Po galais, man šita mergina patinka.
Įlipam į autobusą ir aš vėl sudrimbu į savo kėdę, kojas ištiesiu per tarpą į kitą pusę ir netrukus pamatau ir jos baltus sportinius batelius, kyšančius per sėdynės kraštą. Pats sau nusišypsau – esu jai bent tiek įdomus, kad skolinasi mano idėjas. Kai po dvidešimties minučių dirsteliu, pamatau, kad, kaip ir tikėjausi, ji kietai pučia į akį.
Pasigarsinu muziką ir besiklausydamas užmiegu, o rytą atsibundu gerokai anksčiau už ją.
Ji kyšteli virš sėdynės atlošo galvą ir aš jai nusišypsau, pamoju pirštu.
Dienos šviesoj ji dar gražesnė.
Kemrina
8
– Dar dešimt minučių, – sakau aš, – ir ištrūksim lauk iš šitos skardinės.
Endrius plačiai nusišypso, atplėšia nugarą nuo sėdynės atlošo ir įsikiša krepšin MP3 grotuvą.
Nesuprantu, kodėl man užėjo noras jam tai pasakyti.
– Ar geriau miegojai? – paklausia užsegdamas krepšį.
– Taip, visai neblogai, – atsakau aš ir atsukusi ranką pasitrinu sprandą, kurio šįkart jau nebeskauda. – Ačiū už neprašytą gerą idėją.
– Nėr už ką, – atšauna jis ir plačiai nusišypso.
– Denveris? – kilstelėjęs galvą po kiek laiko paklausia.
Suprantu, kad jis nori sužinoti, ar mano kitas sustojimas bus Denveryje.
– Taip. Dar liko septynios valandos kelio.
Endrius palinguoja galvą, lygiai taip pat nepatenkintas tokiu ilgu tarpsniu kaip ir aš.
Po dešimties minučių autobusas įlinguoja į Garden Sičio stotį ir sustoja. Čia triskart daugiau žmonių nei prieš tai buvusioje, todėl aš pradedu nervintis. Prasibraunu pro aikštelę ir krentu į pirmą laisvą vietą, nes jų jau tuoj nebeliks. Endrius šmurkšteli už kampo prie užkandžių automatų ir netrukus ateina nešinas skardinėle „Mountain Dew“ ir pakeliu bulvių traškučių.
Klesteli šalia manęs ir spragteli skardinėlės dangtelį.
– Kas yra? – klausia atsisukęs į mane.
Nė nepajutau, kad pasibaisėjusi žiūriu, kaip jis geria tą bjaurų limonadą.
– Nieko, – atsakau ir nusisuku. – Man tiesiog šlykštu.
Girdžiu, kaip jis tyliai šalia manęs prunkšteli, ir tada pasigirsta atplėšiamo traškučių pakelio garsas.
– Kaip matau, tau daug kas šlykštu.
Vėl atsisuku į jį, kuprinę užsikeliu ant kelių.
– Kada pastarąjį kartą valgei ko nors… mažiau prišaukiančio širdies smūgį?
Jis sukramto kitą traškutį ir nuryja.
– Valgau tą, ką noriu. O kas tu tokia? Gal viena iš tų pasipūtėlių vegetarių, kurios skelbia, kad greitas maistas tukina mūsų piliečius?
– Aš ne iš tų, – atšaunu. – Vis dėlto manau, kad tos pasipūtėlės vegetarės skelbia tiesą.
Jis sučiaumoja dar kelis traškučius, užsigeria gazuotu gėrimu iš skardinėlės ir atsisukęs man šypsosi.
– Greitas maistas žmonių netukina, – ramiai toliau sau kramtydamas pareiškia. – Kiekvienas gali rinktis tą, ką nori. Greito maisto restoranai tiesiog naudojasi neišprusimu tų kvailų amerikiečių, kurie nemoka tinkamai pasirinkti, ką valgyti.
– Tai tu vadini save kvailu amerikiečiu? – šypteliu jam.
Endrius gūžteli pečiais.
– Ko gero, taip, nes dabar galiu rinktis tik užkandžių automatus ir mėsainių užkandines.
Užverčiu akis.
– Ak, galima pamanyti, kad turėdamas galimybę pasirinktum sveikesnį maistą. Nesinori tuo tikėti.
Man turbūt geriau sekasi atsikirsti nei jam.
Endrius garsiai nusijuokia.
– Po galais, aišku, kad pasirinkčiau ką nors geresnio. Su mielu noru vakarykštį mėsainį išmainyčiau į penkiasdešimt dolerių kainuojantį kepsnį, o šitą birzgalą – į bokalą alaus.
Pakraipau galvą, bet negaliu susilaikyti nenusišypsojusi.
– Beje, o ką tu pati dažniausiai valgai? – klausia jis. – Salotas ir sojų varškę?
– Nesąmonė, – neskaniai susiraukiu. – Nė už ką gyvenime nevalgyčiau sojų varškės, o salotos yra tiems, kurie meta svorį. – Patylėjusi šypteliu jam ir klausiu: – Sakyt atvirai?
– Taip. Rėžk, – paragina.
Jis žiūri į mane taip, lyg būčiau koks keistas ar įdomus, gilesnės analizės vertas egzempliorius.
– Man patinka spagečiai su mėsos kukuliais ir sušiai.
– Kaip tai? Viskas kartu? – dabar jau jis pasibjaurėjęs susiraukia.
Kurį laiką nesuprantu, ką jis turi omeny.
– Oi, ne, – susizgrimbu ir imu purtyti į šalis galvą. – Viskas kartu tikrai būtų bjauriai neskanu.
Dabar jis patenkintas šypsosi.
– Kepsnių aš nelabai mėgstu, – tęsiu. – Bet jei kas pavaišintų, tai gal ir neatsisakyčiau.
– Aha. Vadinasi, siūlaisi pakviečiama į pasimatymą?
Jo šypsena dabar nuo ausies iki ausies. Iš nuostabos išverčiu akis ir net išsižioju.
– Ne! – pradedu rausti. – Aš tik sakau, kad…
Endrius pradeda juoktis ir gurkšteli gėrimo.
– Gerai jau, gerai, – ramina. – Nesijaudink. Aš niekada nekviesiu tavęs į pasimatymą.
Aš dar labiau išsižioju ir nukaistu kaip žarija. Jis garsiai juokiasi.
– Po galais, mergaite, – prabyla jis nesiliaudamas juoktis, – tu nelabai supranti juokus, ar ne?
Susiraukiu. Jis irgi susiraukia, bet jo veidas vis dar pastebimai linksmas.
– Žinai, ką pasakysiu? – surimtėjęs taria. – Jeigu kurioj nors stoty pasitaikys padorus restoranas, kur galėtų kepsnį iškepti per penkiolika minučių, kad spėtume sugrįžt į autobusą, aš būtinai tave juo pavaišinsiu, o tu, kol valgysim važiuodami autobusu, galėsi spręsti, ar tai pasimatymas, ar ne.
– Na, aš jau dabar galiu pasakyti, kad tai tikrai nebus pasimatymas.
Jis man kreivai šypteli.
– Na ir tegu nebūna, – sako. – Man nuo to nebus blogiau.
Spėju, kad tema išsisėmė, bet jis staiga atsisuka ir klausia:
– O kaip tada pavadintum, jei ne pasimatymu?
– Kaip tai? – nesuprantu jo. – Tiesiog draugiškas pavalgymas, ir tiek. Du žmonės drauge skaniai papietauja.
– Aha, – žybteli akimis. – Vadinasi, mes jau draugai?
Nejučia išsigąstu. O jis gudrus. Neskubu atsakyti ir sučiaupusi lūpas galvoju.
– Kodėl gi ne, – atsakau. – Bent jau iki Vajomingo tikrai galime likti draugais.
Jis ištiesia man ranką. Nenoriai, bet paimu ir spusteliu. Jo delnas švelnus, bet tvirtas, o šypsena nuoširdi, maloni.
– Gerai. Vadinasi, draugai iki Vajomingo, – patvirtina jis ir spustelėjęs ranką paleidžia.
Nelabai suvokiu, kas ką tik įvyko, bet nemanau, kad dėl savo poelgio paskui tektų gailėtis. Kas čia blogo kelionėje įsigyti draugą. Galėčiau įsivaizduoti Endrių vienu iš šimto kitos rūšies žmonių, ir tai būtų blogiau. Bet man jis atrodo nepavojingas, be to, prisipažinsiu, su juo įdomu bendrauti. Jis ne kokia pagyvenusi moteriškė, ieškanti progos papasakoti apie savo gyvenimą, kai buvo mano metų, ar koks kvanktelėjęs seniokas, įsivaizduojąs esantis toks patrauklus, koks buvo septyniolikos, ir manąs galįs prisivilioti mane, nes viliasi esąs toks pat žavus, koks buvo anksčiau. Ne, auksaplaukis Endrius sėdi štai čia ir dabar. Aišku, dėl daugelio priežasčių man būtų geriau, jeigu jo vietoj būtų mergina, bet bent jau jis mano amžiaus ir nėra bjaurus. Ne, Endrius Perišas tikrai ne Pilypas iš kanapių.