– Turiu dar keletą, – toliau kalba jis. Vėl sėdi atlošęs galvą į sėdynę ir atsisukęs žiūri į mane. – Štai čia vieną labai mažą, – atvertęs dešinę ranką rodo ant riešo paprastą juodą žvaigždutę prie pat delno. Keista: kaip anksčiau jos nepastebėjau. – Ir gerokai didesnę ant kairio šono.
– Kokia ta ant šono? Ar labai didelė?
Žybteli šviesiom žaliom akim ir šiltai nusišypso, pakreipęs galvą ant šono žiūri į mane ir sako:
– Velniškai didelė.
Matau, kaip sujuda jo rankos, lyg ketintų pakelti marškinėlius ir man ją parodyti, bet paskui persigalvoja.
– Ten moteris. Neverta dėl jos autobuse nusirenginėti.
Dabar jau nors užmušk, kaip knieti ją pamatyti, nes jis nenori man jos rodyti.
– Ta moteris tau pažįstama? – klausiu.
Vis dirsčioju į jo šoną, vildamasi, kad jis persigalvos ir pakels marškinėlius, bet jis to nedaro. Papurto galvą ir sako:
– Ne, nieko panašaus. Ten Euridikė, – ir atlaidžiai mosteli prieš save ranka, tarsi nebenorėtų apie tai daugiau kalbėti.
Nuskambėjęs vardas senoviškas, gal graikiškas, man kažkur lyg girdėtas, bet negaliu prisiminti kur.
Linkteliu.
– Labai skaudėjo?
Jis šypsosi.
– Truputį. Na, labiausiai skauda ant šonkaulių, tad galima sakyti, kad taip, skaudėjo.
– Verkei? – juokiuosi.
Jis šypteli.
– Ne, neverkiau, bet jeigu būčiau sumanęs pasidaryt bent vienu centimetru didesnę, tikrai būčiau apsibliovęs. Iš viso prireikė šešiolikos valandų.
Apstulbusi net sumirksiu.
– Oho! Turėjai kentėti net šešiolika valandų?
Keista, apie tatuiruotę kalbam taip išsamiai, o jis kažkodėl nenori man jos parodyti. Gal ji nėra tokia graži ar tatuiruočių meistras kažką pridirbo ne taip, ar dar kas.
– Ne visą iš karto, – sako. – Piešė kelias dienas. Paklausčiau, ar tu turi tatuiruočių, bet kažkodėl įtariu, kad neturi, – supratingai šypsosi jis.
– Visai teisingai, – atsakau truputį nurausdama. – Nors kelis kartus buvo užėjęs noras pasidaryti. – Didžiuoju pirštu ir nykščiu apglėbiu kitos rankos riešą, pasukioju. – Galvojau pasidaryti štai čia. Tiesiog vieną žodį „Laisvė“ ar ką nors lotyniškai. Bet turbūt dar tam iki galo nepribrendau.
Šypsodamasi ir truputį sutrikusi garsiai atsidūstu. Net nejauku pasidaro, kad plepu apie tatuiruotes su vaikinu, kuris, akivaizdu, apie jas išmano gerokai daugiau nei aš.
Kai atleidžiu pirštus ir padedu ranką ant porankio, Endrius suima man už riešo. Trumpą akimirksnį sėdžiu lyg perkūno trenkta, kūnu perbėga šiurpuliukai, bet greitai viskas praeina, nes jis ima kalbėti visai atsainiai.
– Tatuiruotė merginai ant riešo turėtų atrodyti labai moteriškai ir gražiai. – Pirštu švelniai pabraukia per tą vietą ant riešo, kur ji turėtų būti. Nežymiai virpteliu. – Lotyniška. Labai subtili. Va štai čia būtų nepaprastai gražu.
Tada jis paleidžia mano ranką ir aš vėl padedu ją ant porankio.
– Maniau, kad pasakysi „Nieku gyvu“, – sako jis ir užsikelia koją, pasideda sulenktą ant kelio. Sunėręs pirštus ištiesia rankas, pasirąžo ir susmukęs kėdėje patogiai įsitaiso.
Greitai temsta, saulė artėja prie laidos, nuspalvindama gamtovaizdį blyškiais oranžiniais, rausvais ir purpuriniais gaisais.
– Turbūt esu nenuspėjama, – šypteliu jam.
– Tai jau tikrai, – pritaria jis ir susimąstęs įsispokso prieš save.
Kitą dieną apie antrą valandą Endrius pažadina mane autobusų stotyje Čeine, Vajominge. Jaučiu jo pirštus baksnojant man į šoną.
– Atvažiavom, – sako jis.
Pagaliau įstengiu atsimerkti ir atplėšiu galvą nuo lango. Neabejoju, kad man iš burnos baisiai dvokia, nes ji visa išdžiūvusi, todėl žiovaudama nusisuku nuo jo.
Įriedėjus į terminalą autobuso stabdžiai sucypia ir žmonės kaip visada ima ropštis iš savo vietų, traukti kuprines iš daiktadėžių virš galvos. Sėdžiu išsigandusi ir nekrutu, vogčiom dirsčioju į Endrių. Jaučiu, kad tuoj tuoj gali ištikti baimės priepuolis. Žinojau, kad išmuš šita valanda, kad Endrius turės išlipti, o aš liksiu toliau keliauti viena, bet nesitikėjau pasijusti kaip maža išsigandusi mergaitė, išleista į pasaulį savarankiškai ieškoti laimės.
Šūdas! Šūdas! Šūdas!
Negaliu patikėti, kad leidau sau susibičiuliauti su juo ir dabar nebegaliu suvaldyti apėmusios baimės.
Man baisu likti vienai.
– Eini? – klausia jis iš tarpo tarp eilių ir ištiesia man ranką. Maloniai man šypsosi, bet nenusiteikęs nei šmaikštauti, nei juoktis iš manęs, nes, šiaip ar taip, jau matomės paskutinį kartą. Ginkdie, mes nei įsimylėję, nei dar kaip, tačiau praleidęs kelias paras autobuse su žmogumi pradedi jį pažinti, pamilsti jo draugiją. O kai dar jis artimas tavo sielai ir jūs abu be žodžių jaučiate, kodėl sunku bus skirtis, tai išsiskyrimas tampa dar skausmingesnis.
Tačiau aš nenoriu, kad jis tą pajustų. Tai kvaila. Pati įsivėliau į šitą velniavą, pati dabar turėsiu iš jos ir kapstytis. Ir visai nesvarbu, kur ji mane nublokš.
Nusišypsau jam ir paduodu ranką. Visą kelią tarp eilių, kol einam iki išėjimo, jis eina prieky, švelniai spausdamas delne mano pirštus. Jaučiu, kaip iš jo rankos sklinda šiluma, ir stengiuosi kaip galėdama ilgiau ją įsiminti, kad vėl likusi viena galėčiau semtis iš jos tvirtybės.
– Na, Kemrina… – prabyla jis ir žiūri į mane, lyg norėtų išgirsti mano pavardę.
– Benet, – šypsodamasi pasufleruoju ir sulaužau savo pačios taisyklę.
– Ką gi, Kemrina Benet, buvo malonu susipažinti su tavimi kelionėje į niekur. – Jis pasitaiso ant pečių kuprinės dirželius ir susikiša rankas į džinsų kišenes. Matau, kaip įsitempia rankų raumenys. – Tikiuosi, surasi tai, ko ieškai.
Stengiuosi šypsotis ir man tai pavyksta, tačiau jaučiu, kad mano veidas ne tiek šypsosi, kiek raukiasi.
Ant vieno peties pasitaisau rankinuką, ant kito – permesto kelionkrepšio rankeną, ir bejėgiškai nuleidžiu abi rankas prie šonų.
– Man irgi buvo malonu su tavim susipažinti, Endriau Perišai, – ištariu, nors to sakyti ir nenoriu. Noriu, kad jis dar su manim pavažiuotų. – Jei nieko prieš, gal galėtum padaryti vieną gerą darbą?
Mano prašymas sužadina jam smalsumą ir jis krypteli galvą į šoną.
– Žinoma. Kas tai būtų? Ar kartais ne kokia intymi paslauga?
Skruostuose išryškėja gilios duobutės, o dailios lūpos ima riestis šypsniui.
Nusijuokiu ir nuraudusi nudelbiu akis į žemę, bet tai trunka neilgai, nes mano prašymas ne iš lengvųjų. Nutaisiusi veide malonią miną pakeliu į jį akis su užuojauta.
– Jeigu tavo tėvas neišgyvens, – tariu aš, o jo veidas ūmai surimtėja, – leisk sau išsiverkti, gerai? Pati bjauriausia savijauta gyvenime būna tada, kai negali išsiverkti, nes tuomet… viskas ima atrodyti gerokai juodžiau.
Jis ilgai ir įdėmiai žiūri į mane, paskui linkteli. Akių gelmėse žybteli vos matoma dėkinga šypsenėlė. Ištiesiu jam ranką atsisveikinti, ir jis padaro tą patį, tik kiek ilgiau užlaiko manąją delne, paskui prisitraukęs apkabina. Aš taip pat jį smarkiai apkabinu, manyje kirba didžiulis noras prisipažinti, kad bijau likti viena, bet žinau, kad negaliu to padaryti.
Susiimk, Kemrina!
Jis paleidžia mane iš glėbio, paskutinį kartą padovanoja man tą šypseną, prie kurios aš taip greitai pripratau, ir apsisukęs nueina. Stoviu terminale gal visą amžinybę ir negaliu net kojų pajudinti. Matau, kaip jis įšoka į taksi, ir žiūriu, kol automobilis dingsta man iš akiračio.
Štai aš ir vėl viena. Už tūkstančio kilometrų nuo gimtųjų namų. Nei tikslo, nei krypties, nei konkrečių ketinimų. Na, gerai nebent tai, kad leidausi į kelionę, apie kurią anksčiau nebūčiau nė išdrįsusi pagalvoti. Ir dar aš labai bijau. Bet privalau susiimti. Privalau, nes man reikia pabūti vienai, atsiplėšti nuo to, kas liko namie, kas kaip tik ir privertė mane taip pasielgti.