– Išimk domkratą ir metalinį raktą ir atnešk čia.
Ji padaro, kaip liepiama, tyliai kažką burba po nosim, rodos, skundžiasi, kad išsiteplios rankas. Vos susilaikau nuoširdžiai iš jos nepasijuokęs ir nuridenu ratą prie nuleistojo, paskui paguldau jį ant žemės. Pro šalį prašvilpia kitas vilkikas ir mūsų automobilis net susiūbuoja į šonus.
– Tai pavojinga, – sako ji ir numeta man prie kojų domkratą su laužtuvu. – O jeigu vilkikas suktels į šalį ir mus partrenks? Ar niekada nežiūrėjai laidos „Kvailiausi pasaulio nuotykiai“?
Viešpatie aukštielninkas! Ji irgi tai žiūri?
– Jeigu atvirai, tai žiūriu, – prisipažįstu. – O dabar eikš čionai ir kimbam į darbą. Jeigu ateisi čia, pasilenksi ir pasislėpsi už mašinos, tai tikrai bus mažiau tikėtina, kad ant mūsų kas užlėks.
– Kodėl mažiau tikėtina?
Jos kakta suraukta, antakiai sutraukti.
– Na, jeigu stovėsi prie kelio tokia išsitempusi ir patraukli, tai aš tikrai užsižiopsočiau ir suktelėčiau į šalį.
Ji piktai į mane pabaltakiuoja ir pasilenkia paimti rakto.
– Vajetau! – piktai suburba ir kimba atsukinėti varžtų. – Kaip smarkiai užsukta!
Aš tik padedu jai – atlaisvinu, bet leidžiu atsukti pačiai, nė akimirką neišleisdamas iš akių keliu važiuojančių mašinų, bet darau taip, kad ji nematytų, jog truputį nervinuos. Jeigu būsiu akylas, turėsiu daugiau galimybių laiku ją sugriebti ir nustumti į šalį, nes ji pati to tikrai nepadarytų.
Toliau imamės domkrato. Padedu jai pastatyti jį ant žemės, nuleisti iki apačios, o tada surasti tinkamą tašką, kur atremti, nors ji ir pati tą puikiai žino, be mano pagalbos. Iš pradžių jai nelabai sekasi sukti rankeną, bet netrukus įgunda ir veikiai mašina kilsteli aukštyn. Aš tuo tarpu apžiūrinėju jos užpakaliuką, nes jeigu to nepadaryčiau, tai būčiau arba visiškas kvailys, arba gėjus.
Ir tada, be jokio išankstinio ženklo ar perspėjimo, be griaustinio ir be jokio žaibo, iš dangaus kaip iš kibiro pasipila lietus.
Kemrina pradeda šaukti, kad visa permirks, ir jau nebenori keisti rato. Strykteli nuo žemės ir lekia prie durelių, bet staiga sustoja kaip įgelta, nes suvokia, kad į domkratu pakeltą mašiną vis tiek negalės įlipti.
– Endriau!
Ji visa šlapia kaip išmaudyta, laiko iškėlusi rankas virš galvos, tarsi tokiu būdu galėtų bent kiek apsisaugoti nuo pliaupiančio lietaus.
Aš kvatoju kaip pamišęs.
– Endriau!
Ji pyksta, o mane ima juokas.
Suimu jai už pečių ir sakau lietui žliaugiant man per veidą:
– Aš pabaigsiu keisti.
Man sunku sulaikyti juoką ir aš net nesistengiu jo slėpti.
Po kelių minučių atsarginis ratas jau prisuktas, o senąjį kartu su domkratu ir raktu numetu į bagažinę.
– Palauk! – sušunku Kemrinai pamatęs, kad ji jau rengiasi lipti į mašiną.
Ji sustoja, visa kiaurai perlyta ir drebanti nuo šalčio. Užtrenkiu bagažinę ir einu prie jos, batuose žliugsi vanduo, kojos šlapios, nes aš be kojinių, šypsausi jai ir tikiuosi, kad ji man atsakys tuo pačiu.
– Tai tik lietus.
Ji truputį atsileidžia, neabejotinai mintyse laukdama iš manęs žaismingesnio paaiškinimo.
– Eikš, – ištiesiu jai ranką ir ji paduoda man savąją.
– Kas yra? – nedrąsiai klausia.
Jos kasa permirkusi lietuje, kelios palaidų plaukų sruogos, kurios paprastai gaubia veidą, dabar sušlapusios, prilipusios prie kaktos ir kaklo. Veduosi ją prie bagažinės ir šasteliu ant jos. O ji stovi šalia ir mirksta lietuje. Aš vėl paduodu jai ranką, ji nedrąsiai suima man už pirštų, ir aš užkeliu ją ant bagažinės. Mudu drauge užlipam ant automobilio stogo, o ji visą laiką nenuleidžia nuo manęs akių, tarsi aš būčiau koks beprotis ir ji manęs bijotų.
– Gulkis, – sakau jai perrėkdamas lietaus šniokštimą, ir atsigulu ant stogo, nuleidžiu kojas ant priekinio stiklo.
Nieko neklausinėdama ir nesipriešindama – nors jos veide įrašytas ir klausimas, ir prieštaravimas, – ji įsitaiso šalia manęs.
– Tai beprotybė, – sušunka Kemrina. – Tu beprotis.
Jai turbūt patinka bepročiai, nes jaučiu, kad jai būti su manim malonu.
Išmetęs iš galvos ankstesnįjį planą, tą, kuriuo buvau įsipareigojęs tvardyti šalia jos savo jausmus, ištiesiu kairiąją ranką ir ji instinktyviai padeda ant jos galvą.
Nugurkiu seilę. Tikrai šito iš jos nesitikėjau. Bet džiaugiuosi, kad ji taip padarė.
– O dabar atsimerk ir žiūrėk į dangų, – liepiu jai ir pats tą darau.
Pro mus pralekia sunkvežimis, jam įkandin dar keli lengvieji automobiliai, bet mums tai nė motais. Paskui prašvilpia vilkikas ir mūsų mašina siūbteli į šoną, bet mes ir tada nekreipiam į tai dėmesio.
Iš pradžių, kai vanduo teška į akis, ji susigūžia, bet paskui pradeda markstytis, muistytis ir slėpti veidą man po kaklu, visą laiką tyliai kikendama. Paskui prisiverčia atgręžti veidą lietui, bet užsimerkia ir truputį prasižioja. Aš žiūriu į jos lūpas, stebiu, kaip lietaus srovelės teka jomis, ir kaip ji krūpteli, kai šalti lietaus lašai pataiko į gerklę, kaip slėpdama veidą kilsteli pečius, bet vis tiek merkiama lietaus šypsosi ir juokiasi.
Taip žiūriu į ją, kad net nebejaučiu žliaugiančio lietaus.
7 „Raisins In My Toast“– populiari blyninių tinklo „Waffle House“ muzikos aparatų daina, gerokai įkyrėjusi darbuotojams, nes ją labai mėgsta vaikai ir paaugliai. Jai skambant šokama prasimanant keistus ir kvailokus judesius.
Kemrina
17
Kai jau galiu normaliai atsimerkti, stengiuosi žiūrėti į mane talžantį lietų. Dar niekada neteko taip į jį žiūrėti – tiesiai į dangų, ir nors daugiau markstausi ir gūžiuosi nei žiūriu, kai akys apsipranta, pamatau, kaip tai nuostabu. Regis, kiekvienas lašelis skyrium nuo tūkstančių kitų, sustingusių laike, krinta ant manęs lyg akmenukas. Matau dailią kiekvieno lašo formą. Matau virš manęs žemai plaukiančius debesis ir jaučiu, kaip vėjo šuoras nuo pravažiuojančios mašinos siūbteli mūsų automobilį į šoną. Nors lietus šiltas, kad net galėtum maudytis, vis tiek visa drebu. Tačiau nieko, ką jaučiu ar girdžiu, nėra maloniau ir šilčiau už Endriaus artumą.
Garsiai šaukdama ir juokdamasi po kelių minučių šoku į mašiną.
Trinkteli durelės, paskui pasigirsta ir jo uždaromų durelių garsas.
– Dieve, kaip šalta! – visa drebėdama juokiuosi prispaudusi prie krūtinės suglaustas rankas, sunėrusi pirštus ir pakišusi juos po smakru.
Endrius išsišiepęs nuo ausies iki ausies kartą nusipurto ir įjungia oro šildytuvą.
Skubu pamiršti, kad ką tik gulėjau ant jo rankos ar kad jis pirmas man ją ištiesė. Man regis, jis irgi bando to neprisiminti, ar bent jau neparodo.
Endrius trina rankas, šildo jas prie šiltos ventiliatoriaus oro srovės. Aš sėdžiu ir kalenu dantimis.
– Nekenčiu būt su šlapiais drabužiais, – išveblenu kaukšėdama žandikauliais.
– Aha, aš tau pritariu, – sako jis, timpteli saugos diržą ir spragteli sagtimi.
Padarau tą patį, nors visada ilgoje kelionėje mėgstu jį atsisegti, nes vis ieškau patogesnės padėties atsisėsti.
– Mano kojų pirštai gleivėti, – sako jis ir žiūri į savo kojas.
Pasibjaurėjusi susiraukiu. Jis nusijuokia ir pasilenkęs nusiauna sportbačius, švysteli juos ant grindų už priekinės sėdynės.
Nusprendžiu padaryti tą patį, nes ir mano kojos, nors to jam nesakau, irgi slidžios.
– Reikia kur nors stabtelti persirengti, – sakau jam.
Įjungęs pavarą jis žvilgteli į mane ir šypsodamasis sako:
– Ant užpakalinės sėdynės. Garbės žodis, nežiūrėsiu.