Keliaudamas autobusu tarsi atsiduri kitam pasauly.
Visi žino, kad įlipus į autobusą teks čia kurį laiką pabūti. Pakankamai ilgai. Čia pilna žmonių. Keleiviai dažnai važiuoja taip susispaudę, kad gali užuosti, kokiais kvepalais, dezodorantais kiekvienas pasikvepinęs, kokiais skalbimo milteliais ir skalbinių minkštikliais išskalbti kiekvieno apdarai. Labai gaila, bet taip pat čia galima užuosti ir tuos, kurie niekuo nepasikvepinę, o jų drabužiai jau keliolika dienų neskalbti.
Kol kas man važiuoti autobusu visai patinka. Tik geriau būtų, kad niekas nesėdėtų šalia.
Kito autobuso teks laukti pora valandų, todėl nusprendžiu pasivaikščioti pustušte Kanzaso stotimi ir pasiieškoti vietos, kur galėčiau prisėsti atokiau nuo žmonių. Visose stotyse pasitinka beveik vienodas kvapas, daugiausia jaučiu troškią degalų smarvę ir mane nuo jos pradeda pykinti. Pabandau įsitaisyti patogiai ant kietos plastikinės kėdės, bet tai nepadeda. Netoliese matau dvi telefono automato būdeles ir pagalvoju, kad tokie telefonai šiais laikais jau atgyvena. Kažkodėl instinktyviai kišu ranką į perpetės krepšį ir ieškau savo mobiliojo tiesiog norėdama įsitikinti, kad nepamečiau.
Dvi valandos slenka itin lėtai, ir kai mano autobusas įrieda į stovėjimo aikštelę, aš pašoku su pirmaisiais keleiviais ir nedidelė mūsų grupelė atsistoja prie durų. Ačiū Dievui, kėdės šitam autobuse minkštos ir aš vėl galėsiu patogiai sėdėti.
Autobuso vairuotojas mėlynais marškiniais ir tamsiai pilkomis kelnėmis paima iš manęs bilietą ir nuplėšia savąją dalį, o likusią atiduoda man. Saugiai įsidedu jį į kuprinę ir žengiu į autobuso saloną, imu dairytis į abi puses ieškodama tos savo vienintelės vietos. Pasirenku prie lango netoli autobuso galo, ir mano nuotaika akimirksniu pagerėja, kai užpakalis paliečia minkštą sėdynę. Giliai atsidūstu ir sulenktomis rankomis prispaudžiu prie savęs kuprinę. Vairuotojas gal dešimt minučių tikrina, ar sulipo visi keleiviai, turintys važiuoti šituo maršrutu, ir patenkintas atsisėda. Šįkart važiuoja vos keletas žmonių ir, laimė, jokių mažų vaikų ar nemandagių porelių, kurioms nė motais, kad laižytis prie žmonių nemandagu. Na, bučiuotis viešai nieko blogo, mudu su Ijanu irgi tą darėm, bet kai seiliojimasis panėšėja į pornofilmą, tai jau baisu.
Vairuotojas uždaro duris, bet netrukus vėl nuspaudžia atidarymo svirtelę ir jos šaižiai sucypia. Į autobusą įšoka vaikinas, persimetęs per petį juodą drobinį kelionkrepšį. Aukštas, trumpais stilingai kirptais rudais plaukais, apsivilkęs ankštus tamsiai mėlynus marškinėlius, veide kreiva šypsena, kuri galėtų reikšti arba kad jis maloniai nuoširdus, arba kad labai savimi pasitiki.
– Ačiū, – ramiai padėkoja vairuotojui.
Nors autobuse ir taip pilna laisvų vietų, aš vis dėlto demonstratyviai nustumiu savo kuprinę į laisvą vietą šalia manęs, jeigu kartais jis sugalvotų, kad šita kėdė – kaip tik jam. Aišku, jis čia nesės, bet aš jau tokia – mėgstu apsidrausti. Durys vėl cypdamos užsidaro, ir vaikinas eina taku tarp eilių prie manęs. Nudelbiu akis į žurnalą, kurį pasiėmiau iš terminalo salės, ir įninku skaityti apie Bradą Pitą ir Andželiną Džoli.
Lengviau atsidūstu, kai jis praeina pro mane ir atsisėda į dvi laisvas vietas už manęs.
Pagaliau pustuštis autobusas, kuriame galbūt man pavyks kiek nors numigti, pajuda. Daugiau man nieko ir nereikia. Kuo ilgiau trunka nemiga, tuo daugiau galvoju apie dalykus, kuriais šiaip neturėčiau kvaršinti sau galvos. Nesuprantu nei ką darau, nei kur važiuoju, bet žinau, kad turiu tai padaryti, ir kuo greičiau.
Gerą valandą spoksau pro langą, paskui užsnūstu.
Jau sutemus mane pažadina garsi pro ausines sklindanti muzika.
Iš pradžių sėdžiu ir klausausi vildamasi, kad jis pamatys pro kėdės viršų makaluojantį mano viršugalvį, supras, kad nebemiegu, ir prisuks garsą.
Bet jis to nepadaro.
Pasilenkiu į priekį ir imu masažuoti sustingusius kaklo raumenis, nes miegojau pasidėjusi po galva ranką. Paskui atsisuku į vaikiną. Negi miega? Kaip galima miegoti, kai tau į ausis griaudi tokia kurtinanti muzika? Autobuse visiškai tamsu, šviečia tik kelios virš knygų ir žurnalų įjungtos skaitymo lemputės ir keli žali bei mėlyni šviesos taškeliai vairuotojo kabinos skydelyje. Už manęs sėdintis vaikinas skendi tamsoje, bet aš įžiūriu mėnesienos apšviestą vieną jo veido pusę.
Kiek padvejojusi vis dėlto atsiklaupiu ant sėdynės ir ištiesusi ranką per kėdės atlošą pirštais pabaksnoju jam per kelį.
Vaikinas nejuda. Pabaksnoju smarkiau. Jis sukruta ir lėtai atsimerkia, tada žiūri į mane, persisvėrusią per kėdės kraštą.
Pakėlęs ranką ištraukia iš ausų kištukus, ir dabar muzika liejasi pro mažulyčius garsiakalbius.
– Gal galėtum truputį pritildyt?
– Ar iš tiesų taip girdėti? – klausia jis.
Kilsteliu vieną antakį ir patvirtinu:
– Taip, per daug garsu.
Jis gūžteli pečiais ir pamaigo MP3 grotuvo garso mygtuką. Muzika prityla.
– Ačiū, – padėkoju jam ir vėl susmunku ant savo sėdynės.
Šįkart nebesusirangau vaisiaus poza ant abiejų sėdynių, bet atsiremiu į autobuso sieną ir atremiu galvą į lango stiklą. Susidedu ant krūtinės rankas ir užsimerkiu.
– Ei.
Akys plačiai atsimerkia, bet galvos nejudinu.
– Dar nemiegi?
Pasuku nuo lango galvą ir matau virš manęs persisvėrusį vaikiną.
– Ką tik užsimerkiau, – atsakau jam. – Argi galima taip greitai užmigti?
– Na, nežinau, – tyliai sako jis. – Mano senelis užmerkia akis ir po dviejų sekundžių jau miega.
– Gal tavo senelis narkoleptikas?
Trumpa pauzė.
– Kiek žinau, ne.
Dieve, kaip nemalonu.
– Ko norėjai? – lygiai taip pat tyliai klausiu jo.
– Nieko, – atsako jis ir plačiai man nusišypso. – Tiesiog norėjau sužinoti, miegi ar ne.
– Kodėl?
– Kad vėl galėčiau pasigarsinti muziką.
Kurį laiką galvoju, paskui nuimu nuo krūtinės rankas, kilsteliu nuo sėdynės ir atsisuku į jį, kad galėčiau matyti, su kuo kalbu.
– Lauki, kol aš užmigsiu, tada pasigarsinsi muziką, kad vėl mane pažadintum?
Nieko nesuprantu. Jis kreivai šypsosi.
– Tris valandas miegojai ir nieko negirdėjai, – sako jis. – Tad spėju, kad pabudai visai ne nuo mano muzikos. Tikriausiai nuo ko nors kito.
Suraukiu kaktą.
– Ne, aš… aš gerai žinau, kad pabudau kaip tik nuo tavo muzikos.
– Aišku, – sako jis, pasitraukia nuo kėdės ir dingsta man iš akiračio.
Lukteliu kelias sekundes, sėdžiu atmerktomis akimis bijodama, kad neatsitiktų kas nors keista, bet kai nieko neįvyksta, palengva nugrimztu į besapnę miego karalystę.
6
Rytą mane prižadina pro autobuso langą įspindusi saulė. Kilsteliu nuo sėdynės pasižiūrėti, ar bent kiek pasikeitė gamtovaizdis. Bet ne, jokių pokyčių. Ir tuomet išgirstu man už nugaros per ausines garsiausiai dundant muziką. Atsiklaupiu ant sėdynės ir pažvelgiu pro atlošo viršų, tikėdamasi pamatyti jį miegantį, bet išvystu spoksantį į mane su šypsena – „argi nesakiau?“
Pabaltakiuoju į jį ir vėl susmunku ant sėdynės. Pasiimu ant kelių kelionkrepšį ir sukišu į jį rankas. Gaila, kad nepasiėmiau kuo nors užimti galvą – knygos, kryžiažodžio. Bet ko. Sunkiai atsidūstu ir imu sukti nykščius vieną apie kitą. Įdomu, kokioj mes dabar Amerikos vietoj. Nusprendžiu, kad vis dar Kanzase, nes pro šalį lekiančių mašinų numeriai aiškiai Kanzaso valstijos.