Išeinam.
Lipk, užsispyrėle, nenuorama Kemrina.
– Endriau, susimildamas. Negaliu valgyti šitose klaikiose užeigose, – inkščia ji nuo keleivio sėdynės.
Miestelis mažas, tad visos užkandinės yra arba greito maisto restoranai, arba dar neatsidarė.
– Aš visai rimtai, – suraukusi dailų veidelį niurzga ji, o man taip norisi suimti jai už skruostų ir laižyti tol, kol ji pasibjaurėjusi ims klykti. – Nebent nori turėti niurzgančią kelionės draugę, visą laiką sėdinčią susiėmusią už pilvo ir aimanuojančią. Na neversk manęs valgyti to šlamšto, juo labiau tokį ankstyvą metą.
Atlošiu galvą ir sučiaupęs lūpas žvilgteliu į ją.
– Eik jau, neperlenk lazdos.
Paskui pradedu manyti, kad ji tikrai nemeluoja.
Kemrina pakraipo galvą, įremia alkūnę į durelių stiklą ir atsiremia nykščiu į priekinius dantis.
– Klausyk, aš tikrai kalbu rimtai. Kiekvienąkart užvalgius greito maisto man pasidaro bloga. Patikėk manim, nenoriu tau įkyrėti, bet tai tampa didžiausia problema, kai kur nors išvažiuoju su mama ar Natali. Jos turi man nusileisti ir ilgai ieškoti padorios vietos, kur pavalgius manęs nesupykintų.
Ką gi, ji sako tiesą.
– Gerai, aš tikrai nenoriu, kad tau būtų bloga, – nusijuokiu, – todėl pavažiuokim dar truputį ir gal pakely surasim ką nors tinkama. Po poros valandų atsidarys visos normalios maitinimo įstaigos.
– Ačiū, – ji meiliai man šypteli.
Nėr už ką…
Po dviejų su puse valandos privažiuojam Ovasą Oklahomoje.
Kemrina žiūri į didžiulį geltonų ir juodų raidžių restorano pavadinimą ir turbūt svarsto, ar norėtų čia valgyti, ar ne.
– Pusryčiauti labiausiai tinka vienoj vietoj, – sakau jai, statydamas automobilį. – Juo labiau pietinėse valstijose – kaip kitur „Starbucks“ kavinės, čia kone ant kiekvieno kampo po blyninę „Waffle House“.
Kemrina linkteli.
– Manau, čia tiks. Ar ten būna žalėsių?
– Klausyk, sutikau neversti tavęs valgyti to riebaus šlamšto, – palenkiu galvą į šoną ir atsisuku į ją, – bet žalėsiai jau peržengia ribą.
Kemrina papučia lūpas ir kramto vidinę skruosto dalį, paskui linktelėjusi taria:
– Gerai, nevalgysiu žalėsių, nors juos duoda su vištiena ir kitais sveikais produktais, apie kuriuos tokie kaip tu turbūt nė nesusimąsto.
– Tiesiog spjauk į viską, ir kvit, – ryžtingai atkertu jai ir tai patvirtindamas dar kresteliu galva. – Eime, labai jau noriu valgyti. Mirštu iš bado. O kai esu alkanas, pradedu niurzgėti.
– Tu jau dabar niurzgi, – burbteli ji.
Čiumpu ją už rankos ir patraukiu prie savęs. Kemrina bando paslėpti nukaitusį veidą.
Man patinka blyninės kvapas. Čia kvepia laisve, tolyn besidriekiančios kelionės ilgesiu žinant, kad bene devyniasdešimt procentų čia užkandžiaujančių žmonių yra tavo bendrakeleiviai. Vilkikų vairuotojai, keliautojai pravažiuojančiomis mašinomis, besipagiriojantys – visi tie, kurie nepasiduoda monotoniškai visuomeninio gyvenimo vergijai.
Užkandinė beveik pilna žmonių. Mudu su Kemrina susirandam laisvą staliuką už pertvaros netoli židinio, bet atokiau nuo didelių aukštų langų. Prie vieno lango stovi senas mokamas muzikos aparatas – simbolinis blyninių kultūros atributas.
Padavėja pasitinka mus su šypsena ir sustoja prie staliuko vienoj rankoj laikydama bloknotą, o kitoj rašiklį priglaustu galu prie popieriaus lapo, pasirengusi priimti mūsų užsakymą.
– Gal atnešti kavos? – klausia.
Žvilgteliu į Kemriną, bet ji jau varto valgiaraštį, pasidėjusi priešais save ant stalo.
– Man stiklinę saldžios arbatos, – sako ji.
Padavėja užsirašo ir žiūri į mane.
– Kavos.
Linktelėjusi nueina atnešti mums gėrimų.
– Kai kurie patiekalai visai neblogi, – pareiškia Kemrina ir toliau studijuoja valgiaraštį, parėmusi skruostą sulenkta ranka. Kitos rankos pirštu braukia laminuotu paviršiumi, kol šis stabteli prie neilgo žalėsių sąrašo. – Žiūrėk, matai? – kilsteli akis į mane. – Čia yra salotų su ant ugnies kepta vištienos krūtinėle ir salotų su obuoliais, vištiena ir pekaninėmis karijomis.
Negaliu atsispirti tam viltingam didelių melsvų akių žvilgsniui.
Pasiduodu. Tiesiog susileidžiu.
– Užsisakyk, ko širdis geidžia, – sakau jai. – Tikrai. Neketinu tau ko nors drausti.
Maloniai nustebusi, kad nesipriešinu, ji dukart sumirksi, tada meiliai šypsodamasi padėkoja man žvilgsniu. Užvertusi valgiaraštį padeda į stovelį virš stalo, nes padavėja sugrįžta su mūsų gėrimais.
– Jau išsirinkot? – padėjusi gėrimus klausia. Rašiklio galiukas tarsi priklijuotas prie lapo ir toliau budi pasirengęs tuojau pat kibti į darbą.
– Aš norėčiau omleto „Fiesta“, – sako Kemrina ir jos žvilgsnyje regiu pašaipėlę, kai ji įsmeigia į mane akis ir įdėmiai žiūri.
– Su bandele ar skrebučiu? – klausia padavėja.
– Su bandele.
– Su kruopom, skrudintom bulvėm ar pomidorais?
– Su bulvėm.
Padavėja užsirašo Kemrinos pageidavimus ir atsisuka į mane.
Akimirką lukteliu, paskui drąsiai ištariu:
– Aš norėčiau salotų su obuoliais, vištiena ir pekaninėmis karijomis.
Šypsena Kemrinos veide dingsta akimirksniu ir ji sustingsta netekusi amo. Pamerkęs jai akį užkišu savo valgiaraštį už josios.
– Tampot už ūso likimą, ką? – mesteli padavėja ir nuplėšia užsakymų lapelį.
– Tik šiandien, – atšaunu jai ir ji kraipydama galvą nueina.
– Kas čia per velnias? – sušunka Kemrina ir kilsteli rankas delnais į viršų. Nežino, kaip elgtis – juoktis ar supykti, tad pabando ir viena, ir kita.
– Pagalvojau, kad jeigu tu aukojiesi dėl manęs, tai ir aš galiu atsilyginti tuo pačiu.
– Nemanau, kad salotom gali man atsidėkoti.
– Taip, tu teisi, – sutinku, – bet būkim dori ir sąžiningi.
Kemrina tyliai purkšteli ir atsilošia į minkštasuolio atkaltę.
– Nematau nieko sąžiningo, kad įsėdus į automobilį vėl teks klausytis tavo niurzgėjimo, kad esi alkanas, nes juk pats sakei, kad išalkęs pradedi niurgzti.
Su ja aš niekada negalėčiau niurzgėti, bet ji teisi: vien salotų man tikrai neužteks. Be to, nuo žalėsių man pučia pilvą. Ji tikrai nenorės važiuoti su manim vienoj mašinoj, jeigu prisišveisiu šito šlamšto. Bet niekis, ištversiu. Tikiuosi, suvalgysiu visą porciją ir nepareikšiu nė vieno priekaišto, nors jau dabar niežti liežuvį jai įgelti.
Žada būti įdomu.
Po kelių minučių padavėja atneša Kemrinos patiekalą, o prieš mane pastato lėkštę kažkokio nesuprantamo kratinio, vėl įpila mums gerti, pasiteirauja, ar nieko netrūksta, ir nueina prie kitų klientų.
Kemrina įdėmiai varsto mane akimis.
Nudelbia žvilgsnį į savo lėkštę, perdeda bandelę į kitą lėkštės pusę šalia apkepintų bulvių, tada apsuka lėkštę, kad pasiektų šakute omletą. Paėmęs šakutę knebinėju salotas, apsimesdamas, kaip ir Kemrina, kad ruošiuosi valgyti.
Abu pakeliam viens į kitą akis ir laukiam, kuris pirmas ką nors pasakys. Ji papučia lūpas. Aš padarau tą patį.
– Nori apsikeisti? – klausia.
– Taip, – nedvejodamas atsakau ir mudu susikeičiame lėkštėmis.
Mūsų veidus nušviečia palengvėjimas.
Pats nebūčiau to užsisakęs, bet vis tiek geriau nei salotos.
Baigiant valgyti – tikriau, jai baigiant, nes aš jau seniai viską pabaigiau, – užsisakau gabalėlį šokoladinio pyrago ir paprašau įpilti dar kavos. Mes visą laiką kalbamės apie jos buvusią draugę Natali, plakam liežuviais jos biseksualias pažiūras ir didžiulius papus. Bent jau tiek man pavyko išpešti iš Kemrinos apie jos draugę.
– Kaip baigėsi nuotykis tualete? – klausiu kąsdamas pyrago.