Ištraukiu ranką ir atsistoju nuo lovos.
– Kemrina, klausyk, nenorėjau tavęs įskaudinti. Tiesiog man norėjosi…
– Žinau, – švelniai ištariu ir susidėjusi ant krūtinės rankas atsuku jam nugarą. Dabar aiškiai stoja ta akimirka, kai norisi pasakyti: čia ne tu kaltas, o aš pati, bet aš vis dėlto nesirengiu to daryti.
Išgirstu, kaip jis atsistoja, ir atsisukusi pamatau, kaip jis čiumpa nuo grindų savo kuprinę ir gitarą.
Eina prie durų.
Norėčiau jį sulaikyti, bet negaliu.
– Gal eik pamiegoti, – švelniai ištaria.
Linkteliu, bet nieko neatsakau, nes bijau, kad prasižiojusi galiu pasakyti ne tai, ką turiu galvoje, todėl įbrisiu į šitą pavojingą balą dar giliau ir sukelsiu Endriui dar daugiau įtarimų, nes taip ilgai būnant kartu jų kasdien kyla vis daugiau.
18
Keikiu save, kam leidau jam išeiti, bet kitaip negalėjau. Negaliu leisti sau to daryti. Negaliu įsileisti į savąjį pasaulį Endriaus Perišo, nors visa, kas gyva, – mano širdyje ir troškimuose – šaukia elgtis kitaip. Nebijau dar kartą likti sužeista širdimi, juk visi išgyvena šiuos etapus, manoji krizė turbūt dar irgi nepasibaigusi, bet čia dar ne viskas.
Aš pati savęs nesuprantu.
Pati nežinau, ko noriu, ką jaučiu ar kaip turėčiau jaustis, nes turbūt niekada apie tai nesusimąsčiau. Būčiau tikra savanaudė, jeigu įsileisčiau Endrių į savo gyvenimą. Kas bus, jeigu jis mane pamils ar užsigeis to, ko negalėsiu jam duoti? Jeigu po tėvo mirties užkrausiu jam dar vieną bėdą – sudaužysiu širdį? Nenoriu, kad dėl jo skausmo būčiau kalta aš.
Staigiai apsisuku ir žiūriu į duris, bandydama prisiminti, kaip jis žiūrėjo į mane prieš pat išeidamas.
Gal tai visai nesvarbu. Kokia aš išpuikėlė vien tik prisileisdama mintį, kad jis galėjo mane įsimylėti. Gal jam tiesiog reikia draugės seksui be įsipareigojimų ar vienai nakčiai?
Mano galvoje šėlsta tikra minčių audra, bet nė viena iš jų, mano manymu, nėra teisinga, nors visos labai tikėtinos. Prieinu prie veidrodžio ir žiūriu į save. Žvelgiu į akis merginos, kurią tarsi kažkur buvau sutikusi, bet taip ir nesusipažinau. Jaučiuosi visai kaip nesava, atitrūkusi nuo visko.
Eina šikt!
Sugriežiu dantimis ir pliaukšteliu delnais per televizoriau staliuką. Paskui pasičiumpu naują porą juodų šortukų, baltus naujus marškinėlius su užrašu je t’aime8 ant priekio, raidėmis apsivijusiu Eifelio bokštą, ir maunu į dušą. Ilgai stoviu po karšto vandens srove ir leidžiu jai tekėti mano kūnu ne dėl to, kad būčiau nešvari, o dėl to, kad viduje jaučiuosi kaip įmynusi į šūdą. Visos mintys sukasi tik apie Endrių. Ir Ijaną. Ir kodėl staiga panūdau galvoti apie juos abu vienu metu.
Kai karštas vanduo, regis, nugramdė nuo mano kūno paviršinį odos sluoksnį, išlipu iš dušinės ir nusišluostau, rankšluosčiu nusausinu plaukus. Stovėdama nuoga prieš veidrodį išsidžiovinu juos plaukų džiovintuvu, tada einu į kambarį apsirengti, nes nepasiėmiau į dušinę švarių kelnaičių. Galiausiai išsišukuoju apysausius plaukus ir, subraukusi už ausų, palieku juos baigti džiūti.
Vėl girdžiu už sienos Endrių barškinant gitara. Televizorius kelia triukšmą ir aš supykusi einu prie jo ir išjungiu, kad netrukdytų klausytis Endriaus.
Kelias sekundes stoviu ir klausausi iš anapus sienos sklindančios melodijos, skausmingai užgaunančios mano ausis. Melodija nėra liūdna, bet kažkodėl ją girdint man darosi graudu.
Galiausiai pasiimu kambario raktą, įsispiriu į šlepetes ir išeinu į koridorių.
Nervingai apsilaižiusi sausas lūpas giliai įkvepiu oro, nuryju seiles ir pakėlusi ranką tyliai pabeldžiu į duris.
Gitaros skambesys nutyla ir po kelių sekundžių spragtelėjusios durys atsidaro.
Jis taip pat jau nusiprausęs. Rudi plaukai dar šlapi, virš kaktos truputį susivėlę. Endrius mūvi tik juodus šortus su daug kišenių ir žiūri į mane. Stengiuosi nežiūrėti į jo kiek įdegusį pilvo presą ar išsišovusias venas, bėgančias per visą rankų ilgį ir krentančias į akis.
Dievulėliau tu mano… Gal apsisukti ir grįžti.
Bet ne, atėjau čia pasikalbėti su juo, todėl taip ir padarysiu.
Pirmą kartą pamatau ant jo kairio šono tatuiruotę ir man kyla noras paklausinėti apie ją, bet teks tą padaryti vėliau.
Endrius maloniai man šypsosi.
– Viskas prasidėjo prieš pusantrų metų, – rėžiu tiesiai šviesiai, – kai likus savaitei iki mokyklos baigimo automobilio avarijoj žuvo mano vaikinas.
Šypsena jo veide užgęsta, žvilgsnis sušvelnėja – jo akyse regiu atjautą, matau nuoširdų, nedirbtiną ir neperdėtą gailestį.
Jis plačiau atidaro duris ir aš žengiu į vidų. Nespėjus man nueiti prie lovos ir atsisėsti ant kraštelio, Endrius kuo skubiausiai apsivelka marškinėlius. Gal jis nenori, kad pamanyčiau, jog bando mane suvilioti ar flirtuoti, juolab kad atėjau pas jį pasipasakoti skaudžių dalykų. Už tai jį gerbiu dar labiau. Šitas paprastas, regis, visai nereikšmingas gestas iš tiesų yra nepaprastai iškalbingas, ir nors truputį gaila, kad jis slepia savo kūną nuo mano akių, vis tiek pagirtina. Aš juk atėjau ne dėl to.
Man regis…
Jo žaliose akyse įžvelgiu nuoširdų liūdesį, sumišusį su giliu susimąstymu. Išjungęs televizorių jis ateina prie lovos ir atsisėda šalia manęs, lygiai taip kaip ir mano kambaryje, pakelia akis ir žiūri, kantriai laukdamas, ką dar jam pasakysiu.
– Mes pamilom vienas kitą šešiolikos, – pradedu pasakoti žvelgdama tiesiai prieš save, – bet jis laukė dvejus metus – ištisus dvejus metus, – atsisuku į jį, kad mano žodžiai nuskambėtų įtikimiau, – kol sutikau su juo permiegoti. Nepažįstu nė vieno jaunuolio, kuris sugebėtų laukti dvejus metus, kad parsiverstų merginą į lovą.
Endrius man prasmingai šypteli.
– Iki Ijano turėjau keletą trumpalaikių draugysčių, bet tie vaikinai buvo tokie… – susimąstau, nes nerandu tinkamo žodžio, – tokie… primityvūs. Jeigu atvirai, tai jau nuo dvylikos metų man visi žmonės atrodė primityvūs ir nuobodūs.
Endrius suraukęs kaktą nugrimzta į prisiminimus.
– Bet Ijanas buvo kitoks. Žinai, ką jis man pasakė po mūsų pažinties ir pirmo rimtesnio pokalbio? „Įdomu, ar ir kitam vandenyno krante oras kvepia taip pat?“ Iš pradžių mane tai prajuokino, nes pamaniau, kad paisto nesąmones, bet paskui supratau, kad dėl šio paprasto sakinio jis smarkiai skiriasi nuo kitų mano pažinotų žmonių. Ijanas tarsi stovėjo kitapus stiklo ir žiūrėjo į mus, skubančius pirmyn ir atgal, kasdien lyg robotai darančius tą patį, minančius tuos pačius kelius lyg skruzdės dideliam skruzdėlyne. Žinai, gyvenime aš visados troškau kažko naujo, kitokio, ir tik susipažinus su Ijanu visa tai pradėjo aiškėti.
Švelniai šypsodamasis Endrius taria man:
– Užaugai ir subrendai dar neturėdama dvidešimties. Tai retas bruožas.
– Taip, ko gero, – atsakau jam šyptelėjusi, o paskui ir balsiai nusijuokiu. – Nepatikėsi, kaip dažnai Deimonas, Natali, mano brolis Koulas ar net mano mama pykdavo, kad aš „per giliai“ žvelgiu į gyvenimą.
Tardama „per giliai“ suklapsiu dviem pirštais kabutes ir užverčiu akis į lubas.
– Gerai, kad giliai, – sako jis ir aš nedrąsiai dėbteliu į jį, nes iš karto pajuntu susižavėjimą, nors jis, kad nenutrūktų mūsų pokalbis, ir stengiasi jo neparodyti. Tačiau veikiai jo šypsena užgęsta ir kiek tylesniu balsu jis taria: – Netekusi Ijano, praradai sielos draugą?
Mano šypsena taip pat išblėsta, atsiremiu rankomis į lovos kraštą ir nuleidžiu pečius.