– Jeigu kas pasikeistų, skambink.
Jis nieko neatsako, tik linkteli.
– Iki, Endriau, – prabyla Mišelė. – Malonu buvo pasimatyti.
– Man irgi.
Ešeris palydi mus į koridorių.
– Tu juk čia nebegrįši, tiesa? – klausia.
Kemrina nusisuka nuo mūsų ir nueina koridorium, palikdama mus vienus.
Papurtau galvą ir tariu jam:
– Atleisk man, Ešai. Bet aš negaliu to matyti, negaliu, ir tiek.
– Suprantu, broli. – Palinguoja galvą. – Tėvui vienodai, tu juk žinai. Jis mieliau norėtų matyti tave besidulkinantį ar malantį kam marmūzę, nei smaksantį prie jo lovos.
Keista, bet jis kalba tiesą.
Paskui jis vogčiom dirsteli į Kemriną ir klausia:
– Tai, sakai, tik draugai? Tikrai? – ir suktai man šypteli.
– Taip, mes tik draugai, taigi patylėk, po galais.
Ešeris kimiai nusijuokia ir paplekšnoja man per petį.
– Kai reikės, paskambinsiu, gerai?
Aš jam linkteliu. Tas „kai reikės“ reiškia, kad paskambins, kai tėvas numirs.
Ešeris kilsteli ranką ir pamoja Kemrinai.
– Iki malonaus.
Jinai jam nusišypso ir brolis dingsta už palatos durų.
– Mano galva, Endriau, tau tikrai reikėtų čia pasilikti.
Aš sparčiai žengiu koridorium ir ji stengiasi nuo manęs neatsilikti. Susibruku rankas į kišenes. Visada taip darau, kai nervinuosi.
– Neabejoju, jog laikai mane savanaudžiu niekšu, kad nenoriu čia sugrįžti, bet tu paprasčiausiai nieko nesupranti.
– Na jau, nepasakok, – prabyla ji ir įsitveria man į ranką. Mes toliau einam kartu. – Man visai neatrodo, kad elgiesi savanaudiškai. Tu tiesiog neišmanai, kaip įveikti šitą skausmą.
Ji bando sugauti mano žvilgsnį, bet aš negaliu pažiūrėti jai į akis. Man norisi kuo greičiau ištrūkti iš šito mirtimi alsuojančio raudonų plytų pastato.
Priėjus liftus Kemrina nutyla, nes kabinoje be mūsų leidžiasi dar du žmonės, bet kai tik sustojame pirmame aukšte ir atsidaro pilko metalo durys, ji vėl pratrūksta:
– Endriau, sustok. Labai prašau!
Išgirdęs jos balsą sustoju, ji atsuka mane į save ir žiūri tokiomis kančios pilnomis akimis, kad man net širdį suspaudžia. Ant dešinio peties vis dar guli ilga šviesi kasa.
– Pasikalbėkime, – prašo ji matydama, kad sulaukė mano dėmesio. – Kalbėti juk ne darbą dirbti.
– Lygiai taip pat yra ir nepaaiškinti, kodėl važiuojama į Teksasą.
Mano žodžiai ją įskaudina.
Kemrina
13
Po jo žodžių ištisoms penkioms sekundėms man atima žadą. Ranka nusvyra prie šono.
– Mano galva, tavo padėtis dabar gerokai sunkesnė nei mano, – atsakau jam.
– Tikrai? – meta jis. – O vienai trankytis autobusu nežinia kur ir kodėl, ir statyti save į didžiausią pavojų – tau tai neatrodo taip pat neišvengiamai svarbu?
Regis, jis supyko. Aiškiai matau, kad pyksta, bet visa širdimi jaučiu, kad dėl to, jog tenai viršuje merdi jo tėvas, o Endrius neišmano, kaip su tuo susitaikyti. Man jo labai gaila. Gaila, kad jis buvo auklėjamas draudžiant rodyti tikruosius jausmus atsidūrus panašiose situacijose, nes kitaip jis nebūtų tikras vyras.
Aš taip pat nemoku rodyti jausmų, bet aš buvau auklėta kitaip, mane net vertė tai daryti.
– Ar tu kada nors verki? – klausiu jo. – Dėl kitų dalykų? Ar tu apskritai esi kada nors verkęs?
Endrius piktai purkšteli.
– Aišku, kad verkiu. Visi verkia, net ir tokie kietuoliai kaip aš.
– Gerai, pasakyk nors vieną atvejį.
Jis skubiai man išberia:
– Kartą verkiau žiūrėdamas filmą, – bet staiga susigėsta, ir turbūt gailisi dėl tokio atsakymo.
– Kokį?
Jis nedrįsta pažvelgti man į kis. Jaučiu, kaip mūsų nuotaika skaidrėja, palengva pamirštant tai, kas ją sukėlė.
– Koks skirtumas? – nepasiduoda jis.
Šypsodamasi žengiu žingsnelį artyn jo.
– Na nesikuklink. Pasakyk. Bijai, kad pradėsiu juoktis ir išvadinsiu skystablauzdžiu?
Truputį iš drovumo nukaitusiam veide šmėsteli šypsena.
– „Užrašų knygelė“.
Ištaria taip tyliai, kad aš vos nugirstu.
– Kaip sakei? „Užrašų knygelė“?
– Taip! Aš verkiau žiūrėdamas filmą „Užrašų knygelė“. Įsivaizduoji?
Jis atsuka man nugarą ir aš iš visų jėgų bandau susilaikyti nesusijuokus. Man juokinga visai ne dėl to, kad jis verkė žiūrėdamas „Užrašų knygelę“, o kaip nusižeminęs tai prisipažino.
Pratrūkstu juoktis. Tiesiog nebesusivaldau ir pradedu kvatotis.
Endrius staiga atsisuka į mane, akys didelės kaip kukuliai, valandėlę piktai spokso į mane. Garsiai aikteliu, nes jis čiumpa mane ant rankų, persimeta per petį ir išneša iš ligoninės į lauką.
Aš taip nuoširdžiai juokiuos, kad net ašaros ištrykšta. Aišku, juoko ašaros, o ne tos, kurių jau niekada nebelieju po Ijano mirties.
– Paleisk! – daužau kumščiais jam nugarą.
– Sakei, nesijuoksi!
Po šito mane dar labiau suima juokas. Aš taip kvatojuos ir leidžiu tokius keistus garsus, kad nė pati nežinojau gebanti juos skleisti.
– Endriau, labai prašau! Paleisk mane!
Pro marškinėlius pirštais įsikertu jam į nugarą.
Pagaliau po kojomis pajuntu žemę. Pažvelgiu į jį ir liaujuosi kvatojusis, nes noriu, kad jis su manim pasikalbėtų. Negaliu leisti jam palikti tėvo.
Bet jis prabyla pirmas:
– Aš gi sakiau, kad negaliu verkti prie tėvo.
Švelniai paliečiu jam ranką.
– Tada neverk, tik pabūk prie jo.
– Negaliu pasilikti, Kemrina.
Jis įdėmiai žiūri man į akis, ir iš jo žvilgsnio suprantu, kad ne mano valioje jį perkalbėti.
– Dėkoju, kad bandai man padėti, bet šito padaryti aš vis tiek neįstengsiu.
Nenoriai, bet linkteliu.
– Gal kada nors mūsų kelionėje, kuriai tu pasirašei, mes ir galėsime vienas kitam papasakoti tai, ko dabar nedrįstam sakyti, – ištaria jis, o širdis, išgirdus jo balsą, kažkodėl keistai sutvaksi.
Krūtinėje kažkas suplazdena, čia pat, tarp krūtų, iškart po krūtinkauliu.
Endrius žvaliai man šypsosi, žalios dailios formos akys spindi švelnių bruožų veide.
Jis išties įspūdingas…
– Na, tai ką nusprendei? – klausia jis, stovi sukryžiavęs rankas ir smalsiai žiūri į mane. – Ką man daryti? Pirkti tau lėktuvo bilietą ar vis tik nusprendei keliauti autobusu į Teksasą, į Niekur?
– Ar tu tikrai nori keliauti su manim?
Negaliu patikėti savo ausimis, tuo, ką girdžiu, o tuo pačiu ir labai trokštu, kad tai būtų tiesa. Sulaikiusi kvapą laukiu jo atsakymo.
Šyptelėjęs jis taria:
– Taip, tikrai noriu.
Plazdenimas krūtinėje staiga virsta kunkuliavimu, mano veidą nušviečia plati šypsena ir aš dar ilgai negaliu jos suvaldyti.
– Tik aš turiu vieną didelį nusiskundimą, – taria jis ir pakelia pirštą.
– Kokį?
– Man baisiai nepatinka važiuoti tuo sumautu autobusu.
Tyliai prunkšteliu, išdrįstu mintyse prisipažinti, kad tai ir man nepatinka.
– O kaip tuomet keliausime?
Jis šypteli puse lūpų ir sako:
– Galime važiuoti mano automobiliu. Aš vairuosiu.
Net nesudvejojusi atsakau:
– Gerai.
– Gerai? – nustemba jis ir nutyla. – Ir viskas? Sėsi į mašiną su vaikinu, kurio beveik nepažįsti, ir tikėsi, kad jis tavęs neišprievartaus kur pakely? Man regis, mes apie tai jau kalbėjom, ką?
Pakreipiu į šoną galvą ir sukryžiuoju ant krūtinės rankas.
– Argi būtų kitaip, jei būtume susipažinę kur nors bibliotekoje, o po dienos kitos sutikčiau viena važiuoti su tavim automobiliu? – Paskui kryptelėjusi galvą į kitą pusę kalbu toliau: – Visi pradeda draugauti nuo pažinties, Endriau, bet ne kiekvienam lemta susipažinti su žmogum, kuris išgelbėja tave nuo prievartautojo, o paskui – kone tą patį vakarą – dar nusiveža aplankyti savo mirštančio tėvo. Mano galva, tu pasitikėjimo testą išlaikei jau gerokai anksčiau.