Endrius giliai nosim įkvepia oro.
– Šitas nerūkantiems, – pareiškia ir įdėmiai apsidairo, lyg tikrintų. – Šitas bus tavo. – Atrėmęs gitarą į sieną eina į nediduką vonios kambarį, uždega šviesą, patikrina, ar veikia ventiliatorius, paskui grįžta į kambarį ir eina prie lango kitoje lovos pusėje, patikrina, kaip veikia oro kondicionierius – šiaip ar taip, dabar jau liepos vidurys. Paskui eina prie lovos, pakelia antklodę ir gerai apžiūri paklodes ir pagalves.
– Ko ieškai?
Nežiūrėdamas į mane atsako:
– Žiūriu, ar švarūs patalai. Nenoriu, kad miegotum kokiam sušiktam purve.
Smarkiai nuraustu ir nusisuku, kad nepamatytų.
– Miegoti dar ankstoka, – sako jis atsitraukdamas nuo lovos ir vėl pasiimdamas gitarą, – bet kelionė mane tikrai išsunkė.
– Na, iš esmės tu beveik nemiegojęs nuo to laiko, kai išlipome Čeinyje.
Numetu rankinuką ir kuprinę ant lovos galo.
– Tikrai taip, – patvirtina jis. – Tai reiškia, kad nesumerkiau akių ištisas aštuoniolika valandų. Velnias, nė nepagalvojau.
– Pervargimas daro savo.
Jis eina prie durų ir suima sidabrinę durų rankeną, atidaro. Aš lieku stovėti prie lovos. Akimirka nejauki, bet trunka neilgai.
– Na, tai iki rytojaus, – sako jis iš tarpdurio. – Aš būsiu 110-am, tad jeigu ko norėsi, pašauk, pabelsk ar padaužyk į sieną. – Jo veide vien ramybė ir nuoširdumas.
Šypsodama jam linkteliu.
– Tai labanakt, – palinki jis.
– Labanakt.
Ir išeina, tyliai uždaro paskui save duris.
Nejučia valandėlę galvoju apie jį, paskui atsitokėju ir pradedu raustis kuprinėje. Pirmą kartą per kelias ilgas dienas galėsiu palįsti po dušu. Vien apie tai pagalvojus seilė ima tįsti. Išsitraukiu švarias kelnaites, savo mėgstamiausius baltus šortukus ir mokyklos laikų marškinėlius su rausvais ir melsvais dryželiais palei pusilgių rankovių galus. Paskui susirandu dantų šepetėlį, pastą, „Listerine“ ir sužėrusi viską krūvon patraukiu į dušą. Nusirengiu nuogai – numetu į krūvą ant grindų visus kelionėje prasmirdusius drabužius ir žiūriu į save veidrodyje. Dieve mano, kokia aš baisi! Makiažo visai nebelikę, akių tušo irgi beveik nebematyt. Iš kasos išsprūdusios šviesių plaukų sruogos prilipusios prie kaklo ir atrodo kaip suveltas varnų lizdas.
Negaliu patikėti, kad šitaip klaikiai atrodydama visą dieną važinėjau su Endriumi.
Pakėlusi ranką nutraukiu nuo kasos gumytę ir išleidžiu plaukus, paskui perbraukiu pirštais, kad išsipintų. Pirmiausia išsivalau dantis ir dar ilgai laikau burnoje didelį gurkšnį „Listerine“, nors jis jau seniai nustojo graužti dantenas.
Po dušu pasijuntu kaip rojuje. Stoviu, regis, amžinybę po svilinančiai karšto vandens srove, krentančia man ant pečių, tol, kol nebegaliu ilgiau tverti, o šiluma užliūliuoja taip, kad suima miegas. Gerai nusitrinu. Dukart. Dėl to, kad dabar jau galiu, ir dėl to, kad seniai nesiprausiau. Galiausiai apsiskutu. Džiaugiuosi galėdama atsikratyti to bjauraus peruko, pradėjusio želti man ant kojų. Paskui užsuku džeržgiančius čiaupus ir pasiimu baltą, dailiai sulankstytą motelio rankšluostį nuo lentynėlės virš klozeto.
Gretimam numery Endriaus dušinėje irgi girdžiu žliaugiant vandenį. Nejučia sustoju ir klausausi. Bandau įsivaizduoti jį besiprausiantį – be sekso ar nepadorių minčių, nors truputėlis vieno ar kito gal ir nepamaišytų. Tiesiog galvoju apie jį, ir tiek, apie tai, ką mudu sumanėm ir kodėl. Prisiminus jo tėvą man suspaudžia širdį, nes žinau, kaip Endrius dėl jo sielojasi ir kokia aš bejėgė jam kaip nors padėti. Galiausiai prisiverčiu atsitokėti ir sugrįžti į savąjį pasaulį prie savųjų bėdų, kurios nė kiek nesusijusios su Endriumi.
Tikiuosi, aplinkybės neprivers manęs aiškinti jam mano bėdų ar atvirauti, kodėl leidausi į tokią ilgą kelionę autobusu į nežinią, nes tuomet pasijusčiau itin kvailai ir savanaudiškai. Mano bėdos, palyginti su jo, labai menkos.
Pirštais šukuodama šlapius plaukus įlipu į lovą. Įsijungiu televizorių – nė kiek nesijaučiu pavargusi, nes visą kelią nuo pat Denverio miegojau – ir bėgu per kanalus, kol galiausiai pasirenku kažkokį filmą su Džetu Li, daugiau dėl foninio triukšmo nei žiūrėjimo.
Mama skambino net keturis kartus ir paliko keturis balso pranešimus.
Iš Natali vis dar nieko.
– Kaip tau sekasi Virdžinijoje? – ausyje skamba motinos balsas. – Tikiuosi, smagiai leidi laiką.
– Taip, puikiai. O kaip tu?
Kitam gale motina tyliai sukikena ir mane net nupurto. Jinai su kažkokiu vyru. Kaip šlykštu. Tikiuosi, su manim kalbasi ne gulėdama lovoje nuoga, ir jos kaklo nelaižo svetimas vyras.
– Ir aš puikiai, mažute, – sako mama. – Susitikinėju su Rodžeriu. Kitą savaitgalį išvykstam į kelionę laivu.
– Nuostabu, mama.
Ji vėl sukrizena.
Suraukiu nosį.
– Na, mažyte, neturiu laiko (liaukis, Rodžeri), – vėl sukikena ji, o man užspaudžia gerklę. – Tiesiog norėjau pasidomėti, kaip tau sekasi. Paskambink man rytoj ir papasakosi, kas dar naujo. Gerai?
– Gerai, mama. Paskambinsiu. Myliu tave. Iki.
Mes baigiam kalbėti ir aš numetu telefoną ant lovos prieš save. Tada griūnu aukštielninka ant pagalvių ir mano mintys iškart nukrypsta prie Endriaus gretimame kambaryje. Gal ir jis guli atsirėmęs į tą pačią sieną? Darsyk kelis kartus iš eilės perbėgu visus kanalus ir nieko įdomaus nesuradusi išjungiu.
Pasimuistau ant pagalvių ir imu apžiūrinėti kambarį.
Iš susimąstymų pažadina iš Endriaus kambario sklindantis gitaros skambėjimas. Lėtai pasikeliu nuo pagalvių, kad geriau girdėčiau. Melodija lengva, primenanti skundą ar aimaną. Su priedainiu tempas truputį pagyvėja ir rauda pereina į antrą posmą. Daina nepaprastai graži.
Klausausi jo gitaros dar ketvirtį valandos, paskui viskas nutyla. Televizorių išjungiau vos išgirdusi jo balsą, tai dabar kambaryje girdėti tik įkyrus vandens lašėjimas iš čiaupo vonios kambaryje ir pro šalį motelio aikštele pravažiuojančių mašinų burzgimas.
Nejučia užmiegu ir pradedu sapnuoti savo senąjį sapną.
Tą rytą prieš išlipdama iš lovos nesulaukiau įprastinės virtinės žinučių iš Ijano. Skambinau jam į mobilųjį, bet telefonas pypsėjo ir niekas neatsiliepė, balso paštas irgi tylėjo. Kai nuvykau į mokyklą, Ijano irgi nebuvo.
Einant koridoriais, visi į mane spoksojo. Kiti suko akis į šalį. Einant prie spintelės Dženiferė Parsons pratrūko raudoti, o būrelis sporto komandos palaikymo merginų žiūrėjo į mane užrietusios nosis, tarsi nešiočiau kokį užkratą. Nesupratau, kas čia dedasi, bet jaučiausi taip, lyg būčiau atsidūrusi keistoje alternatyvioje realybėje. Niekas man nepratarė nė žodžio, bet buvo akivaizdu, kad visi mokykloje kažką žino, tik aš viena ne. O tai jau blogai. Niekada neturėjau didelių priešų, nebent tik viena kita sporto komandos šokėja parodydavo man savo pavydą, nes Ijanas mylėjo mane, o į jas net kreiva akim nežiūrėjo. Ką čia bepridursi? Ijanas Volšas buvo patrauklesnis už bet kurią sporto žvaigždę – beisbolo komandos puolėją, ir niekam buvo nė motais – net turtingiausiai Milbruko vidurinės mokinei Emilijai Derting – kad Ijanas vargšas ir nieko neturi, o į mokyklą jį vis dar vežioja tėvai.
Ji ir toliau jo geidė.
Visos jo geidė.
Nuėjau prie savo spintelės vildamasi netrukus išvysti Natali, nes gal ji man galės papasakoti, kas čia vyksta. Ilgiau nei įprastai kuičiausi savo spintelėje laukdama, kada ji pasirodys. Bet pirmas mane susirado Deimonas ir pranešė, kas įvyko. Jis nusitempė mane į šalį, į nuošalią nišą prie geriamojo vandens fontanų. Krūtinėje širdis daužėsi kaip pašėlusi. Supratau, kad kažkas negerai, dar ankstų rytą, iškart atsibudusi ir nespėjusi pažiūrėti, kad nėra žinučių iš Ijano. Pasijutau… priblokšta. Tarsi iš anksto būčiau žinojusi…