Pagaliau atsitokėju ir pasitraukusi nuo didžiulių panoraminių stoties langų susirandu, kur atsisėsti. Iki kito mano autobuso į Aidahą – keturių valandų pertrauka, todėl reikia sugalvoti, kuo užsiimti, kad greičiau prabėgtų laikas.
Pirmiausia patraukiu prie užkandžių ir gėrimų automatų.
Įmetusi į skylutę kelias monetas jau rengiuosi spausti E4 mygtuką prie javainių batonėlių – vienintelio sveiko užkandžio visam aparate, – bet staiga mano pirštas apsuka ratą, nuspaudžia D4 ir vingiuotu kanalu į aparato apačią nukrenta bjaurus riebus ir itin saldus šokoladinis batonėlis. Patenkinta pasiimu iškritusį nesveiko maisto davinį ir patraukiu prie gazuotų gėrimų aparato, pakeliui praeidama pro tą, kuriame sudėti geriamo vandens ir sulčių buteliukai. Iš antrojo pasiimu dantų emalį ėdančio, pilvą pučiančio limonado skardinėlę.
Endrius manimi didžiuotųsi.
Po galais! Liaukis galvojusi apie tą Endrių!
Nešina nesveiko maisto užkandžiais susirandu laisvą kėdę ir atsisėdusi pradedu laukti.
Keturių valandų pertrauka ištįsta į šešių. Per vietos garsiakalbį pranešama, kad mano autobusas dėl techninių gedimų vėluos porą valandų. Stoties salėje nuvilnija nepatenkintų keleivių balsai.
Še tai tau. Nežinia kokiam pasaulio pakrašty įstrigau autobusų stoty ir galbūt teks praleisti čia naktį, susirangius vaisiaus poza ant kietos plastikinės kėdės, ant kurios net sėdėti nepatogu.
Arba galiu eiti ir nusipirkti bilietą į kitą miestą.
Tikrai! Taip ir padarysiu!
Gaila, kad anksčiau nesusiprotėjau ir tuščiai gaišau čia šešias valandas. Tarsi kas būtų spragtelėjęs galvoje mygtuką ir privertęs susivokti, kad nebūtina keliauti į Aidahą vien dėl to, kad iš anksto nusipirkau ten bilietą.
Čiumpu nuo gretimos sėdynės krepšį ir rankinuką, užsimetu abu ant pečių ir žingsniuoju per stotį pro nepatenkintus keleivius, kurie, akivaizdu, neturi tokio pasirinkimo kaip aš. Pasuku tiesiai prie bilietų kasų.
– Mes jau užsidarom, panele, – kitapus langelio taria man bilietų pardavėja.
– Palaukit, labai prašau! – sušunku ir beviltiškai abiem rankom užsikniaubiu ant prekystalio. – Man reikia bilieto. Bet kur. Labai prašau. Jūs padarytumėte man didžiulę paslaugą!
Senyva moteriškė garbanotais plaukais suraukia nosį ir kurį laiką kramtydama žandą galvoja. Paskui atsidususi pabarškina per kelis kompiuterio klavišus.
– Oi, labai jums ačiū! – sušunku. – Jūs tiesiog nuostabi! Dėkui!
Moteris pabaltakiuoja į mane.
Nutraukiu nuo peties rankinuką, užmetu ant prekystalio ir suskantu ieškoti jame nedidelės, užtrauktuku užsegamos piniginės.
– Kur važiuosit? – klausia moteris.
Na va. Ir vėl tas nelemtas klausimas. Mano akys puola ieškoti po prekystalį kokio nors ženklo, kaip tąsyk kepta bulvė Šiaurės Karolinos stotyje, tačiau nieko tinkamo nematau. Moteris akivaizdžiai pradeda ant manęs pykti, ir aš susijaudinusi puolu raginti save greičiau apsispręsti.
– Panele! – giliai atsidususi šūkteli moteris. Paskui dirsteli į laikrodį ant sienos. – Mano darbas baigėsi prieš penkiolika minučių. Labai norėčiau kuo greičiau lėkti namo vakarieniauti.
– Oi, labai jūsų atsiprašau.
Ištraukiu iš piniginės kreditinę kortelę ir paduodu jai.
– Į Teksasą, – ištariu nedrąsiai, bet paskui įsitikinu, kad taip ir norėjau pasakyti. – Taip, duokit bilietą į bet kokį miestą Teksase.
Moteris kilsteli negražų rausvą antakį.
– Pati nežinot, kur jums reikia?
Energingai palinksiu galva.
– Žinau, bet man reikia bilieto į autobusą, kuris išvyksta į Teksasą artimiausiu metu.
Nusišypsau jai per stiklą vildamasi, kad ji patikės mano melu, ir neprašys, kilus įtarimui, parodyti vairuotojo pažymėjimo.
– Laukiu čia jau šešias valandas. Tikiuosi, mane suprantat.
Ji ilgai ir grėsmingai žiūri į mane, paskui paima iš mano rankos kreditinę ir vėl ima maigyti klaviatūrą.
– Kitas autobusas į Teksasą išvyksta po valandos.
– Puiku! Perku bilietą! – sušunku nespėjus jai nė pasakyti, į kokį miestą Teksase jis važiuoja.
Nesvarbu. Ji taip skuba kuo greičiau parlėkti namo, kad nė nesusimąsto, kodėl man tai nerūpi. Labai gerai, kad nė vienai iš mūsų tai nė motais.
Pasiimu savo naująjį bilietą ir įsidedu į rankinuką šalia senojo, o kasos langelis man už nugaros užsidaro, laikrodžiui rodant penkias minutes po devintos vakaro, ir aš pajuntu širdyje palengvėjimą. Grįždama į savo vietą laukimo salėje, rankinuke susirandu telefoną ir pasitikrinu, ar nėra praleistų skambučių ar žinučių. Dukart skambino mama, abu kartus paliko po balso pranešimą, o iš Natali vis dar nieko.
– Mažule, kur tu? – klausia mama, kai jai paskambinu. – Skambinau Natali, maniau, nakvoji pas ją, bet ir ji neatsiliepia. Ar tau viskas gerai?
– Taip, mama, kuo puikiausiai. – Vaikštau prieš savo kėdę su telefonu prie dešiniosios ausies. – Nusprendžiau aplankyti savo seną draugę Aną iš Virdžinijos. Pagyvensiu truputėlį pas ją. Nebijok, man viskas gerai.
– Betgi, Kemrina, o kaip tavo naujas darbas? – Mama, regis, smarkiai nusiminusi, nes į tą darbą mane priėmė jos draugė. – Megė sako, padirbai savaitę, o paskui pradingai kaip į vandenį. Nei atėjai, nei paskambinai.
– Žinau, mama, ir už tai labai atsiprašau. Tiesiog tas darbas visai ne man.
– Na, bent jau galėjai pati mandagiai apie tai jai pasakyti. Pranešti, kad po dviejų savaičių ketini išeiti. Kaip nors išsisukti, Kemrina.
Man gėda, kad taip netikusiai pasielgiau. Šiaip niekada tokio neatsakingo žingsnio nebūčiau žengusi, bet esama padėtis vertė elgtis kaip tik taip.
– Tu teisi, – prisipažįstu. – Kai grįšiu, iškart paskambinsiu poniai Filips ir asmeniškai jos atsiprašysiu.
– Tau tai visai nebūdinga, – pareiškia mama, ir aš imu būgštauti, kad ji pernelyg arti tikrųjų mano pabėgimo priežasčių, bet aš nenoriu apie tai su ja diskutuoti. – Be to, nepasitarusi su manim ir net nepalikusi jokio raštelio imi ir išleki į Virdžiniją. Ar tau iš tiesų viskas gerai?
– Taip, mama. Ir liaukis nerimavusi. Labai prašau. Greitai tau vėl paskambinsiu, o dabar turiu lėkti.
Ji nenori baigti pokalbio ir aš girdžiu ją giliai atsidūstant, bet paskui ji pasiduoda.
– Ką gi, žiūrėk, saugokis. Myliu tave.
– Ir aš tave myliu, mama.
Darsyk žvilgteliu į telefoną, vildamasi, kad galbūt Natali bus atsiuntusi žinutę, kurios nepastebėjau. Perbėgu akimis kelių pastarųjų dienų gautus pranešimus, nors labai gerai žinau, kad jeigu būtų nors vienas mano neperskaitytas, tai ekranėlyje matyčiau raudonu apskritimu apibrėžtą žinutės simbolį.
Braukiu pirštu sąrašu atgal taip toli, kad staiga pamatau Ijano vardą. Širdis apmiršta krūtinėje. Stabteliu prie jo žinučių ir braukau nykščiu pirmyn atgal per jo vardą, noriu perskaityti jo žinutes, rašytas prieš pat mirtį, bet neprisiverčiu.
Supykusi sviedžiu telefoną atgal į rankinuką.
11
Dabar prisiminiau dar vieną priežastį, kodėl nemėgstu limonado: nuo jo mane verčia dažniau šlapintis. Vien pagalvojusi, kad reikės tupėti ankštoje kaip degtukų dėžutė autobuso tualeto kabinoje, kaip kulka šaunu į stoties išvietę. Pakeliui išmetu šiukšlių dėžėn pusiau nugertą skardinėlę.
Praėjusi pro pirmąsias tris kabinas, nes jose baisiai prišnerkšta, užsirakinu ketvirtojoje ir pasikabinu kuprinę su rankinuku ant kablio mėlynų durų viršuje. Ant klozeto pasitiesiu storą sluoksnį tualetinio popieriaus, kad nepasigaučiau kokios bacilos ir, skubiai atlikusi reikalą, pasirengiu sunkiausiajai daliai. Viena koja prispaudusi klozeto kraštą, kad dėl jutiminių daviklių nepradėtų žliaugti vanduo, užsisegu džinsų sagą, nusikabinu nuo kablio savo daiktus ir atsidarau kabinos duris, tebelaikydama vieną koją ant klozeto krašto.