Jeigu atvirai, tai jis labiau panašus į Gražuoliuką, ir turbūt kaip tik dėl to man šis reikalas darosi pavojingas.
Visi gerai žinom, kad nė kiek nesvarbu, kas vyksta tavo gyvenime, ko ką tik netekai, kaip baisiai nekenti pasaulio ar kaip nepadoru kuo nors susižavėti, kol širdis dar visai nepagijo. Betgi tu vis tiek esi žmogus, ir vos tik akis pamato kitą patrauklų žmogų, nieko negali padaryti – imi ir prilimpi prie jo. Juk taip gamtos surėdyta.
Tačiau elgtis, kaip liepia gamta, yra visai kas kita. Aš čia dedu tašką.
Šito tai jau tikrai nebus. Tegu nors dangus griūva.
Kita vertus, mane labai nervina tai, kad jis be galo patrauklus, o tai reiškia, kad turėsiu dar labiau stengtis, jog mano veiksmai ar žodžiai nepadėtų jam susidaryti netinkamo įspūdžio apie mane. Patrauklūs vaikinai ir taip žino, kad jie tokie. Net ir tie, kurie viešai to nedemonstruoja. Be to, patraukliems vaikinams įgimta iš karto susidaryti nuomonę, kad nekalta šypsena ar ilgiau nei tris minutes trunkantis pokalbis be nejaukios pauzės jau yra susižavėjimo ženklas.
Šita „draugystė“ privers mane smarkiai paprakaituoti. Noriu pasirodyti mandagi, bet ne per daug. Noriu šypsotis, kai reikia, bet turiu sekti, kad tos šypsenos nebūtų per daug. Noriu juoktis, kai jis pasako ką nors juokingo, bet bijau, kad nepagalvotų, jog mano juokas reiškia „dieve, kaip tu man patinki“.
Taip, man iš tiesų reikės gerokai paplušėti. Gerai pagalvojus, su senute gal ir būtų lengviau…
Kone valandą stotyje laukiam su Endrium kito autobuso. Ir, kaip tikėjomės, neatrodo, kad šitam galėsim abu įsitaisyti per dvi vietas. Eilutė nutįso tokia, kad panašu, jog visiems ir vietų gali nebeužtekti. Dilema. Velnias. Staiga mudu su Endriumi tampame laikinais draugais, bet aš negaliu prisiversti pakviesti jo sėstis kartu. Tai gali būti viena iš dingsčių susidaryti apie mane netinkamą įspūdį. Taigi, eilutei vis slenkant artyn prie autobuso, o jam mindžikuojant man iš paskos, viliuosi, kad jis pats susipras ir atsisės greta manęs. Verčiau jau sėdėti su juo, nei su kokiu nepažįstamu pakeleiviu.
Einu į autobuso vidurį, kur matau dvi laisvas vietas, ir praėjusi pro kraštinę atsisėdu prie lango.
Jis įsitaiso šalia manęs ir man gerokai palengvėja.
– Kadangi esi mergina, – sako jis numesdamas ant grindų kelionkrepšį, – leisiu tau sėdėti prie lango.
Ir nusišypso.
Kai autobusas jau sausakimšas ir ankštoje erdvėje jau jaučiu nuo daugybės žmonių sklindančią šilumą, pasigirsta uždaromų durų cypimas ir autobusas pajuda iš stoties.
Kelionė nebeatrodo tokia ilga ir kankinamai sunki, nes jau turiu su kuo pasikalbėti. Per valandą nepertraukiamo pokalbio mudu aptariam, kokios jam patinka klasikinio roko grupės, kodėl aš mėgstu Pink ir kodėl jos dainos geresnės už „Boston“ ar „Foreigner“, nes man jų muzika skamba vienodai. Gal dvidešimt minučių dėl to abu karštai ginčijamės. Jis užsispyręs kaip ožys, bet, anot jo, aš irgi nė kiek ne geresnė, tad išeina – abu labu tokiu. Vėliau aš jam papasakoju, kas ta Nat, bet apie siaubingus mūsų draugystės epizodus neužsimenu.
Sutemus pastebiu, kad per visą pokalbį, kai įlipom į autobusą ir jis atsisėdo prie manęs, nebuvo nė vienos nejaukios pauzės.
– Ar ilgai ketini pasilikti Aidahe?
– Keletą dienų.
– Tada vėl grįši atgal autobusu?
Keista, Endriaus veide neliko nė kruopelytės linksmumo.
– Taip, – atsakau. Nenoriu plačiau liesti šitos temos, nes iš anksto dar neturiu paruošusi atsakymų.
Girdžiu jį atsidūstant.
– Aišku, čia ne mano reikalas, – atsigręžęs į mane sako jis, ir aš pajuntu, kad tarpas tarp mudviejų gerokai sumažėjo, nes jis dabar sėdi labai arti, – bet tau nederėtų vienai keliauti tokį tolimą kelią.
Nežiūriu į jį.
– Na, bet reikia.
– Kodėl? – klausia jis. – Ginkdie, nesiperšu į kompaniją, bet tokiai jaunai ir velniškai žaviai merginai kaip tu be galo pavojinga vaikštinėti vienai po apšiurusias Amerikos autobusų stotis.
Pajuntu, kaip mano veidą papuošia šypsena, bet labai stengiuosi to neparodyti. Pažvelgiu į jį ir sakau:
– Matau, kad į kompaniją nesiperši, bet pavadinai mane „velniškai žavia“ ir dar tame pačiame sakinyje išpyškinai tradicinę frazę‚ „ką tokiai jaunai ir gražiai merginai veikti apleistose stotyse“.
Jis truputį užsigavo.
– Aš kalbu rimtai, Kemrina, – sako, ir mano veide šypsena akimirksniu dingsta. – Tave kas nors gali smarkiai nuskriausti.
Mėgindama nuvyti šalin nemalonaus pokalbio temą, nusišypsau jam ir sakau:
– Dėl manęs nesijaudink. Nuoširdžiai tikiu, kad užpulta rasiu jėgų taip garsiai paleisti gerklę, jog visi apkurs.
Jis pakraipo į šalis galvą ir atsidūsta, pamažėl pasiduodamas mano norui praskaidrinti pokalbį.
– Papasakok apie savo tėvą, – paprašau.
Vos pastebima šypsena visai dingsta nuo jo veido ir jis nusisuka nuo manęs. Ne atsitiktinai aš jo to paprašiau. Nežinau, bet kažkodėl jaučiu, kad jis nuo manęs kažką slepia. Kai dar Kanzase jis man trumpai užsiminė apie merdintį tėvą, atrodė, kad jam tai nelabai rūpi. Tačiau jis leidosi į tokią tolimą kelionę ir dar autobusu, kad prieš mirtį pasimatytų su tėvu, taigi, matyt, labai jį myli… Atleiskite, bet dar nesutikau nė vieno, kuris būtų abejingas mylimo žmogaus mirčiai ar jam sunkiai sergant.
Keistos mintys sukasi mano galvoje. O juk aš nemoku verkti.
– Geras jis žmogus, – prabyla Endrius žvelgdamas tiesiai prieš save.
Jaučiu, kad dabar jam prieš akis stovi tėvo atvaizdas, nes jo žvilgsnis blausus, paskendęs prisiminimuose. Paskui jis atsisuka į mane ir nusišypso. Bet po jo šypsena slepiasi ne skausmas, o malonūs prisiminimai.
– Užuot nusivedęs į beisbolą, tėvas nutempė mane į bokso ringą.
– Šit kaip? – pajuntu, kaip veide nušvinta šypsena. – Papasakok.
Jis ir vėl nuduria akis prieš save, bet veidas spinduliuoja malonia šiluma.
– Tėvas norėjo, kad mes išmoktume kautis… – dirsteli į mane. – Ne kaip boksininkai ar kieti mušeikos, nors ir tam nebūtų priešinęsis, bet turiu galvoje kautis plačiąja prasme. Už gyvenimą. Metaforiškai.
Linkteliu nuduodama, kad suprantu.
– Aštuonerių metų sėdėjau prie ringo ir apstulbęs žiūrėjau, kaip du vyrai talžo vienas kitą, o tėvas šalia manęs garsiau už žiūrovus be perstojo kartojo: „Jie nieko nebijo, sūnau… Jų kiekvienas judesys gerai apskaičiuotas. Kerta smūgį – ir jis arba pasiekia tikslą, arba ne, tačiau jie mokosi iš kiekvieno kirčio, kiekvieno savo priimto sprendimo.“
Endrius trumpam sugauna mano žvilgsnį ir jo šypsena išblėsta. Veidas surimtėja.
– Jis man aiškino, kad tikras kovotojas niekada neverkia ir nesileidžia bet kokio smūgio parklupdomas. Išskyrus tą lemiamą, neišvengiamą kirtį, bet ir po jo kovotojas palieka ringą kaip tikras vyras.
Man irgi visai nebejuokinga. Sunku pasakyti, kokios mintys dabar sukasi Endriaus galvoje, bet mus apninka ta pati niūri nuotaika. Noriu paklausti, kaip jis jaučiasi, nes matau, kad jam nelabai gera, bet tam dar neatėjo laikas. Jaučiuosi keistai, nes dar jo nepažįstu taip gerai, kad drįsčiau kapstytis po jo emocijas.
Tyliu.
– Turbūt laikai mane visišku mulkiu, – prabyla jis.
Nustebusi sumirksiu.
– Ne, – skubu atsakyti. – Kodėl taip manai?
Jis iškart pasikeičia ir jo veide vėl šmėsteli rimta išraiška, paskui ją pakeičia palengva pražystanti šypsena.
– Aš dar spėsiu jį pamatyti, kol neatidavė galų, – sako jis, o jo žodžiai mane truputį sukrečia. – Juk visiem taip bus, ar ne? Įprastas dalykas, kaip čiaudinčiam pasakyti „į sveikatą“ ar pasiklausti, kaip prabėgo savaitgalis, nors tau visai nė motais.