– Ar nemanai, kad kaip tik ta infekcija ir sukelia tau niežulį? – varo jis toliau, o aš jau gatava sudegti iš gėdos.
Šįkart porelė vogčiom dirsteli į jį.
Endrius patenkintas man šypsosi ir apsimeta skaitinėjąs vaistų instrukcijas.
Norėčiau trenkti jam per ranką, bet paklūstu jo žaidimo taisyklėms.
– Taip, mielasis, radau, – lygiai taip pat atsainiai atšaunu jam. – O tu ar radai itin mažo dydžio prezervatyvų?
Moteris atsisuka į Endrių ir nužvelgia jį nuo galvos iki kojų, tada paspokso į mane ir vėl nusisuka skaityti vaistų etikečių.
Endrius nė kiek nesutrinka. Aš gi žinau, kad jis tvirtas. Mėgaudamasis kiekviena šio incidento akimirka jis man šypsosi ir sako:
– Universalūs tinka visiem dydžiam, mažule. Aš gi tau sakiau, kad gerai susijaudinus galima užmauti ant ko tik nori.
Aš tyliai prunkšteliu, paskui nesusilaikiusi nusijuokiu.
Porelė skubiai pasišalina.
– Koks tu bjaurus! – sušnypščiu juokdamasi.
Man iš rankų išsprūsta skutimosi putų flakonas ir džerkšteli ant grindų. Pasilenkiu jo paimti.
– Tu irgi ne angelas.
Endrius paima nuo lentynos tūbelę antibakterinio tepalo ir laiko vienoj rankoj kartu su buteliuku tablečių. Patraukiam prie kasų. Ant prekių juostos jis numeta du pakelius vytintos jautienos ir dėžutę „Tik-tak“. Aš dar pasiimu kelioninį buteliuką rankų dezinfekavimo skysčio, lūpų balzamą ir pakelį vytintos jautienos sau.
– Išdrąsėjai, ką? – klausia jis dėbteldamas į mėsą.
Kreivai vypteliu ir atskiriu mūsų prekes pilku plastikiniu skirtuku.
– Ne, – atšaunu, – man patinka vytinta jautiena. Net jeigu būtų užkrėsta radioaktyviom medžiagom, vis tiek valgyčiau.
Jis man nusišypso ir, traukdamas iš piniginės kreditinę, prašo kasininkės paskaičiuoti už mudviejų prekes „kartu“.
– Ne, ne, aš pati, – sakau jam ir padedu ranką prie skirtuko tarp mūsų prekių. Paskui pažvelgiu į kasininkę ir papurtau galvą, neleisdama jai sumuoti prie jo sąskaitos. – Aš pati susimokėsiu.
Kasininkė dėbčioja tai į mane, tai į Endrių, tarsi lauktų, ką jis nuspręs.
Kai jis ima man prieštarauti, ryžtingai kilsteliu smakrą ir išrėžiu:
– Aš pati noriu susimokėti už savo prekes, ir baigta.
Jis pabaltakiuoja ir nusileidžia, brūkšteli kortele per aparatą.
Sugrįžus į automobilį, Endrius atsiplėšia vieną pakelį vytintos jautienos ir įsimeta burnon sudžiūvusį griežinėlį.
– Ar tikrai nenori duoti man pavairuoti? – klausiu jo.
Jis papurto galvą ir toliau įnirtingai kramto vytintą mėsą.
– Privažiavę motelį, apsistosime nakvynei.
Nurijęs Endrius įsimeta burnon antrą gabalėlį, įjungia pavarą ir mes vėl leidžiamės į kelią.
Keli kilometrai už miesto privažiuojam motelį, pasiimam daiktus ir įsikuriam dideliuose gretimuose kambariuose. Manajame ant grindų tyso žalias languotas kilimas, panašios tamsiai žalios storos užuolaidos ir tamsiai žalia gėlėta lovatiesė. Iš karto įsijungiu televizorių, kad kambaryje būtų šviesiau ir žaismingiau, nes čia labai tamsu ir niūru.
Jis ir vėl sumokėjo už mūsų abiejų numerius, pasinaudodamas kaip atkirčiu mano užsispyrimui susimokėti už prekes „Walmart“ parduotuvėje.
Endrius vėl kaip anąkart patikrina kambarį ir klesteli į krėslą prie lango.
Numetu ant grindų savo daiktus ir, nutraukusi nuo lovos uždangalą, numetu į kampą prie sienos.
– Ką nors pamatei? – klausia jis ir atsilošia krėsle, pakelia ištiestas kojas.
Jis atrodo pavargęs.
– Ne, tiesiog užtiesalai man kelia šiurpą.
Prisėdu ant lovos krašto, nusispiriu šlepetes ir užsikeliu sukryžiuotas kojas. Pasidedu rankas tarp kelių, nes mūvėdama trumpus šortukus jaučiuosi prieš jį truputį per daug apsinuoginusi.
– Tu sakei, kad išvažiavai dar nežinodama, kur patrauksi, – prabyla Endrius.
Pakeliu į jį akis ir ne iš karto suvokiu, ką jis turi omeny. Ak taip, automobilyje kalbėjome, kodėl nepasiėmiau daugiau drabužių. Endrius suneria pirštus ir pasideda rankas ant pilvo.
Neskubu jam atsakyti, bet ir mano atsakymas nieko dorai nepaaiškina:
– Taip, tikrai nežinojau.
Endrius atsiplėšia nuo krėslo ir atsisėda tiesiai, paskui pasilenkia į priekį, atsiremia alkūnėmis į šlaunis, plaštakas nusvarina tarp kelių. Pakreipęs ant šono galvą žiūri į mane. Jaučiu, kad tuoj užsimegs pokalbis ir pasipils klausimai, į kuriuos nežinia ar norėsiu atsakyti. Viskas priklausys nuo to, ar ne per daug įkyriai jis mane kamantinės.
– Nesu didelis šios srities žinovas, – toliau kalba Endrius, – bet niekaip negaliu įsivaizduoti tavęs vienos sėdančios į autobusą tik su rankinuku, nedidele kuprine ir nė nenumanančios, kur patrauksi, vien dėl to, kad geriausia draugė smogė tau peiliu į nugarą.
Jis teisus. Išbėgau iš namų ne tik dėl Natali ir Deimono. Jie tik dalis visos didelės priežasties.
– Ne, tikrai ne dėl jos.
– O dėl ko?
Nenoriu apie tai kalbėti; bent jau man atrodo, kad nenoriu. Iš dalies gal ir galėčiau, net ir norėčiau jam pasipasakoti; kita vertus, nuojauta kužda būti atsargesnei. Nevalia pamiršti, kad jo bėdos sunkesnės už mano, todėl pradėjusi aimanuoti atrodyčiau kvailai, juokingai ir net savanaudiškai.
Įbedu akis į televizorių ir nuduodu, kad man ten įdomiau.
Endrius atsistoja.
– Turbūt buvo labai blogai, – sako jis ir prieina prie manęs. – Noriu, kad man papasakotum.
Labai blogai? Čia tai bent, jis ką tik viską dar labiau sumovė! Man net nespėjus prasižioti, kas atsitiko, jis jau bando spėti, kad kažkas turėjo atsitikti itin baisaus. Dabar jau neišvengiamai turiu kažką sugalvoti.
Bet, aišku, to nepadarau.
Pajuntu, kaip įdumba lova, kai jis prisėda šalia manęs. Dar negaliu pakelti į jį akių ir todėl spoksau į televizorių. Širdį drasko kaltės jausmas, o kartu ir maloniai dilgsi jaučiant jo artumą. Bet kaltė drasko smarkiau.
– Per daug ilgai leidau tau nieko man nepasakoti, – sako jis ir atsiremia alkūnėmis į šlaunis, sėdi taip, kaip ką tik sėdėjo krėsle, susidėjęs rankas ir nusvarinęs jas tarp kelių. – Dabar jau turėsi viską man iškloti.
Pažvelgiu į jį ir sakau:
– Mano bėdų su tavosiom nėr ko nė lyginti.
Paskui vėl nusisuku į televizorių.
Maldauju, Endriau, nekamantinėk. Labai noriu tau pasipasakoti, nes kažkodėl žinau, kad tu mane suprasi, kad padėsi man išsikapstyti – Dieve, ką aš čia paistau? – Maldauju, liaukis kamantinėti.
– Tu lygini mūsų bėdas? – nustemba jis, sužadindamas mano smalsumą. – Manai, kad dėl to, jog miršta mano tėvas, tai, ką tu padarei, tampa ne taip svarbu? – Jis kalba taip, lyg vien tokia mintis būtų didžiausia kvailystė.
– Taip, – atsakau jam, – kaip tik taip aš ir galvoju.
Jis suraukia antakius, dirsteli į televizorių, paskui vėl atsisuka į mane.
– Tai visiška nesąmonė, – labai rimtai pareiškia.
Skubiai grįžteliu į jį ir žiūriu.
Jis kalba toliau:
– Žinai, niekada nemėgau posakio: Kitiems daug blogiau negu tau. Aišku, jeigu norėtum rungtis su manim bėdų atžvilgiu, žinoma, gerovė laimėtų prieš abejingumą, bet mes gi nesirungiam, tiesa?
Ar jis klausia tam, kad išgirstų mano nuomonę, ar šitaip nori man ką nors pasakyti ir tikisi, kad aš suprasiu?
Linkteliu.
– Visiems skauda vienodai, mažule. – Man labiausiai širdin sminga kiekvienąsyk jo ištartas „mažule“, nei tai, ką jis nori pasakyti. – Jeigu vieno žmogaus bėdos iš pažiūros menkesnės už kito, dar nereiškia, kad jam mažiau skauda.
Ko gero, jis teisus, bet aš vis tiek savanaudiškai tyliu.
Jis paliečia man riešą ir aš nuleidžiu akis į jo ranką, žiūriu, kaip tvirti jo pirštai liečia mano dilbio kaulą. Norėčiau jį pabučiuoti. Viduje kylantis noras veržiasi į paviršių, bet aš nuryju seilę ir nustumiu jį atgal į paširdžius, kur jau kelias pastarąsias sekundes viskas pastebimai tvinkčioja.