Jo vardą dėvėtų ant savo papų.
– Niekuo tu ne „blogas“, – tariu. – Tik aš linkusi susidėti su… ramesniais.
Endrius trečią kartą atlošia galvą ir garsiai juokiasi.
– Ramesniais? – pakartoja kvatodamasis. Keliskart linktelėjęs galvą priduria: – Taip, ko gero, tu teisi, aš nesu iš ramiųjų. – Kilsteli vieną pirštą aukštyn, lyg norėtų pasakyti kai ką labai svarbaus. – Bet man iš viso to, ką pasakei, keisčiausia yra tai, kuo viskas baigiasi. Kaip manai, kodėl?
Kaip jam pavyko atsirevanšuoti? Aš šito tikrai nesitikėjau.
Žiūriu į jį ir laukiu atsakymo, nors klausimą uždavė jis, o ne aš. Endrius ir toliau šypsosi, tačiau dabar jo šypsnys švelnesnis, jautresnis, ne toks atsainus.
Jis tyli ir nieko nesako.
– N-nežinau, – tyliai ištariu ir pakeliu į jį akis. – Koks skirtumas?
Endrius vos pastebimai palinguoja galvą ir žiūri tiesiai prieš save, o mūsų taksi įvažiuoja į stoties stovėjimo aikštelę. Joje stirkso vienintelis Endriaus tėvo 1969-ųjų „Chevy Chevelle“. Akivaizdu, kad jie abu pametę galvas dėl senovinių automobilių.
Endrius užmoka vairuotojui ir mes išlipam.
– Labanakt, – palinki jam ir pamoja nuvažiuojančiam ranka.
Susimąsčiusi ir tyli važiuoju į Endriaus tėvo namus, mintyse perkratau visa, ką jis kalbėjo, bet veikiai liaujuosi, vos tik mes įriedam į nepriekaištingai tvarkingą tėvo namo kiemą.
– Oho, – išsižiojusi net aikteliu ir išlipu iš automobilio. – Tai bent nemažas namas.
Jis užtrenkia dureles.
– Taip, mano tėvas turi sėkmingai verslą plėtojančią statybos ir dizaino kompaniją, – ramiai atsako jis. – Eime, nenoriu gaišti laiko, nes Eidanas gali mus užklupti.
Einu kartu su juo vingiuotu, vaizdingu takeliu prie paradinių triaukščio namo durų. Čia viskas taip prabangu, nepriekaištingai tvarkinga, kad man sunku įsivaizduoti jo tėvą gyvenant tokiame name. Žmogelis atrodo toks paprastas, toli gražu ne koks materialistas kaip mano motina.
Pamačiusi tokį namą mano mama nualptų.
Endrius susiranda reikiamą raktą ir įkišęs į spyną pasuka.
Durys atsirakina.
– Nenoriu smalsauti, bet kodėl tavo tėvas nori gyventi tokiam milžiniškam name?
Fojė kvepia cinamono aromatų mišiniu.
– Ne, čia jo buvusiosios užgaida, ne jo. – Nuseku įkandin jo prie baltų laiptų, nuklotų kiliminiu taku. – Linda buvo puiki moteris. Ta, apie kurią jis kalbėjo ligoninėje. Bet ji su tėvu ilgai neištvėrė, ir aš jos nė kiek nekaltinu.
– Maniau, pasakysi, kad ji tekėjo už jo dėl pinigų.
Lipdamas laiptais Endrius pakrato galvą.
– Ne, nieko panašaus. Mano tėvas tiesiog nesugyvenamas.
Endrius įsikiša raktus į priekinę džinsų kišenę.
Jam lipant prieky manęs žvilgteliu į jo dailų džinsais aptemptą užpakaliuką. Įsikandu apatinę lūpą, o paskui už tai mintyse save išbaru.
– Štai mano kambarys.
Įeinam į pirmą kambarį kairėje. Jis beveik tuščias ir veikiau primena sandėlį nei kambarį, tik kelios dėžės riogso sukrautos viena ant kitos palei rausvai pilką sieną, kažkokie treniruokliai ir keista indėno statula, nustumta į tolimiausią kampą ir iki pusės uždengta plastiko plėvele. Endrius eina per kambarį prie sieninės drabužių spintos ir uždega joje šviesą. Aš lieku stovėti vidury kambario sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis ir slapčiom dairausi, nes nenoriu pasirodyti pernelyg smalsi.
– Sakai, kad čia tavo kambarys?
– Taip, – patvirtina jis iš spintos. – Kai parvažiuoju namo, o gal kada sumanysiu čia apsigyventi.
Prieinu prie spintos ir matau jį kažko ieškantį tarp drabužių, sukabintų lygiai taip, kaip pati kabinu.
– Matau, tu irgi pedantas.
Jis klausiamai žiūri į mane.
Bedu pirštu į drabužius, sukabintus pagal spalvą ant vienodų juodų pakabų.
– Oi, ne, nė iš tolo, – paneigia jis. – Ateina tėvo namų tvarkytoja ir sukabina. Dėl manęs drabužiai gali būt ir nekabinti, juo labiau pagal spalvą. Tai per… Pala… – jis išlenda iš spintos ir šnairuoja į mane. – Tu šitaip kabini drabužius? – Endrius ištiesia ranką ir brauko pirštu pirmyn atgal per sukabintus marškinius.
– Taip, – atsakau jam, bet man nesmagu tai pripažinti. – Man patinka tvarka ir kai kiekvienas daiktas savo vietoj.
Endrius nusijuokia ir toliau stumdo pakabus su marškiniais. Beveik nesirinkdamas nutraukia kelias poras marškinių ir džinsų ir užsimeta ant rankos.
– Ar tavęs tai nenervina? – klausia.
– Kas? Tvarkingai sukabinti drabužiai?
Šypsodamasis atsisuka ir meta man į glėbį surinktą krūvelę.
Droviai dirsteliu į ją, paskui pakeliu akis į jį.
– Tiek to, – sako jis ir rodydamas man už nugaros paprašo: – Ar negalėtum sumesti jų į ana tą kelionkrepšį, kabantį ant treniruoklio?
– Tuoj, – tariu jam ir nueinu.
Pirmiausia pasidedu drabužius ant juodo vinilinio treniruoklio suolo, tada nusikabinu nuo svarmenų stovo kelionkrepšį.
– Kur trauksim pirmiausia? – klausiu dėdama ant viršaus sulankstytus marškinėlius.
Jis vis dar rausiasi drabužių spintoje.
– Ne, ne, – sušunka iš ten drabužių prislopintu balsu. – Jokių maršrutų, Kemrina. Tiesiog sėsime į mašiną ir važiuosime. Be žemėlapio, be maršruto, be nieko… – Jis iškiša iš spintos galvą ir jau aiškiu balsu nustebęs klausia: – Ką čia darai?
Pakeliu galvą, rankose laikydama nebaigtus lankstyti marškinėlius.
– Lankstau drabužius.
Pasigirsta bilstelėjimas į grindis, kai jis numeta ant žemės juodus sportbačius ir išlindęs iš spintos eina prie manęs. Priėjęs sustoja ir žiūri į mane taip, lyg būčiau prasikaltusi, paima man iš rankų marškinėlius.
– Nesivargink, mažule. Tiesiog grūsk viską į maišą.
Ir parodo, kaip tai daroma.
Nežinau, dėl ko labiau susijaudinu: ar dėl to, kad moko mane netvarkos, ar kad pavadino „mažule“.
Gūžteliu pečiais ir leidžiu jam elgtis su drabužiais kaip tinkamam.
– Juk visai nesvarbu, ką apsirengsi, – sako jis grįždamas į spintą. – Svarbu, kur keliausi ir ką nuveiksi, o ne kuo apsivilksi.
Paskui jis po vieną meta man juodus sportbačius ir aš juos sugaunu.
– Jei gali, tai sukišk į maišą ir juos.
Padarau kaip prašoma. Sumetu batus į krepšį kaip papuola ir net krūpteliu. Gerai, kad batelių padai švarūs, kaip nauji, kitaip būčiau pasipriešinusi.
– Žinai, kada man mergina atrodo seksualiai?
Jis stovi iškėlęs vieną ranką virš galvos ir kažko ieško tarp dėžių, sukrautų ant viršutinės lentynos. Mano akis užkliūva už apatinės tatuiruotės dalies ant kairio šono, kyšančios iš po marškinėlių krašto.
– Hm, nežinau, – atsakau. – Gal kai vilki suglamžytus drabužius? – spėju suraukusi nosį.
– Ogi kai šoka iš lovos ir apsivelka kas po ranka pakliūva, – atsako jis ir nukelia batų dėžę.
Išeina iš spintos nešinas ja ant delno.
– Kai pašoka iš lovos ir nė kiek nesijaudina, kaip atrodo, – va tada man mergina patraukli.
– Aišku, – tariu. – Tu esi iš tų, kurie nemėgsta nei dažų, nei kvepalų ir apskritai visko, kas merginą daro mergina.
Jis paduoda man batų dėžę ir aš klausiamai žiūriu į ją, lygiai kaip ką tik žiūrėjau į drabužius.
Endrius šypteli.
– Ne, ne nemėgstu, o tiesiog manau, kad seksualu tai, kas paprasta.
– Ką man su ja daryti? – klausiu baksnodama pirštu per dangtį.
– Atidaryk.
Droviai dirsteliu į dėžę, paskui vėl į jį. Jis linkteli man padrąsindamas.
Nukeliu raudoną dėžės dangtį ir pamatau joje krūvą kompaktinių plokštelių originaliuose dėkliukuose.
– Tėvas patingėjo įsitaisyt automobilyje MP3 grotuvą, – pradeda aiškinti Endrius, – o keliaujant sunku pagauti tinkamą radijo stotį, kartais iš viso nepagausi jokios bangos.