
o per šventę! Arba su reikalu...
— Su reikalu geriau nereikia,— šaltokai ištariau.
— Ai ai ai! Borisai! Argi, be baudžiamųjų, nėra kitų reikalų pasaulyje?
— Tikrūiusiai yra. Yra! Bet man pakliūdavo tik baudžiamieji... Trečias skyrius
Kaip greitai prabėgo ryto valandos! Ir vis dėlto aš spėjau gana daug padaryti — tiesiog smaugia galybė rašliavos. Be to, skubėjau baigti uodegas, suvesti galą su galu, atmetęs visus antraeilius dalykus, nes ilgametis sąžiningo, žvaigždžių nesivaikančio darbuotojo patyrimas man bylojo, kad seniai užtarnautas ir vis dėlto gana netikėtas Petios Vereščiagino paaukštinimas žada man šiokių tokių nemalonumų: bus papildomai perduota bylų, kurias teks baigti vietoj jo! Iš tiesų, čia nė murmėti nėra ko, juk bylos negali laukti, kol ateis naujas žmogus. Štai vyresnybė ir padalys jas muime, tardytojams, vienos uniformos broliams ir seserims, atsižvelgdama j mūsų sąžiningumą, kvalifikaciją ir apkrovimą.
Ir aš nė kiek nenustebau, kai atsidarė durys, galvotrūkčiais įlėkė Petka Vereščiaginas—jie niekada nevaikščiojo kaip žmogus, visada bėgiojo,— jo rankas traukė žemyn trys pakankamai sunkūs aplankai.
— Neregėtai dramatiškas spektaklis,— pasakė, atsitverdamas, nuo mdnęs bylų tomais.— Tuojau tarp pačios prokuratūros sienų bus įvykdyta žmogžudystė! Pasigailėjimo neprašau, žudyk, tik nelabai skausmingai...
—Jei būtų m.ano valia, aš tau pagal senovės papročius...
— Kaip tai?
— Kaip ir kiekvieną perbėgėlį, ketvertu arklių timptelėčiau...
— Nieko sau humanistas! Ir dar vadinasi buvęs draugas! Keiki mane!
— Nesmarkiai. Likimo kaprizai: vieniems — pyragai ir grūzdai, kitiems — mėlynės ir guzai...
Petka numetė ant mano stalo aplankus, o pats įsitaisė mėgstama poza — raitas ant kėdės viduryje kabineto.
— Nepavydėk draugui sėkmės! Pavydas žemina žmogų ir kenkia kepenims. Be to, aš įkalbėjau šefą tau perduoti, pačius mažiausius guzus ir jau blunkančias mėlynes...
— Žinoma, dabar judu su šefu kalbatės kaip lygus su lygiu,— paironizavau.— Tai tik mes — kuklūs teisėtvarkos darbuotojai... Nevykėlių dalia liūdna: tapai arkliu, vežiok ir vandenį... Duok šen siaubingue savo kūrinius.*
VerSščiaginas ėmė greitai sklaidyti tomus.
— Žvilgtelk, Boria, štai ši byla atidėta dėl tardomojo ligos... Čia grobstymas ir privatus verslas. Jos terminai baifgiasi, bet aš paskyriau kompleksinį buhalterinį patikrinimą ir finansinę ekspertizę. O čia arešto byla, pasodintas žmogus... nors byla nėra sudėtinga, vaizdas visiškai aiškus, paprasčiausiai reikia viską deramai įforminti, aš tiesiog fiziškai nebespėju....
— Kas per byla?