Galiausiai pakeliu į jį akis.
– Ne, aš ne pabėgėlė. Ne iš namų pabėgusių nepilnamečių prasme.
– Tuomet kokia?
Gūžteliu pečiais.
– Tiesiog norėjau trumpam palikti namus.
– Vadinasi, vis tiek pabėgai iš namų, ar ne?
Giliai kvėpteliu oro ir pažvelgiu į jo įdėmias skvarbias žalias akis.
– Aš ne pabėgau, o tiesiog išėjau iš namų.
– Ir viena sėdai į autobusą?
– Taip, – tas kamantinėjimas jau pradeda mane erzinti.
– Turėsi man plačiau viską paaiškinti, – atkakliai pareiškia jis.
– Klausyk, aš tikrai labai tau dėkinga už tai, ką tu dėl manęs padarei, tikrai, bet nemanau, kad išgelbėjęs man gyvybę turi teisę kištis į mano asmeninius reikalus.
Jo veide šmėsteli vos pastebima užgauto žmogaus grimasa.
Staiga man pasidaro negera, bet tiesa ta, kad aš neprivalau jam ko nors pasakoti.
Jis nutyla ir žiūri prieš save, užsikelia koją ant kojos.
– Kai Kanzase įlipau į autobusą, iškart pastebėjau tą šmikį nuolat žvilgčiojantį į tave, – prabyla jis ir aš suklustu. – Tu to nematei, o aš mačiau, todėl ėmiau jį stebėti.
Jis vis dar į mane nežiūri, bet aš sėdžiu atsisukusi į jį ir nenuleidžiu akių, kol jis aiškina.
– Mačiau, kaip jis prieš mane įsėdo į taksi ir nuvažiavo, ir tik tada supratau, kad jau galiu palikti tave čia ir išvažiuoti. Bet pakeliui į ligoninę mane ėmė graužti bloga nuojauta. Paprašiau vairuotojo išleisti mane prie restorano, kur užėjau pavalgyti. Bet vis tiek negalėjau rasti sau vietos.
– Pala, – skubiai jį nutraukiu, – tu nenuvažiavai į ligoninę?
Jis atsisuka į mane ir sako:
– Ne. Supratau, kad jeigu nuvažiuosiu, – ir jis vėl nuduria akis prieš save, – negalėsiu išmesti iš galvos blogos nuojautos, kurią visąlaik jaučiau, ir negalėsiu ramiai žiūrėti į merdintį tėvą.
Viską suprantu, bet nieko jam nesakau.
– Taigi nuvažiavau į tėvo namus ir pasiėmiau jo automobilį, apsukau kelis ratus po miestą, ir kai jau nebegalėjau ilgiau tverti, sugrįžau čia. Sustojau kitoj gatvės pusėj ir laukiau. Žinoma, kur buvęs, kur nebuvęs, privažiavo taksi ir iš jo išlipo tas šmikis.
– Kodėl neužėjai į stotį, užuot laukęs automobilyje?
Jis susimąstęs žiūri žemyn.
– Nenorėjau išgąsdinti tavęs.
– Kodėl aš būčiau tavęs išsigandus? – susivokiu jam besišypsanti.
Endrius žiūri tiesiai į mane ir aš matau, kaip į jo veidą palengva sugrįžta ta žaisminga, valiūkiška šypsena.
Endrius skėsteli delnais į viršų ir taria:
– A… nepažįstamas vaikinas, su kuriuo važiavai vienam autobuse, staiga po kelių valandų sugrįžta ir prisėda šalia tavęs? – Suraukia kaktą ir kalba toliau: – Tai beveik taip pat baugu, kaip ir išgirsti prašymą pačiulpti pimpį už penkis šimtus dolerių, tiesa?
Nusijuokiu:
– Ne, man taip visai neatrodo.
Jis bando paslėpti šypseną, bet pasiduoda.
– Ką dabar darysi, Kemrina?
Jo veidas vėl rimtas ir manęs jau nebeima juokas. Papurtau galvą ir prisipažįstu:
– Nežinau. Turbūt teks laukti čia kito autobuso į Teksasą. Sėsiu į jį ir išvažiuosiu.
– Kodėl į Teksasą?
– O kodėl ne?
– Rimtai?
Plekšteliu delnais sau per šlaunis.
– Nes namo aš dar nenoriu!
Mano proveržis jo visai nenustebina.
– Kodėl tu dar nenori grįžti namo? – ramiai ir įdėmiai klausia jis. – Verčiau geruoju prisipažink, nes aš vis tiek nepaliksiu tavęs vienos šitoj stoty, juo labiau po to, kas ką tik įvyko.
Ryžtingai susidedu ant krūtinės rankas ir įsistebeiliju priešais save.
– Spėju, kad tau teks ilgai laukti, kol įsėsiu į autobusą.
– Ne, aš turiu omeny, kad niekur nepaleisiu tavęs vienos. Nei į Teksasą, nei į tą sušiktą Aidahą. Niekur. Tai pavojinga, o tu, kaip matau, esi protinga mergina, tad padarysime štai kaip…
Keliskart suklapsiu akimis, nes mane nustebina jo autoritetingas balso tonas.
Endrius kalba toliau:
– Palauksiu čia su tavimi iki ryto. Per tą laiką tu galėsi apsispręsti, ar leisi man nupirkti tau lėktuvo bilietą skristi namo, arba gali paskambinti kam nors, kas atskris čia ir parsiveš tave atgal. Rinkis, kas labiau prie širdies.
Žvelgiu į jį kaip į pamišėlį.
Jo žvilgsnis man byloja: kalbu visai rimtai.
– Į Šiaurės Karoliną aš negrįšiu.
Endrius pašoka nuo kėdės ir atsistoja prieš mane.
– Gerai, tuomet važiuosime kartu.
Sumirksiu. Žvelgiu į jo gilias akis, dailiai lenktus skruostikaulius, kurie žiūrint šiuo kampu atrodo dar aštresni, o žvilgsnis – atšiauresnis. Per kūną pereina šiurpuliukai.
– Nesąmonė, – bandau nuleisti juokais, bet žinau, kad jis kalba rimtai, ir todėl gerokai griežčiau klausiu:
– O kaip tavo tėvas?
Jis sugriežia dantimis, o įdėmus žvilgsnis tampa dar nelaimingesnis.
Bando nudurti akis į šalį, bet staiga šmėsteli mintis.
– Tuomet važiuojam drauge.
Ką? Na jau ne…
Dabar kiek sutrikęs jis viltingai žiūri į mane. Vėl atsisėda šalia manęs ant mėlynos plastikinės kėdės.
– Pernakvosim čia ir sulauksim ryto, – kalba jis, – nes sutemus tu juk nenorėsi niekur eiti iš stoties su nepažįstamu vaikinu, tiesa?
Suktelėjęs smakrą į šalį pašnairuoja į mane.
– Ne, nenorėsiu, – sakau.
Nors jaučiu, kad tikrai galiu juo pasikliauti. Dieve mano, juk jis išgelbėjo mane nuo išprievartavimo. Be to, aš nė trupučio nejaučiu tos baimės, kokią man sukėlė Deimonas, elgdamasis panašiai. Ne, Deimono žvilgsnyje, kai jis žiūrėjo tą vakarą į mane ant stogo, buvo kažkas tamsaus. O Endriaus akyse regiu tik nuoširdų susirūpinimą.
Bet vis tiek niekur nenorėčiau su juo iš čia eiti.
– Gerai atsakyta, – sako jis, tikriausiai apsidžiaugęs, kad tikrai esu tokia „protinga“, kokią jis mane ir manė esant.
– Palauksime, kol prašvis, o tada, kad tau būtų ramiau, užuot sodinęs į savo automobilį, iškviesiu taksi ir mes nuvažiuosime tiesiai į ligoninę.
Nudžiugusi dėl tokio jo sprendimo, linkteliu galva. Negaliu sakyti, kad nebuvau apie tai pagalvojusi. Jeigu atvirai, tai aš jau ir taip juo pasikliauju, bet jam turbūt norisi įsitikinti, kad taip nėra, tarsi aplinkiniais keliais bandytų mane pamokyti atsargumo.
Man gėda prisipažinti, kad jam reikia mokyti mane tokių dalykų.
– O tada iš ligoninės vėl sėsime į taksi ir atlėksime čionai. Tada aš važiuosiu su tavim ten, kur tu panorėsi.
Jis ištiesia man ranką ir priduria:
– Sutarta?
Sutrikusi dar kiek pagalvoju, bet kartu ir nepaprastai juo žaviuosi. Iš pradžių linkteliu nenoriai, paskui – gerokai užtikrinčiau.
– Sutarta, – sakau jam ir paduodu ranką.
Prisipažinsiu, ir pati nežinau, ar iki galo pritariu jo pasiūlymui. Kam jam to reikia? Argi jis neturi savų rūpesčių? Vis dėlto aišku, kad jam namie nėra tiek problemų, kiek man.
Kažkokia nesąmonė! Kas šitas vaikinas?
Kelias valandas sėdime stotyje ir šnekučiuojamės apie nereikšmingus dalykus, bet man patinka kiekviena mūsų pokalbio minutė. Papasakoju jam, kaip suskydau ir išgėriau skardinėlę gazuoto gėrimo ir kad kaip tik dėl to atsidūriau tualete su tuo vyriškiu. Endrius iš manęs pasijuokia ir sako, kad mano pūslė netvirta. Paskui mes tyliai apšnekam įeinančius ir išeinančius keleivius, vienus pavadinam keistuoliais, kitus – numirėliais, nes jie atrodo lyg visą savaitę nebūtų išlipę iš autobuso ir neišsimiegoję. Dar mes kalbam apie klasikinį roką, bet mūsų ginčas lieka neišspręstas, kaip ir tąsyk, kai pirmąkart užvedėm apie tai kalbą autobuse.
Jis vos nenumirė iš nuostabos, kai pasisakiau verčiau klausysianti Pink nei „Roling Stones“. Man regis, aš jį smarkiai įskaudinau. Endrius susigriebė ranka už krūtinės ir baisiai nusiminęs ir susikrimtęs net loštelėjo atgal. Atrodė labai tragiškai. Ir juokingai. Stengiausi nesusijuokti, bet nepavyko, nes ir jis pats vos laikėsi nešyptelėjęs.