Neatplėšiu akių nuo jo dailios nosies, nes ant jos nematyti jokių kadaise sulaužyto kaulo žymių.
– Vidinėje šlaunies dalyje turiu keistą L formos randą, – toliau pasakoja jis ir rodo ranka maždaug kur tas randas. – Bet šito nerodysiu. – Nusišypso ir vėl abiem rankom įsikimba į vairą.
Nukaistu, nes iš tiesų gal porą sekundžių jau įsivaizdavau jį nusimaunant prieš mane kelnes.
– Tai gerai, – nusijuokiu ir truputį pasilenkiu į priekį, kilsteliu virš klubo vaikiškus marškinėlius su mažosios Smurfės piešinėliu ant krūtinės. Matau, kaip jis žiūri į mane, ir man ūmai kažkas suvirpa paširdžiuose, bet aš stengiuosi nekreipti į tai dėmesio. – Vieną vasarą stovyklaudama, – pradedu pasakoti, – šokau nuo uolų į vandenį ir atsitrenkiau į akmenį. Vos nenuskendau.
Endrius susiraukia ir ištiesęs ranką paliečia nedidelį randelį ant klubikaulio. Per visą nugarą ligi pat kaklo perbėga šiurpuliukai, tarsi kas į venas būtų įšvirkštęs šalto kraujo.
Kiek įmanydama stengiuosi ir į tai nekreipti dėmesio.
Nuleidžiu marškinėlius ir vėl atsilošiu kėdėje.
– Džiaugiuosi, kad nenuskendai.
Veide maloni šypsena, o akyse – šiltas žvilgsnis. Dėkinga jam nusišypsau.
– Taip, būtų buvę bjauru.
– Tikrai.
15
Atsibundu jau sutemus, kai Endrius sulėtina greitį prie mokėjimo už kelius automato. Nežinau, kiek ilgai miegojau, bet jaučiuosi taip, lyg būčiau išmiegojus visą naktį, nors iš tiesų kiurksojau keleivio sėdynėje, susirietusi į kamuoliuką ir atrėmusi galvą į automobilio durelių stiklą. Regis, turėtų skaudėti raumenis, kaip anksčiau autobuse, betgi nieko, jaučiuosi puikiai.
– Kur esam? – klausiu delnu prisidengdama burną nuo žiovulio.
– Velniai žino. Kažkur prie Velingtono, Kanzase, – atsako jis. – Ilgai miegojai.
Išsibudinusi atsisėdu tiesiai kėdėje ir leidžiu akims priprasti prie tamsos. Endrius pasuka į kitą kelią.
– Ko gero. Taip šauniai nebuvau miegojusi per visą kelionę autobusu nuo Šiaurės Karolinos iki Vajomingo.
Pažiūriu į mėlynai šviečiančius skaičius ant radijo imtuvo. 22.14. Pro garsiakalbius tyliai liejasi muzika. Nejučia prisimenu mūsų pažintį autobuse ir nusišypsau; dabar, lygiai kaip ir tada, jis pasirūpino pritildyti garsą, kad netrukdytų man miegoti.
– O kaip tu? – klausiu atsisukusi į jį. Endriaus veidas skendi kone visiškoje tamsoje. – Nesmagu siūlytis, kadangi čia tavo tėvo mašina, bet jeigu nori, galiu ir aš pavairuoti.
– Ko čia nesmagu? – sako jis. – Juk tai tik mašina. Neįkainojama antikvarinė vertybė, dėl kurios, jeigu jis sužinotų, kad sėdėjai prie jos vairo, nudirtų tau devynis kailius, bet aš mielai tau leisiu pavairuoti.
Net ir tamsoje matau, kaip dešinė jo veido pusė dieviškai šypsosi.
– Na, dabar jau abejoju, ar norėčiau.
– Jis juk miršta, ar pamiršai? Ką jis tau padarys?
– Visai nejuokinga, Endriau.
Jis ir pats tą žino. Puikiai numanau, kokį užslėptą žaidimą jis žaidžia, nuolat ieškodamas būdų, galinčių padėti jam susitaikyti su tuo, kas slegia, bet nerasdamas. Įdomu, ar ilgai jis įstengs tai slėpti. Niekam tikę juokeliai anksčiau ar vėliau atsibos, ir tada jau nežinia ko teks griebtis.
– Sustosime artimiausiame motelyje, – sako jis ir vėl išsuka iš kelio. – Man reikia numigti.
Žvilgtelėjęs į mane priduria:
– Aišku, skirtinguose kambariuose.
Džiaugiuosi, kad šitas klausimas išsisprendė taip greitai. Keliauti su juo vienai po Ameriką ir taip nepadoru, o nakvoti vienam kambary – negali būti nė kalbos.
– Puiku, – ištariu ir sunėrusi pirštus ištiesiu prieš save rankas, pasirąžau. – Reik palįst po dušu, o dantis turbūt šveisiu visą valandą.
– Nuoširdžiai tam pritariu, – nusijuokia jis.
– Ei, tau iš burnos irgi ne ką mažiau dvokia.
– Žinau, – sako jis ir prisidengęs ranka kvėpteli sau į delną. – Dvokia taip, lyg būčiau prisišveitęs to šūdų troškinio, kurį mano tetulė kasmet ruošia Padėkos dienai.
Garsiai nusijuokiu.
– Netikusiai pasakei, – pastebiu. – „Šūdų troškinys“? Negali būti! – mintyse net žiaukteliu.
Endrius irgi nusijuokia.
– Žinai, tikrai taip. Tetą Diną labai myliu, bet vargšelei Dievas kulinarinių gebėjimų smarkiai pagailėjo.
– Kaip ir mano mamai.
– Tau nepasisekė, – sako jis pasukęs galvą mano pusėn. – Užaugai ant „Ramen“ makaronų ir mikrobangėje šildomų pusfabrikačių.
Papurtau galvą.
– Ne, pati išmokau virti. Ar pamiršai, kad valgau tik sveiką maistą?
Besišypsantį Endriaus veidą nušviečia blausi pilkšva gatvės žibintų šviesa.
– Oi, tikrai, – sako jis. – Panelė Sveikos Mitybos Šalininkė nevalgo suknistų mėsainių su riebaluose virtomis bulvytėmis.
Nutaisiusi rūgščią miną žiaukteliu iš jo užuominos apie sveikos mitybos šalininkę.
Po kelių minučių įsukame į nediduko dviaukščio motelio kiemą, kur kambarių durys atsidaro ne į lauką, o į vidų. Išlipę iš automobilio pamankštinam kojas. Endrius mankština kojas, rankas, kaklą – praktiškai visą kūną, paskui čiumpam nuo užpakalinės sėdynės savo krepšius. Gitarą jis palieka automobilyje.
– Užrakink duris, – paprašo rodydamas į gitarą.
Įžengiam į motelio vestibiulį, kur trenkia nešvariais dulkių siurblio maišeliais ir kava.
– Prašau du gretimus vienviečius numerius, jeigu turite, – paprašo Endrius ir išsitraukia iš užpakalinės džinsų kišenės piniginę.
Aš nusitraukiu nuo peties rankinuką ir pasidėjusi prieš save ieškau mažos, užtrauktuku užsegamos piniginės.
– Aš susimokėsiu.
– Ne, aš sumokėsiu.
– Ne, leisk man pačiai.
– Sakiau – ne, vadinasi – ne, tad slėpk savo piniginę.
Nenoriai jam paklūstu.
Į mus pakelia galvą pusamžė žilstelėjusi moteris, į netvarkingą kuoduką žemai ant pakaušio surištais šviesiais plaukais, abejingai dirsteli ir toliau barškina klaviatūroje, ieškodama, ar yra laisvų kambarių.
– Rūkantiems ar ne? – klausia Endriaus.
Pastebiu, kaip ji glosto akimis jo raumeningas rankas, kai jis ieško piniginėje kreditinės kortelės.
– Nerūkantiems.
Tik tik tik, tak tak tak. Moters pirštai tai bėgioja po klaviatūrą, tai griebia maigyti pelę.
– Vieninteliai du greta esantys kambariai – vienas rūkantiems, kitas ne.
– Tinka, – sako Endrius ir paduoda jai kreditinę.
Moteris paima iš jo pirštų kortelę, nė akimirksniui nenuleisdama akių nuo jo rankų tol, kol jis paslepia jas po prekystaliu.
Kekšė.
Sumokėję ir pasiėmę raktus vėl išeinam į kiemą, einam prie mašinos, kur nuo užpakalinės sėdynės Endrius pasiima gitarą.
– Reikėjo anksčiau tavęs atsiklausti, – sako man, žingsniuojančiai šalia jo. – Jeigu alkana, galiu paėjėti ir nupirkti tau ko užkąsti.
– Ne, nenoriu. Ačiū.
– Tikrai? – žiūri į mane.
– Ne, tikrai neišalkus, o jeigu ko užsimanysiu, galėsiu nusipirkti iš užkandžių automato.
Jis kyšteli kortelę į pirmąsias duris, sumirksi žalia lemputė ir jo atsidaro.
– Betgi tuose aparatuose vien tik kaloringi saldumynai, – sako prisiminęs ankstesnį mudviejų pokalbį apie nesveiką maistą.
Įžengiam į paprastą niūrų kambarį su viena lova, prišlieta prie medinio galvūgalio, pritvirtinto ant galinės kambario sienos. Rudas lovos užtiesalas toks bjaurus, kad mane net nupurto. Nors pats kambarys atrodo švarus, maloniai kvepia, bet aš dar nemiegojau nė vienam motelyje, prieš tai nenutraukusi nuo lovos užtiesalo. Niekada nežinai, kiek ant jo gulėta ir kada jis pastarąjį kartą buvo skalbtas.