Paima man iš rankų dangtį.
– Čia bus mūsų oficialus grojaraštis.
Ir plačiai nusišypso, parodydamas visus savo baltus, tiesius dantis.
O manęs juokas neima. Susiraukiu, nutaisau rūgščią miną.
Čia yra visų grupių, kurias jis minėjo važiuojant autobusu, ir dar man negirdėtų, dainos. Esu visiškai tikra, kad devyniasdešimt procentų čia esančių dainų man jau girdėtos, kai gyvenau su tėvais, bet jeigu kas paklaustų, kaip vadinasi viena ar kita, ar iš kokio albumo ir kas ją atlieka, tikrai nepasakyčiau.
– Nuostabu, – atsakau jam sarkastiškai, suraukusi nosį ir nelinksmai šypsodamasi.
O jis dar plačiau nusišypso. Man regis, jam patinka mane kankinti.
Endrius
14
Ji labai miela, kai ją erzinu. Nes jai tai patinka.
Nesuprantu, kaip aš į tai įsivėliau, bet gerai žinau, kad nors ir be galo graužia sąžinė ir suprantu, kad turiu palikti ją ramybėj, vis tiek negaliu. Nenoriu, ir tiek.
Mes jau per toli nuėjom.
Suprantama, turėjau užbaigti su ja autobusų stoty, nupirkti pirmos klasės lėktuvo bilietą namo, nes tada ji būtų buvusi priversta išskristi, kadangi bilietas labai brangus, iškviesti taksi ir nugabenti ją į oro uostą.
Nereikėjo imti jos su savim, nes dabar jaučiu, kad nebegalėsiu jos paleisti. Pirma turiu jai parodyti. Dabar tai neišvengiama. Turiu jai viską parodyti. Gal po to, kai viskas bus pasakyta ir padaryta, ji ir įsižeis, bet bent jau galės ramiai grįžti į Šiaurės Karoliną ir puoselėti naujus tikslus gyvenime.
Paimu iš jos rankų batų dėžę ir užvožęs dangtį padedu į krepšį ant daiktų. Ji stebi, kaip atsidarau komodos stalčių ir išsiimu kelias pamainas apatinių, kojinių ir taip pat sumetu į kelionkrepšį. Būtiniausi higienos reikmenys jau guli automobilyje kuprinėje, su kuria keliavau autobusu.
Užsimetu kelionkrepšį ant peties ir pažvelgiu į ją.
– Judam?
– Ko gero, taip, – atsako ji.
– Pala. Kodėl „ko gero“? – klausiu eidamas prie jos. – Arba judam, arba ne.
Ji žiūri į mane žydromis krištolo skaidrumo akimis ir šypsosi.
– Taip, be jokios abejonės, judam.
– Puiku. Bet ko tada dvejoji?
Ji ramiai purto galvą duodama suprasti, kad aš klystu.
– Nė kiek nedvejoju, – atsako. – Tik man visa tai… labai keista… Supranti? Na, gerąja prasme.
Atrodo, ji kai ką bando mintyse išnarplioti. Akivaizdu, kad jos galvoje sukasi begalės minčių.
– Tu teisi, – pritariu jai. – Tai iš tiesų labai keista, nes visai neįprasta, tarsi šoktum stačia galva į vandenį. – Ieškau žvilgsniu jos akių. – Bet juk tai ir yra svarbiausia.
Kemrinos veidas nušvinta, tarsi mano žodžiai būtų jai ką nors priminę. Ji linkteli ir gerokai linksmiau bei ryžtingiau taria:
– Tai ko tuomet gaištam?
Mes išeinam į koridorių ir jau keliant koją ant laiptų aš staiga stabteliu.
– Palauk.
Ji lieka laukti ant laiptų, o aš apsisuku ir praėjęs pro savo kambarį einu prie Eidano. Jo kambarys nė kiek ne žavesnis už manąjį. Pamatęs jo akustinę gitarą, atremtą prie galinės sienos, einu prie jos, paimu už grifo ir išsinešu iš kambario.
– Barškini gitara? – klausia Kemrina mums leidžiantis laiptais.
– Taip, truputį.
Kemrina
Endrius numeta ant užpakalinės sėdynės savo kelionkrepšį ir mažesnę kuprinę kartu su manąja ir rankinuku. Bet su gitara elgiasi pagarbiau, atsargiai paguldo ją ant sėdynės. Abu sušokam į seną juodą automobilį su dviem baltom juostom ant variklio dangčio ir vienu metu užtrenkiam dureles.
Jis atsisuka į mane.
Aš žiūriu į jį.
Jis įkiša uždegimo spynelėn raktelį ir „Chevelle“ variklis sugaudžia.
Negaliu patikėti, kad šitam ryžausi. Nieko nebijau, nesijaudinu ir nemanau, kad tuojau pat turėčiau visko atsisakyti ir dumti namo. Viskas čia gerai; pirmą kartą po tokios ilgos pertraukos pagaliau pajuntu, kad mano gyvenimas sugrįžo į normalias vėžes, tik gerokai kitokias, nes nežinau, kur jos veda. Negaliu paaiškinti… na, nebent galiu prisipažinti, kad man gera.
Kai užvažiuojam viaduku į autostradą ir pasukam 87-uoju greitkeliu pietų kryptimi, Endrius užmina akceleratorių.
Man patinka žiūrėti, kaip jis vairuoja, kaip atsargiai dideliu greičiu aplenkia keletą lėtai judančių mašinų. Nepasakysi, kad norėtų pasipuikuoti, nardydamas tarp automobilių, tiesiog jis kelyje – kaip žuvis vandeny. Nejučia vis žvilgčioju į jo dešinės rankos raumenis, kai jis tvirtai spaudžia vairą. Nužvelgdama jį vis pagalvoju apie tą jo paslėptą tatuiruotę po mėlynais marškinėliais, kurie jam labai tinka.
Kurį laiką plepam apie bet ką: apie Eidano gitarą ir kad jis turbūt sprogs iš pykčio sužinojęs, kad Endrius ją paėmė. O šiam nė motais.
– Kartą jis nušvilpė mano kojines, – sako Endrius.
– Kojines? – nustembu ir smarkiai susiraukiu.
O jis pažiūri į mane tokiu žvilgsniu, tarsi sakytų: kojinės, gitaros, dezodorantai – koks skirtumas, vis tiek nuosavybė.
Nusijuokiu, nes man tai atrodo keista, bet į gilesnes kalbas nesileidžiu.
Paskui mes ilgai diskutuojam apie paslaptingai pakelėse po visą Ameriką išmėtytus pavienius batus.
– Mergina supyko ir išsviedė savo vaikino batą pro langą, – svarsto Endrius.
– Taip, labai galimas dalykas, – pritariu jam, – bet aš manau, kad dauguma tų batų vis dėlto priklauso keliautojams autostopu, nes tie batai būna labai jau nudriskę.
Jis sutrikęs dėbteli šnairai į mane, tarsi lauktų paaiškinimo.
– Keliautojams autostopu?
Linkteliu jam ir paaiškinu:
– Taip, jiems tenka daug vaikščioti, tad spėju, kad ir batai gan greit susidėvi. Turbūt eina keliu, batai kojas trina ir staiga pamato apavą – tikriausiai išmestą kokios įpykusios merginos (baksteliu į jį pirštu primindama jo pasiūlytą versiją) – o išvydęs, kad tas batas geresnės būklės nei ant jo kojos, ima ir sukeičia.
– Nesąmonė, – sako Endrius.
Įsižeidusi purkšteliu:
– Betgi taip būna!
Juokdamasi ištiesiu ranką ir plekšteliu jam. Jis man nusišypso.
Mes dar ilgai ginčijamės, abu prigalvojam viena už kitą kvailesnių versijų.
Nepamenu, kada pastarąjį kartą tiek daug juokiausi.
Po poros valandų priartėjame prie Denverio. Tai gražus miestas su tolumoje stūksančiais kalnais, kurių viršūnės melsvam horizonte atrodo lyg balti debesėliai. Dar tik vidudienis, todėl saulė negailestingai plieskia.
Įvažiavus į centrą Endrius sulėtina greitį iki šešiasdešimt penkių kilometrų per valandą.
– Turėsi pasakyti man, kur sukti, – sako jis artėjant prie kito viaduko.
Apmetęs akimis tris įvažiavimus, pažvelgia į mane.
Netikėtai užklupta bėgioju akimis po visus tris įvažiavimus ir negaliu apsispręsti, kuriuo keliu pasukti, o Endrius rieda vis lėčiau.
Penkiasdešimt penki kilometrai per valandą.
– Tai kur sukam? – klausia jis žibančiomis šviesiai žaliomis akimis su vos pastebima pašaipėle balse.
O aš taip nervinuosi! Tarsi jis prašytų nukirpti bombos detonatoriaus laidelį ir ją nukenksminti.
– Nežinau! – sušunku, bet mano lūpos plačiai ir jaudinančiai šypsosi.
Trisdešimt kilometrų per valandą. Žmonės jau mums pypina, o vienas vaikinas raudonu automobiliu nesitvėręs ūžteli mums pro šoną.
Dvidešimt penki kilometrai per valandą.
Aaaaa! Negaliu tverti tokios įtampos! Man norisi visa gerkle kvatotis, tačiau juokas įstringa gerklėje.