Pyp! Pyp! Po galais! Traukis iš kelio, kvaily!
Endrius sėdi šaltas kaip belgas ir nesiliauja šypsotis.
– Šituo! – pagaliau sušunku, kilsteliu ranką ir rodau rytinį nuvažiavimą. Klykdama iš juoko susmunku kėdėje, kad niekas nematytų manęs pro langą, nes man baisiai gėda.
Endrius įjungia kairįjį posūkį ir palengva persirikiuoja į kairiąją juostą, įsispraudžia tarp kitų dviejų automobilių. Spėjam prašokti degant geltonai šviesai, nes tuoj pat įsižiebia raudona, ir po kelių akimirkų mes jau lekiam kitu greitkeliu, o Endrius vėl užmina akceleratoriaus pedalą. Neturiu jokio supratimo, kuria kryptimi važiuojam, nebent tik tiek, kad į rytus, tačiau kur tas kelias veda – vienas Dievas žino.
– Nėra jau čia taip sunku, tiesa? – klausia jis, su šypsena atsigręžęs į mane.
– Labai susijaudinau, – atsakau jam ir garsiai nusijuokiu. – O tu gerokai juos panervinai.
Endrius atsainiai gūžteli pečiais.
– Visi skuba kaip pamišę. Dievas draudžia viršyti leistiną greitį, kitaip gali būti nulinčiuotas.
– Gryna teisybė, – pritariu jam ir įsmeigiu akis į tolį pro priekinį langą. – Nors turiu prisipažinti – aš irgi iš tų, kurie laksto, – net susigūžiu prisipažinusi.
– Na, ir aš kartais.
Staiga automobilyje tampa tylu, ir aš pastebiu, kad tai pirmoji tylos tarp mūsų akimirka. Įdomu, ar jis irgi galvoja tą patį, ką ir aš, mąsto apie mane ir nori paklausti, lygiai kaip ir man smalsu apie jį sužinoti kuo daugiau. Tai tokia neišvengiama akimirka, po kurios atsiveria durys į sceną, kurioje du žmonės pagaliau pradeda iš tiesų pažinti vienas kitą.
Dabar jau viskas absoliučiai kitaip, nei tada, kai keliavom autobusu. Tuomet manėm, kad mus spaudžia laikas, o jeigu neturėsim daugiau progos susitikti, tai neverta ir leistis į asmeniškumus.
Bet dabar viskas pasikeitė ir liko tik asmeniškumai.
– Papasakok apie savo draugę Natali.
Kelias ilgas sekundes neatitraukiu akių nuo kelio, neskubu jam atsakyti, nes ir pati nežinau, nuo ko pradėti.
– Jeigu dar tebėra tavo geriausia draugė, – priduria jis, staiga kažkaip pajutęs mano priešiškumą.
Atsisuku į jį.
– Jau nebe. Su ja jau kvit. Daugiau nieko negaliu pridurti.
– Manau, kad dar ir kaip gali, – sako jis ir vėl nusisuka į kelią. – Gal tik nenori.
Apsisprendžiu.
– Ne. Jeigu atvirai, tai net labai noriu.
Jis lieka patenkintas, bet man to neparodo.
– Pažįstu ją nuo antros klasės, – pradedu. – Nemaniau, kad kas nors galėtų sukliudyti mūsų draugystei, tačiau smarkiai klydau, – iš pasidygėjimo vien apie tai pagalvojusi papurtau galvą.
– Kas nutiko?
– Ji išmainė mane į savo vaikiną.
Spėju, kad jis tikėjosi išsamesnio atsakymo, ir aš norėjau jam paaiškinti detaliau, tačiau išėjo kitaip.
– Ar tu ją privertei rinktis? – klausia jis vos kilstelėjęs vieną antakį.
Atsisuku į jį ir sakau:
– Ne, nieko panašaus, – giliai ir pratisai atsidūstu. – Vieną vakarą Deimonas, jos vaikinas, pasigavo mane vieną ir bandė pabučiuoti, sakydamas, kad manęs trokšta. Kitą akimirką Natali jau apšaukia mane melage ir sako nenorinti daugiau manęs matyti.
Endrius neskubėdamas linkteli galvą, parodydamas, kad puikiai mane supranta.
– Nepatikima draugė, – sako jis. – Ji tikriausiai jau gan seniai su juo draugauja, tiesa?
– Taip, apie penkerius metus.
– Žinai, ta tavo geriausia draugė tavimi tiki, ar ne?
Sutrikusi įsmeigiu į jį žvilgsnį. Endrius linkteli ir kalba toliau:
– Tikrai tiki. Gerai pagalvok, ji pažįsta tave bene visą gyvenimą. Negi iš tiesų manai, kad ji taip lengvai nusispjautų į jūsų draugystę, jeigu tavimi netikėtų?
Aš dar labiau susipainioju.
– Bet ji taip ir padarė, – ramiai tariu jam. – Kaip tik taip ji ir pasielgė.
– Nea, – atkerta jis. – Čia tik tokia jos reakcija, Kemrina. Ji tiesiog nenori tuo tikėti, bet giliai širdyje jaučia, kad tai tiesa. Bet jai reikia laiko viską dorai apmąstyti ir pasverti. Paskui atsileis, pamatysi.
– Na, kai ji sumanys atsileisti, aš jau turbūt nebenorėsiu jai atleisti.
– Galbūt, – ištaria Endrius ir įjungęs dešinį posūkį persirikiuoja į kitą juostą. – Tik aš nemanau, kad tu taip pasielgsi.
– Kad jai neatleisiu? – pasitikslinu.
Jis linkteli.
Mes aplenkiam vos šliaužiantį vilkiką su puspriekabe ir lekiam prieky jo.
– Nežinau, – netvirtai atsakau jam. – Dabar aš kitokia nei anksčiau.
– O kokia buvai anksčiau?
Šito aš irgi nežinau. Turiu pagalvoti, kaip atsakyti nepaminėjus Ijano.
– Būdavau linksma ir lengvai bendraujanti, – staiga kažką prisiminusi garsiai susijuokiu. – Ir kiekvieną žiemą nuoga bėgdavau maudytis į užšalusį ežerą.
Dailiame Endriaus veide susirango žvitri, smalsi šypsena.
– Oho, – sako jis. – Bandau įsivaizduoti…
Vėl plekšteliu jam per ranką. Jis vis iš manęs šaiposi. Apsimeta, kad suskaudo, bet aš gi žinau, kad ne.
– Mano gimtajame mieste būdavo tokia lėšų vietos ligoninei rinkimo šventė, – pradedu aiškinti, – rengiama kasmet.
– Nuogalių? – nustebęs klausia jis, bet kartu ir nesiliauja šypsojęsis.
– Na, ne visai nuogalių, – sakau jam, – bet tik su marškinėliais ir šortukais lediniame vandenyje jautiesi kaip visiškai nuogas.
– Velnias, kai grįšiu, reikės ir man užsirašyti į ligoninės rėmėjų gretas! – sušunka jis ir plekšteli delnu per vairą. – Kaip čia pražiopsojau tokį dalyką.
Šypsenai prigesus jis vėl atsisuka į mane.
– Tai kodėl anksčiau buvai kitokia nei dabar?
Todėl, kad Ijanas man palaikė draugiją ir dvejus metus mielai tą darė kartu su manim.
– Viskas pasikeitė prieš metus – tiesiog lioviausi tai dariusi, ir tiek.
Jaučiu, kad mano paaiškinimas jo neįtikino, todėl užvedu kitą kalbą ir nukreipiu jo mintis.
– O kaip tu? – klausiu liemeniu atsisukusi į jį. – Ką keista esi pats iškrėtęs?
Endrius susimąsto, suraukia lūpas ir žiūri į kelią. Mes aplenkiam dar vieną vilkiką ir važiuojam prieky jo. Kuo toliau nuo miesto, tuo mažiau mašinų kelyje.
– Kartą bandžiau išsilaikyti ant dideliu greičiu lekiančios mašinos variklio dangčio. Ne tiek smagu, kiek kvaila.
– Taip, išties kvailas sumanymas.
Endrius pakelia kairę ranką ir rodo man vidinę riešo dalį.
– Nusitėškiau nuo dangčio ir nežinia į ką persirėžiau riešą. – Man prieš akis penkių centimetrų randas nuo nykštikaulio, per riešą ir iki pat dilbio. – Nusiritau per kelią. Prasiskėliau galvą. – Beda pirštu į pakaušį dešinėje pusėje. – Teko siūti. Devynios siūlės ant pakaušio ir šešiolika ant riešo. Niekada daugiau to nedarysiu.
– Na, tai jau tikrai, – tvirtai pritariu jam ir pro rudus plaukus mėginu įžiūrėti randą galvoje.
Jis perima vairą į kitą ranką ir, paėmęs man už riešo, smiliumi bando parodyti, kurioje vietoje tas randas.
Pasislenku arčiau jo, kad būtų patogiau mano rankai.
– Va va… čia, – sako pagaliau suradęs. – Jauti?
Jis patraukia ranką, bet aš dar valandėlę į ją žiūriu.
Prisiminusi jo galvą, vėl pakeliu akis ir piršto galiuku braukiu per aiškiai išsišovusį nelygumą ant pakaušio, paskui švelniai pabaksnoju pirštais per suveltus plaukus. Randas net kelių centimetrų. Darsyk perbraukiu pirštu per jį ir nenoriai nuleidžiu ranką.
– Įtariu, kad šitas randas ne vienintelis, – sakau.
Jis nusišypso ir sako:
– Ne per daugiausiai jų turiu. Vienas ant nugaros, kai Eidanas pavaišino dviračio grandine, užsimojęs kaip botagu (net krūpteliu ir sugriežiu dantimis). O kitas, kai būdamas dvylikos sumaniau pavėžinti Ešerį, užsisodinęs ant vairo. Tėškėmės į akmenį. Dviratis nulėkė į šalį, o mes abu nučiuožėm grindiniu. – Beda pirštu sau į nosį. – Aš susilaužiau nosį, o Ešeris – ranką ir dar gavo keturiolika siūlių ant alkūnės. Mama pamanė, kad pakliuvom į avariją, tik neprisipažįstam, meluojam, kad išsisuktume nuo bausmės.