O tada skubiai iššoku iš kabinos, kad neaptėkštų plūstelėjęs vanduo.
Kaltinkit mitų griovėjus. Kelis mėnesius negalėjau atsigauti po laidos, kurioje savo akimis mačiau, kad tualete iš tiesų gali aptėkšti nematoma čiurkšlė mikrobų, paleistų su nuplaunama vandens srove.
Tualetuose apšvietimas gerokai blausesnis nei laukimo salėje. Man virš galvos mirksi viena lemputė. Ant sienos kampe du vorai slepiasi už voratinklio spąstuose nugaišusių musių. Čia baisiai dvokia. Prieinu prie veidrodžio ir akimis ieškau sauso lopinėlio ant praustuvo, kur galėčiau pasidėti savo daiktus, ir nusiplaunu rankas. Na va! Nėra popierinių rankšluosčių. Vienintelis būdas išsidžiovinti rankas – pakišti jas po tuo bjauriu, ant sienos kabančiu džiovintuvu, kuris paprastai ne tik nenudžiovina rankų, bet dar daugiau jas aptaško. Jau noriu šluostytis rankas į džinsus, bet staiga nuspaudžiu didžiulį sidabrinį mygtuką ant džiovintuvo ir šis garsiai kriokdamas atgyja. Krūpteliu. Nekenčiu šito garso.
Kol neva džiovinuosi rankas po juo (nors gerai žinau, kad paskui vis tiek teks jas šluostytis į džinsus), mano akis užkliūva veidrodyje už kažkokio tamsaus judančio šešėlio man už nugaros. Staigiai grįžteliu atgal ir tą pačią akimirką išsijungia džiovintuvas, patalpoje stoja visiška tyla.
Tualeto tarpdury stovi vyras ir žiūri į mane.
Širdis apmiršta, burna išdžiūva.
– Čia moterų tualetas, – sakau jam.
Metu akį į savo krepšius ant praustuvo. Ar turiu kokį nors ginklą? Taip. Laimė, įsimečiau peilį. Bet iš jo mažai naudos, nes guli už kelių žingsnių užsegtoje kuprinėje.
– Atsiprašau, apsirikau. Maniau, vyrų.
Puiku. Atsiprašymas priimtas. O dabar tuojau pat iš čia nešdinkis.
Bet vyras, avintis senais purvinais sportbačiais ir mūvintis išblukusiais džinsais su dažų dėmėmis ant šlaunų, stovi vietoje ir nejuda. Tai jau negerai. Jeigu jis iš tiesų apsirikęs ne ten užėjo, be abejonės turėtų susigėsti ir pabrukęs uodegą sprukti lauk.
Drąsiai einu prie savo krepšių ant praustuvo ir akies krašteliu pastebiu, kaip jis žengia kelis žingsnius artyn manęs.
– Aš… aš nenorėjau jūsų išgąsdinti, – sako jis.
Greitai atsegu kuprinę ir puolu ieškoti joje peilio, nė sekundei neišleisdama iš akių to vyro.
– Pamačiau jus autobuse, – kalba jis ir vis artinasi prie manęs. – Mano vardas Robertas.
Staigiai grįžteliu į jį.
– Klausykit, jums nederėtų čia būti. Tokiems pokalbiams čia ne vieta, ir aš patariu jums išeiti. Tuojau pat.
Pagaliau užčiuopiu peilį ir tvirtai suspaudžiu saujoj, slėpdama ranką kuprinėje. Pirštais paliečiu mažą, smulkų metalinį mygtuką, kurį spustelėjus iššauna geležtė. Girdžiu, kaip ji spragteli ir užsitvirtina.
Vyras sustoja priešais mane už kelių žingsnių ir šypsosi. Juodi riebaluoti jo plaukai žvilga sušukuoti aukštyn. Taip, dabar prisimenu; jis važiuoja su manim visais autobusais nuo pat Tenesio.
Dieve mano, negi jis visą laiką mane stebėjo?
Ištraukiu iš kuprinės peilį ir laikau tvirtai spausdama saujoj, nutaikiusi į jį, pasirengusi bet kada smogti ir duodama jam suprasti, kad nedvejodama ginsiuosi.
O jis ir toliau šypsosi. Mane tai gąsdina.
Širdis it pašėlusi daužosi krūtinėje.
– Po perkūnais, pasitrauk nuo manęs! – iškošiu pro sukąstus dantis. – Garbės žodis, paskersiu kaip kiaulę.
– Aš nieko blogo tau nepadarysiu, – sako jis baugiai šypsodamasis. – Ir dar sumokėsiu – gana dosniai – tik tu pačiulpk mano pimpį. Daugiau nieko neprašau. Išeisi iš šito tualeto penkiais šimtais dolerių turtingesnė, o aš pagaliau išmesiu tave iš galvos. Abu iš to turėsim naudos.
Pradedu klykti kaip skerdžiama ir staiga pamatau dar vieną tamsų šešėlį. Endrius puola vyrą ir visu kūnu užvirsta ant jo, priremia prie prausyklų stalo. Nugara vyras trenkiasi į veidrodį ir šis pažyra į šipulius, stiklo šukėmis nusėdamas grindis. Klykdama šasteliu atatupsta, prisiglaudžiu prie rankų džiovintuvo ir netyčia nuspaudžiu paleidimo mygtuką. Kažkuriuo metu man iš rankos išsprūsta peilis. Matau jį ant grindų, bet esu tokia išsigandusi, kad bijau ir pasijudinti.
Nuo sudužusio veidrodžio varva kraujas, kai Endrius, suėmęs už krūtų, nutraukia nuo prausyklos vyrą, ir atsivėdėjęs kita ranka smogia kumščiu jam į veidą. Išgirstu šleikštulį keliantį garsą trrrrakšt! Jam iš nosies plūsteli kraujas. Endrius talžo jį kumščiais, vieną smūgį po kito, kol vyras nebenulaiko galvos ir ši ima tabaluoti ant pečių nuo vieno šono ant kito. Tačiau Endrius nesiliauja, abiem rankomis stveria vyrą už pečių ir pakėlęs nuo žemės du kartus smarkiai trenkia jį į plytelių sieną.
Šis susmunka it maišas.
Endrius jį paleidžia ir vyras sudrimba ant žemės. Išgirstu, kaip jo galva žnekteli į grindų plyteles. Endrius stovi pasilenkęs virš jo, turbūt laukia, ar tas nesumanys keltis, bet jo laikysena ir įsiūčio iškreiptas veidas gąsdinamai sulaukėję, jis be gailesčio žiūri į sąmonės netekusį vyrą.
Vos atgaudama kvapą tariu jam:
– Endriau, kaip tu?
Jis ūmai atsikvoši ir staigiai grįžteli į mane.
– Ką?
Prisimerkęs pakrato galvą ir, netikėdamas tuo, ką išgirdo, priėjęs prie manęs klausia:
– Kaip aš? Kas čia per klausimas?
Tvirtai suėmęs virš alkūnių įdėmiai žiūri man į akis ir sako:
– Kaip tu? Ar sveika?
Bandau nusukti akis į šalį, nes įdėmus jo žvilgsnis tiesiog nepakeliamas, tačiau jis seka akimis mano veidą ir papurtęs priverčia atsisukti.
– Taip… Man viskas gerai, – pagaliau išstenu. – Labai tau ačiū.
Endrius priglaudžia mane sau prie kietos it akmuo krūtinės ir rankomis apkabina nugarą, taip suspaudžia, kad vos begaliu kvėpuoti.
– Reikia iškviesti policiją, – sako atsiplėšdamas.
Aš linkteliu, jis suima mane už rankos ir išsivedęs iš tualetų nusitempia niūriu koridorium į lauką.
Kol atvyksta policija, to vyro jau ir pėdos ataušusios.
Mudu su Endriumi nusprendžiam, kad jis tikriausiai dėjo į kojas, vos tik mes išėjom. Turbūt išsmuko pro kitas duris, kai Endrius kalbėjo telefonu. Abu su Endriumi apibūdinam užpuoliką ir pateikiam policijai parodymus. Policininkai pagiria Endrių – labai jau paviršutiniškai – už tai, kad laiku sutramdė užpuoliką, bet šis, regis, visai nenori leistis su jais į gilesnes šnekas.
Mano autobusas į Teksasą išvyko prieš dešimt minučių, ir štai aš vėl įstringu Vajominge.
– Regis, traukei į Aidahą? – sako Endrius.
Netyčia išsprūdo, kad „autobusas į Teksasą“ tiesiog išvažiavo be manęs.
Sukryžiuoju kojas ir imu nevalingai kramtyti apatinę lūpą. Sėdime priešais lauko duris stotyje ir pro didelius langus stebime įeinančius ir išeinančius keleivius.
– Na, dabar traukiu į Teksasą, – tariu jam, nors gerai žinau, kad įkliuvau, ir jaučiu, kad netrukus vis tiek turėsiu atskleisti jam tiesą. – O tu, man regis, nuvažiavai taksi? – bandau nukreipti kalbą kitur.
– Taip, – sako jis,– bet neužkalbėk man dantų, Kemrina. Kodėl nusprendei nebevažiuoti į Aidahą?
Atsidūstu. Žinau, kad jis nesiliaus klausinėjęs tol, kol išpeš atsakymą, todėl pasiduodu.
– Aidahe aš neturiu jokios sesers, – prisipažįstu. – Tiesiog keliauju, ir tiek. Ką čia pridursi.
Girdžiu, kaip jis šalia manęs irzliai atsidūsta.
– Visada yra ką pridurti. Pabėgai iš namų?