Didžioji autobuso keleivių dalis, regis, pabudo anksčiau už mane. Pats stebiuosi, kaip taip ilgai išmiegojau ir nė karto neatsibudau, kad pakeisčiau kūno padėtį į patogesnę, ko niekada nepavyksta padaryti.
Laikrodis rodo dvi minutes po devintos.
– Kur mes dabar esam? – klausiu žiūrėdamas pro langą, prie kurio sėdi Kemrina, ir dairydamasis kokių nors kelio ženklų.
– Iki Denverio dar keturios valandos kelio, – atsako ji. – Vairuotojas ką tik pranešė, kad po dešimties minučių stosim pailsėti.
– Puiku, – tariu ir ištiesęs koją iškišu ją į tarpą. – Reikia pasivaikščiot. Sustingau į kuolą.
Pastebiu, kad ji šypsosi, bet greitai nusisuka į langą. „Sustingau į kuolą.“ Aišku. Jos galvoj – irgi „plaukuotos“ mintys. Apie tai pagalvojęs, net garsiai nusijuokiu.
Kito sustojimo vieta nė kiek nesiskiria nuo prieš tai buvusių. Abiejose kelio pusėse kelios degalinės ir du greito maisto restoranai. Negaliu patikėti, kad šitos merginos dėka imu svarstyti, ar verta ten eiti, ką anksčiau būčiau daręs nė nesudvejojęs. Sunku pasakyti, kaip iš tiesų yra: ar dėl to, kad noriu jai įrodyti, jog galiu, kai noriu, pasirinkti ir sveikesnį maistą, ar dėl to, kad bijau, jog ji vėl mane apšauks.
Pala pala. Kieno galva sprendžiamas šitas klausimas?
Aiškiai jos. Po paraliais!
Visi kulniuojam iš autobuso, Kemrina žengia prieky manęs. Apėjusi autobusą iš priekio, stabteli, grįžteli atgal ir susidėjusi ant krūtinės rankas, sučiaupusi lūpas žiūri į mane.
– Na, jeigu tokia protinga, – prabylu kaip koks trečiaklasis, – pažiūrėsim, ar tau katroj iš šitų skylių pavyks rasti kokio nors sveikesnio maisto nei šūde pamirkytas gumos gabalas.
Vienam jos lūpų kamputy susirango šypsena.
– Ot ir pažiūrėsim, – priima mano mestą iššūkį.
Nuseku jai įkandin į milžinišką degalinės parduotuvę, o ji pirmiausia patraukia prie gėrimų šaldytuvų. Kaip ta blondinė iš televizijos žaidimo (nežinau kokio, nes tokių nežiūriu, bet visi tą blondinę žino), Kemrina skėsteli rankomis į šaldytuvo duris, tarsi pirmą kartą supažindindama mane su vaisių sulčių ir geriamo vandens pasaulio turtais.
– Kaip matai, galima rinktis iš gausybės visokiausių sulčių, – tikru TV žaidėjos balsu taria ji. – Bet kokios sultys yra geriau už limonadą. Rinkis.
– Aš sulčių nemėgstu.
– Nenusišnekėk. Žiūrėk, kokia čia jų gausa. Neabejoju, kad rasi tai, ką tavo skrandis mielai suvirškins.
Paskui ji žengia porą žingsnių atgal ir parodo kelias dešimtis įvairaus skonio geriamo vandens buteliukų, išrikiuotų už kitų durų.
– O čia vanduo, – sako ji. – Tik nelabai tikėtina, kad toks kaip tu galėtų gerti paprastą vandenį.
– Ne, būtų didžiausia kvailystė.
Iš esmės aš nieko prieš gerti ir vandenį, bet man patinka mūsų pradėtas žaidimas.
Ji šypsosi, nors stengiasi atrodyti rimta.
Suraukęs nosį žiūriu į ją, papučiu lūpas ir imu dirsčioti tai į ją, tai į sultis.
Sunkiai atsidusęs žengiu prie sulčių šaldytuvo, apmetu akimis įvairiausias jų rūšis bei skonius ir pagalvoju, kokio velnio toks didelis braškių, kivių ar braškių ir kivių pasirinkimas. Man nepatinka nei viena, nei kita.
Galiausiai atsidarau dureles ir pasiimu paprastas apelsinų sultis.
Ji net krūpteli.
– Kas? – klausiu įsitvėręs durelių rankenos.
– Apelsinų sultimis užgerti maistą nėra sveika.
Garsiai atsidūstu ir įremiu žvilgsnį į ją.
– Išsirinkau sultis, o tu sakai, kad jos nesveika.
Norėčiau nusijuokti, bet knieti priversti ją pasijusti kalta.
Regis, man pavyksta. Mergina susiraukia.
– Na, matai… Šiose sultyse yra daug vitamino C ir jos tinka gerti vienos, bet po jų tik dar labiau troškins.
Dabar ji tikrai atrodo susikrimtusi, kad mane užgavo, ir mane tai ganėtinai nustebina. Nusišypsau. Ji man atsako tuo pačiu.
Ji šypsosi man it velniūkštis.
O, kokia ji šauni…
Kemrina
10
Galiausiai pro šalį praskrieja Denveris ir mes artėjame prie paskutinio Endriaus sustojimo Vajominge. Negaliu sakyti, kad man tai nė kiek nerūpi. Endrius teisingai sako, kad keliauti man vienai yra pavojinga. Bandau suvokti, kodėl apie tai nepagalvojau dar prieš susipažindama su juo. Gal tiesiog jo draugijoje jaučiuosi saugi, nes atrodo, kad jis galėtų per daug nesistengdamas sugūrinti ne vieną nosį. Po galais, gal man apskritai nevertėjo jo užkalbinti, juo labiau leisti sėstis šalia, nes dabar tarsi pripratau prie jo. Atvažiavus į Vajomingą ir pasukus skirtingais keliais, man vėl teks spoksoti pro langą į prošal skriejantį pasaulį, net nežinant, kur toliau mane nuves likimas.
– Sakyk, ar turi merginą? – klausiu jo, kad užvesčiau naują pokalbį, nes nenoriu galvoti, kad po kelių valandų vėl liksiu viena.
Endriaus skruostuose išryškėja duobutės.
– Kodėl klausi?
Pavartau akis.
– Nesipuikuok. Klausimas paprastas. Jeigu neturi…
– Ne, neturiu, – atsako jis. – Esu laimingas viengungis.
Šypsodamasis žiūri į mane ir laukia. Po kurio laiko susizgrimbu, ko jis laukia.
Gailėdamasi, kad pradėjau tokį asmenišką pokalbį, baksteliu pirštu sau į krūtinę.
– Aš? Aš irgi nebeturiu.
Paskui labiau pasitikinčiai priduriu:
– Aš taip pat esu laiminga viengungė ir trokštu tokia likti ir toliau. Sakykim… amžinai.
Galėjau „laiminga viengunge“ ir užbaigti, užuot peržengusi savo pačios pasitikėjimo zonos ribas ir atskleidusi ketinimus.
Aišku, Endrius tą akimoju pagauna. Neabejotinai jis yra iš tų, kurie niekad nepraleis pro ausis jokio apsižioplinimo. Jis to tik ir trokšta.
– Pasistengsiu nepamiršti, – nusišypso.
Laimė, daugiau nieko nekamantinėja.
Atlošęs galvą į sėdynės viršų kurį laiką nevalingai bilsnoja pirštais sau per šlaunis. Vogčiom dirsčioju į jo raumeningas, saulėje įdegusias rankas ir stengiuosi įsižiūrėti į jo tatuiruotes, tik gaila, kad jos beveik visos uždengtos marškinėlių rankovėmis. Kiek daugiau teko pamatyti ant dešinės rankos, kai jis pasilenkė užsirišti batų. Atrodo, ten buvo kažkoks medis. Bet ant tos rankos, į kurią dabar žiūriu, regis, nupiešta kažkas su plunksnomis. Visos iki šiol mano matytos tatuiruotės – nespalvotos.
– Smalsauji? – klausia jis ir aš krūpteliu. Nemaniau, kad pastebės mane žvilgčiojant.
– Ko gero.
Taip, man nepaprastai smalsu.
Endrius kilsteli nuo sėdynės ir atsmaukia nuo kairės rankos marškinėlių rankovę, po kuria slepiasi feniksas su ilga, dailiai išskleistų plunksnų uodega, kurios tik pats galiukas matyti iš po rankovės. Visas paukščio kūnas primena skeletą, bet tai teikia jam tik dar daugiau „vyriškumo“.
– Nepaprastai graži.
– Ačiū. Pasidariau ją maždaug prieš metus, – sako jis ir užtraukia rankovę. – O štai šita, – pasisuka šonu ir atsmaukia kitą rankovę (pirmiausia man į akis krenta dideli stangrūs jo raumenys), – yra mano gumbuotasis, drevėtasis medis snaudalius. Man patinka keisti medžiai. O jeigu atidžiai pažiūrėsi, – aš įdėmiai žiūriu ten, kur jis pirštu rodo medžio kamieną, – tai pamatysi mano 1969-ųjų „Chevy Camaro“. Automobilis tėvo, bet kadangi jis numirs, mašina atiteks man. – Nudelbia žvilgsnį prieš save.
Štai jis, tas skausmo blyksnis, taip stropiai slėptas, kai kalbėjomės apie jo tėvą. Jam labai skauda širdį, tik jis neparodo, todėl ir man darosi graudu. Įsivaizduoju, kaip man būtų skaudu regėti motiną ar tėvą mirties patale, o pačiai važiuoti autobusu paskutinį kartą su jais pasimatyti. Akylai stebiu iš šono jo veidą, labai norėčiau jį paguosti, bet neišmanau kaip. Kažkodėl jaučiu, kad dabar tam ne laikas, kad netinka apie tai kalbėti.