Šyptelėjęs kaire puse lūpų jis nutraukia mano nuoširdų prisipažinimą ir taria:
– Vadinasi, šita kelionė buvo mūsų pasimatymas?
– Kas? – prajunku. – Ne! Čia tik palyginimas.
Suprantu, kad jis pastebi mano nukaitimą, todėl skubu nukreipti kalbą kitur, kad nematytų mano kaistančių skruostų.
– Juk žinai, ką turiu omeny.
Jis šypsosi.
– Taip, žinau, bet tu man esi skolinga „draugišką“ vakarienę su geru kepsniu.
Tardamas žodį „draugišką“ suklapsi dviem abiejų rankų pirštais, parodydamas kabutes. Šypsena ir toliau nedingsta nuo jo veido.
– Taip, skolinga, prisipažįstu.
– Vadinasi, sutarta, – sako jis, paima mane už parankės ir veda į taksi, laukiantį prie automobilių aikštelės. – Paimsime iš stoties tėvo automobilį, užlėksim trumpam į jo namus, aš paimsiu keletą daiktų ir leisimės į kelią.
Endrius atidaro užpakalines taksi dureles ir įsodina mane pirmą, paskui pats įsliuogia šalia ir užtrenkia.
Taksi išvažiuoja iš aikštelės.
– Oi, pirmiausia turbūt reikėtų susitarti dėl kelių pagrindinių taisyklių.
– Šit kaip? – atsisuku į jį ir smalsiai žiūriu. – Kokios tos taisyklės?
Jis šypsosi.
– Pirmoji: mano automobilis, mano ir muzika. Tikiuosi, smulkiau aiškinti nereikia.
Užverčiu aukštyn akis.
– Vadinasi, turėsiu sėdėt šalia tavęs vienam automobily ir visą laiką klausytis klasikinio roko?
– Niekis, priprasi.
– Visą vaikystę teko klausytis klasikinio roko ir vis tiek nepripratau.
– Antroji, – sako jis ir iškelia du pirštus, visai nekreipdamas dėmesio į mano priekaištą. – Turėsi daryti viską, ką liepsiu.
Staigiai lošteliu atgal ir suraukusi kaktą atšaunu:
– Ką? Kokią nesąmonę čia sumąstei?
Jis šypsosi dabar nuo ausies iki ausies.
– Sakei, kad manim pasikliauji, tad teks pasikliauti iki galo.
– Na, tau teks man paaiškinti smulkiau. Aš rimtai, be juokų.
Jis atsilošia ant sėdynės ir suneria pirštus tarp savo ilgų, laibų kojų.
– Prisiekiu, neliepsiu daryti nieko blogo, nepadoraus, pavojingo ar nepriimtino.
– Vadinasi, tu neprašysi manęs pačiulpti pimpio už penkis šimtus žalių ir panašiai?
Endrius atkragina galvą ir skaniai juokiasi. Vairuotojas nejaukiai pasimuisto priekinėje sėdynėje. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pastebiu, kaip jis nuduria akis į šalį, kai aš pažvelgiu į jį.
– Ne, tikrai nieko panašaus. Prisiekiu, – vis dar juokiasi jis.
– Gerai, o ką tu man gali liepti daryti?
Šita jo mintis man kelia baisų įtarimą. Prisipažįstu, aš juo tikrai pasitikiu, bet vis tiek man truputėlį baugu, kad kokį rytą neatsibusčiau su pripieštais ant veido ūsais.
Jis paplekšnoja man per šlaunį ir nuramina:
– Kad būtų ramiau, pasakysiu, jog tu galėsi pasiųsti mane velniop, jeigu tau tai nepatiks, bet, manau, taip neatsitiks, nes aš iš tiesų noriu tau parodyti, kaip reikia gyventi.
Oho, šitai mane tikrai išmuša iš vėžių. Jis kalba visai rimtai: jo žodžiuose nė kruopelytės humoro ir aš dar kartą pasijuntu jo apžavėta.
– Kaip reikia gyventi?
– Per daug klausinėji.
Jis darsyk paplekšnoja man per šlaunį ir patraukęs ranką nuleidžia sau tarp kelių.
– Žinai, jeigu susikeistume vietomis, tai ir tu klausinėtum nė kiek ne mažiau už mane.
– Galbūt.
Nusijuokiu puse lūpų.
– Tu labai keistas žmogus, Endriau Perišai, bet aš vis tiek tavim pasikliauju.
Jo šypsena kaskart darosi vis šiltesnė, jis atremia galvą į sėdynės viršų ir žiūri į mane.
– Daugiau taisyklių nebus? – klausiu.
Jis trumpam susimąsto ir kramtydamas žandą iš vidaus sako:
– Ne, – pakreipia galvą ant šono. – Lyg ir visos.
Dabar mano eilė.
– Ką gi, aš irgi turiu keletą taisyklių.
Jis smalsiai kilsteli galvą, bet rankos su sunertais pirštais vis tiek lieka ant pilvo.
– Gerai, varyk, – paragina šypsodamasis, pasirengęs išklausyti viską, ką ketinu jam pasakyti.
– Pirmoji: jokiomis aplinkybėmis nedrįsk lįsti man į kelnaites. Nesvarbu, kad esu tavo draugė ir pasižadu toliau tokia likti – Dieve, nieko kvailesnio dar nesu iškrėtusi, – iš anksto noriu tave įspėti, kad manęs į lovą neparversi ir aš tavęs niekada nepamilsiu (dabar jis šypsosi nuo ausies iki ausies ir mane tai labai trikdo), nieko panašaus. Aišku?
Stengiuosi kalbėti labai rimtai. Kaip tik galiu. Ir nė trupučio neperlenkiu. Bet jo šypsena mane prajuokina ir aš ant jo supykstu.
Jis susimąstęs sučiaupia lūpas. Sako:
– Aišku kaip dieną.
Jis sutinka, bet aš matau, kad už jo žodžių slypi dar kažkas.
– Puiku, – linkteliu. Šitai pasakius man smarkiai palengvėja.
– Kas dar? – klausia jis.
Valandėlę pamirštu antrąją taisyklę.
– Antroji: daugiau jokių „Bad Company“ dainų.
Jis žiūri į mane truputį nepatenkintas.
– Kas čia per taisyklė?
– Mano taisyklė, ir tiek, – vyptelėjusi atšaunu. – Kas nors nepatinka? Tu gali į valias klausytis klasikinio roko, o man neleidžiama klausytis mano mėgstamų, tad nieko blogo nematau, jei įvykdysi šitą mažulytį mano reikalavimą. – Iškėlusi smilių ir nykštį labai arti vienas kito parodau, koks jis mažas.
– Man šita taisyklė nepatinka, – burbteli jis. – „Bad Company“ – puiki grupė. Kodėl tu jos taip nemėgsti?
Jis atrodo įsižeidęs. Ir man tai patinka.
Sučiaupiu lūpas. Klausiu:
– Nori atvirai?
Turbūt vėliau teks gailėtis.
– Taip, rėžk atvirai, – paragina jis ir susideda ant krūtinės rankas.
– Jie per daug dainuoja apie meilę. Nebemadinga.
Endrius vėl garsiai nusijuokia ir aš pradedu manyti, kad taksi vairuotojui darosi vis linksmiau mus vežti.
– Atrodo, kai kas labai ja nusivylęs, – Endriaus lūpose žaidžia maloni šypsena.
Taip, dabar jau gailiuosi.
Nusisuku nuo jo, nes nenoriu, kad pamatytų, jog aš su juo sutinku dėl pastarojo manęs įvertinimo. Bent jau turint omeny mano buvusį draugą Kristijaną, sugebėjusį įstatyt man ragus. Juo aš tikrai karčiai nusivyliau. Meilė Ijanui baigėsi tragiškai, nepelnytai skausmingai.
– Na, visa tai galima išgydyti, – ramiai sako jis.
Grįžteliu į jį.
– Labai jums ačiū, daktare Filai, bet man tokių paslaugų nereikia.
Pala pala, po perkūnais! Kas sakė, kad mane riekia „gydyti“?
– Šit kaip? – smalsiai kilsteli smakrą.
– Taip, – atšaunu. – Kita vertus, tokia pagalba priverstų nusižengti mano pirmajai taisyklei.
Endrius sumirksi ir nusišypso.
– Oi, tu iš karto pamanei, kad siūlysiuosi kaip jūrų kiaulytė?
Iš juoko jam net pečiai ėmė kilnotis.
Opa!
Stengiuosi neišsiduoti užsigavusi. Neišmanydama, ar gerai elgiuosi, pasirenku kitą taktiką:
– Tikiuosi, kad ne, – suklapsiu akimis. – Nes esi ne mano skonio.
O taip, vienas nulis mano naudai. Jis, regis, net susigūžė!
– Kuo aš tau blogas? – klausia jis, bet aš nelinkusi tikėti, kad mano pastaba jį įskaudino. Paprastai įsižeidę žmonės nesišypso.
Visu kūnu atsisuku į jį, nugara atsiremiu į taksi dureles ir nužvelgiu jį nuo galvos iki kojų. Smarkiai meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man nepatinka tai, ką regi mano akys. Kol kas neįžvelgiu nieko, kas būtų ne mano skonio. Tiesą pasakius, jeigu dabar nebūčiau nusistačiusi prieš seksą, pasimatymus, draugystę ar meilę, tai Endrius Perišas būtų kaip tik tas vaikinas, kuriam nedelsdama pulčiau į glėbį ir dėl kurio Natali neabejotinai varvintų seilę.