Kai patekėjus saulei susiruošėme eiti, aš stabtelėjau ir įdėmiai pažiūrėjau į jį. Jo rudus dailiai kirptus plaukus kedeno lengvas vėjelis. Pakreipęs galvą jis žiūrėjo į mane ir šypsojosi, ranka mojo sėsti į taksi.
– Juk važiuosi su manim, tiesa?
Maloniai jam nusišypsojau ir linktelėjau.
– Žinoma.
Paėmusi jam už rankos įsliuogiau ant užpakalinės sėdynės su juo.
Prieš minutę žiūrėdama į jį pagalvojau, kad po Ijano mirties aš dar niekada tiek daug nesišypsojau ir nesijuokiau. Net Natali neįstengė išspausti iš manęs atviros nuoširdžios emocijos, nors ir labai stengėsi. Ji vertėsi per galvą, kad ištrauktų mane iš depresijos liūno, bet jos pastangos nė iš tolo neprilygo tam, ką Endrius sugebėjo per tokį trumpą laiką nė kiek nesistengdamas.
Endrius
12
Įkėlus koją į ligoninę, man užgniaužia kvapą, tarsi juoda, iš nežinia kur atsiradusi siena pastoja kelią. Sustingstu tarpdury ir stoviu kelias akimirkas nuleidęs prie šonų rankas. Paskui pajuntu Kemrinos pirštus apsivejant man riešą.
Pažvelgiu į ją. Ji taip meiliai man šypsosi, kad aš nejučia atsileidžiu. Šviesūs jos plaukai supinti į palaidą kasą ir guli laisvai permesti ant dešinio peties. Kelios iš po gumytės išsprūdusios sruogos vingiuoja palei vieną skruostą. Užeina nenumaldomas noras pakelti ranką ir brūkštelti per juos pirštu, bet susilaikau. Negaliu krėsti tokių kvailysčių. Man reikia vengti šito potraukio. Ji ne tokia, kaip kitos, ir manau, kad kaip tik dėl to man taip su ja sunku. Man dabar to mažiausiai reikia.
– Viskas bus gerai, – ramina ji.
Pajutusi, kad atsitokėjau, paleidžia mano ranką. Vos pastebimai jai nusišypsau. Koridoriumi nueinam prie liftų ir pakylame į trečią aukštą. Su kiekvienu žingsniu man vis labiau norisi apsisukti ir mauti iš čia į gatvę. Tėvas nenorės, kad užėjęs į palatą rodyčiau savo jausmus, o aš jau dabar gatavas susprogti.
Gal geriau išeiti į lauką, kumščiais išlieti energiją į medžio kamieną ir tik tada eiti į palatą.
Ateinam ir sustojam laukiamajame, kur keletas žmonių sėdi ir varto žurnalus.
– Aš tavęs čia palauksiu, – sako Kemrina.
Pažvelgiu tiesiai jai į akis ir klausiu:
– Kodėl nenori eiti drauge?
Labai norėčiau, kad ir ji eitų. Nežinau kodėl.
Kemrina bando purtyt galvą ir neryžtingai taria:
– Aš… aš negaliu ten eiti, – ir kiek sutrikusi priduria: – Žinai, man atrodo, būtų netinkama.
Ištiesęs ranką nuimu krepšį jai nuo peties ir užsimetu ant savojo. Jis nesunkus, bet ją tai kažkodėl sutrikdo.
– Nebijok, – raminu ją. – Aš noriu, kad tu eitum su manim.
Kodėl aš taip kalbu?
Iš pradžių ji nudelbia akis į grindis, paskui palengva apžvelgia laukiančius žmones, tik tada pakelia savo žydras akis į mane ir vos linktelėjusi taria:
– Gerai.
Jaučiu, kaip mano veide nušvinta šypsena, ir aš instinktyviai imu ją už rankos. Ji nesipriešina.
Neverta nė sakyti, kaip apsidžiaugiu, be to, jaučiu, kad ir ji laiminga galėdama man padėti. Aišku, ji puikiai žino, kad dabar kiekvienam būtų sunku.
Susikibę už rankų einam į tėvo palatą.
Ji spusteli man pirštus ir pakėlusi galvą pažiūri į akis, tarsi norėdama padrąsinti. Tada aš praveriu palatos duris. Mums įėjus seselė klausiamai pakelia galvą.
– Aš pono Perišo sūnus.
Ji formaliai man linkteli ir toliau trypinėja apie aparatus ir prie mano tėvo prijungtus vamzdelius. Jo palata – tipiška nuobodi sterili patalpa su ryškiai baltomis sienomis ir taip akį rėžiančiai žvilgančiomis plytelėmis, kad jose atsispindi net per lubas bėganti halogeninių lempučių eilė. Mano ausis pasiekia ritmingas pypsėjimas, sklindantis nuo širdies darbą stebinčio aparato, stovinčio prie tėvo lovos.
Aš vis dar nedrįstu pakelti akių į tėvą. Susigriebiu besidairantis po palatą, o ne žiūrintis į jį.
Kemrina smarkiai suspaudžia man ranką.
– Kaip jis? – paklausiu seselės, nors žinau, kad klausimas beprasmiškas. Jis juk merdi, argi nematyt? Man tiesiog daugiau nebeapsiverčia liežuvis.
Seselė abejingai dėbteli į mane.
– Turbūt jau žinot, kad jis tai praranda sąmonę, tai vėl ją atgauna.
Ne. Šito aš dar nežinojau.
– Beje, nematyti ir jokių pokyčių – nei gerų, nei blogų, – sako seselė ir pataiso lašelinę, įdurtą į gyslų išvagotą tėvo ranką. Paskui ji apeina lovą iš kitos pusės ir paėmusi nuo staliuko pasikiša po pažastim segtuvą su gnybtuku.
– Ar pas jį dar kas nors buvo atėjęs? – klausiu.
Seselė linkteli.
– Pastarosiomis dienomis jį vis aplanko artimieji. Prieš pusvalandį keli išėjo, bet manau, kad dar sugrįš.
Turbūt vyresnis brolis Eidanas su žmona Mišele. Ir jaunėlis Ešeris.
Seselė tyliai išslenka iš palatos.
Kemrina pažvelgia į mane, dar tvirčiau suspaudžia mano ranką. Jos akys nedrąsiai šypsosi.
– Aš ten atsisėsiu ir palauksiu, kol tu pasikalbėsi su tėvu, gerai?
Linkteliu, nors visa, ką ji man ką tik pasakė, praslydo pro ausis kaip lengvas vėjo dvelksmas. Jos pirštai palengva paleidžia mano ranką ir ji atsisėda ant laisvos vinilinės kėdės prie sienos, o aš giliai įkvepiu į plaučius oro ir apsilaižau išdžiūvusias lūpas.
Tėvo veidas išburkęs. Į šnerves įkišti vamzdeliai, pro kuriuos jam tiekiamas deguonis. Stebiuosi, kodėl jam dar nepajungta gyvybę palaikanti sistema, bet, kita vertus, tai teikia vilties. Labai nedaug. Žinau, kad jis nepasveiks, ir aš su tuo jau susitaikiau. Net ir keli prieš tai ant galvos likę plaukai dabar jau nuskusti. Buvo kalbama apie operaciją, bet kai tėvas sužinojo, kad operacija vis tiek neišgelbės jam gyvybės, aišku, ėmė priešgyniauti:
– Aš jums neleisiu pjaustyt mano sušiktos galvos, – rūstavo jis. – Švaistysit vėjais tūkstančius dolerių ir leisit tiems šundaktariams rakinėti mano galvą? Atsipeikėk, žmogau! (Tąkart jis kalbėjo su Eidanu.) Tau pačiam galvoj turbūt varžteliai atsisuko!
Mes su broliais buvome pasirengę viskam, kad tik jį išgelbėtume, bet jis mums už nugaros pasirašė kažkokius dokumentus, kuriais, pablogėjus sveikatai, neleidžiama veikti kitaip, nei bus jo nurodyta.
Mano mama pranešė apie jo ketinimus ligoninei likus vos keliom dienom iki operacijos, ir įteikė visus dokumentus. Mus tai labai nuliūdino, bet mano mama – apsukri ir rūpestinga moteris, todėl niekas nedrįso pykti ant jos dėl to, ką padarė.
Prieinu arčiau ir įdėmiai apžiūriu gulintį tėvą. Mano ranka pati nevalingai kilsteli ir aš matau, kaip mano pirštai suspaudžia saujoj jo ranką. Apima keistas jausmas. Tarsi man nederėtų to daryti. Jeigu čia gulėtų kas kitas, man tikrai nebūtų sunku paimti tą žmogų už rankos. Bet čia yra mano tėvas, ir todėl jaučiuosi taip, lyg daryčiau ką nors negera. Galvoje tarytum girdžiu jo balsą: „Nedrįsk imti kokiam nors vyrui už rankos, žmogau. Kas tau dabar darosi?“
Staiga tėvas atsimerkia ir aš instinktyviai patraukiu ranką.
– Čia tu, Endriau?
Žvelgdamas į jį linkteliu.
– O kur Linda?
– Kas tokia?
– Linda, – pakartoja jis ir sumirksi, lyg norėtų vėl užsimerkti. – Mano žmona Linda. Kur ji?
Sunkiai nugurgiu seiles ir pažvelgiu į Kemriną; ji sėdi tyliai ir mus stebi.
Vėl atsisuku į tėvą ir sakau:
– Tėti, judu su Linda pernai išsiskyrėt, pameni?
Balkšvai žalios tėvo akys apsitraukia migla. Tai ne ašaros, tiesiog jos sudrėksta, ir tiek. Kurį laiką spokso apstulbęs, paskui sučiaupia lūpas ir pajudina išdžiūvusioje burnoje liežuvį.